Aly­tiš­kė Kris­ti­na Sa­kinc prieš aš­tuo­ne­rius me­tus pa­li­ku­si gim­tą­jį Aly­tų ir ap­si­gy­ve­nu­si Stam­bu­le, di­džiau­sia­me Tur­ki­jos mies­te, sa­vo gim­to­sios ša­lies ne­pa­mirš­ta net bū­da­ma sve­tur. Kar­tu su ten gy­ve­nan­čios lie­tu­vių ben­druo­me­nės na­riais suor­ga­ni­za­vo, kad lie­tu­viai, at­vy­kę į jau šį sa­vait­ga­lį Emir­gan par­ke (Sa­ri­y­er ra­jo­ne, Stam­bu­le) vyks­tan­tį Stam­bu­lo tul­pių fes­ti­va­lį, ras­tų ir jų ša­liai skir­tą iš maž­daug ke­tu­rių tūks­tan­čių tul­pių su­kur­tą kom­po­zi­ci­ją – Ge­di­mi­nai­čių stul­pus. „Tai Tur­ki­jos lie­tu­vių ben­druo­me­nės do­va­na Lie­tu­vai jos at­kū­ri­mo šimt­me­čio pro­ga“, – sa­kė trum­pam į gim­tą­jį mies­tą su­grį­žu­si aly­tiš­kė. Ji pa­pa­sa­ko­jo ir apie gy­ve­ni­mą mu­sul­mo­niš­ka­me kraš­te bei pa­nei­gė dau­gy­bę su tuo su­si­ju­sių ste­re­o­ti­pų.

 Al­bu­mą do­va­nos Lie­tu­vai

Su­si­rink­ti Tur­ki­jo­je gy­ve­nan­čius, atos­to­gau­jan­čius lie­tu­vius or­ga­ni­za­to­riai pa­kvie­tė su­si­tik­ti šian­dien, šeš­ta­die­nį, 12 val. nuo­sta­bia­me, vi­sai ša­lia Bos­fo­ro są­siau­rio esan­čia­me Emir­gan par­ke, kur kas­met ba­lan­džio mė­ne­sį pra­žys­ta ga­ly­bė įvai­rių spal­vų tul­pių ir or­ga­ni­zuo­ja­mas joms skir­tas fes­ti­va­lis. Lie­tu­vių ben­druo­me­nę čia pa­si­tin­ka tau­ti­nio an­sam­blio „Ras­ki­la“ mu­zi­kan­tai.

Pir­mi­nė idė­ja iš tul­pių pa­da­ry­ti lie­tu­viš­ką Ge­di­mi­nai­čių stul­pų kom­po­zi­ci­ją, skir­tą Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui, gi­mė bū­tent čia gy­ve­nan­čiai mei­lės emig­ran­tei aly­tiš­kei Kris­ti­nai.

Stam­bu­lo lie­tu­vių ben­druo­me­nė­je, ku­riai ir pri­klau­so aly­tiš­kė, po­pu­lia­ru su­si­tik­ti ir kar­tu švęs­ti įvai­rias pro­gas, šven­tes. Pas­ta­ruo­ju me­tu veik­la dar la­biau su­in­ten­sy­vė­jo, bu­vo pra­dė­ti kur­ti ir vyk­dy­ti įvai­rūs pro­jek­tai, or­ga­ni­zuo­ja­mi ofi­cia­lūs ren­gi­niai, skir­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui.

„Pra­ėju­sių me­tų ru­de­nį Lie­tu­vos am­ba­sa­da Tur­ki­jo­je mū­sų ben­druo­me­nės na­rius pa­kvie­tė at­vyk­ti ir da­ly­vau­ti mi­nė­tai pro­gai skir­ta­me ren­gi­ny­je. Bū­tent to ren­gi­nio me­tu, dis­ku­tuo­jant, ben­drau­jant su ren­gi­nio da­ly­viais ir gi­mė idė­ja Lie­tu­vos at­kū­ri­mo šimt­me­čio pro­gai Stam­bu­lo tul­pių fes­ti­va­ly­je iš tul­pių su­kom­po­nuo­ti ko­kį nors lie­tu­viš­ką atri­bu­tą. Pra­di­nė idė­ja ki­lo man, ta­čiau ją vys­ty­ti pa­dė­jo ir ki­ti ben­druo­me­nės na­riai“, – pa­sa­ko­jo lie­tu­vė.

Ga­liau­siai bu­vo nu­spręs­ta iš tul­pių su­kom­po­nuo­ti Ge­di­mi­nai­čių stul­pus. Idė­jai pri­ta­rė ir vi­sa tai įgy­ven­din­ti pa­dė­jo ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos am­ba­sa­do­rius Tur­ki­jo­je, ir Stam­bu­lo gu­ber­na­to­rius, ir Stam­bu­lo sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja, ir Lie­tu­vos gar­bės kon­su­las Stam­bu­le.

„Mes spė­jo­me įšok­ti į tą trau­ki­nį, nes fes­ti­va­liui įpras­tai vis­kas bū­na už­sa­ky­ta ir suor­ga­ni­zuo­ta jau prieš me­tus. Bu­vo­me su­si­tai­kę su min­ti­mi, kad jau per vė­lu, ta­čiau vi­soms mi­nė­toms ins­ti­tu­ci­joms pa­de­dant mums pa­vy­ko tai įgy­ven­din­ti, vi­si or­ga­ni­za­ci­niai rei­ka­lai bu­vo spren­džia­mi la­bai grei­tai“, – džiau­gė­si aly­tiš­kė ir pri­dū­rė, kad net­gi Lie­tu­vos sim­bo­liui bu­vo at­ras­ta pui­ki vie­ta, kur bus ga­li­ma prie kom­po­zi­ci­jos nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti taip, kad ji ge­rai ma­ty­tų­si.

Be to, vi­si ten da­ly­vau­jan­tys lie­tu­vai­čiai kvie­čia­mi nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti ir vi­sas nuo­trau­kas siųs­ti Kris­ti­nai, ku­ri pa­da­rys ben­drą al­bu­mą. Jį ke­ti­na­ma pa­do­va­no­ti Lie­tu­vai nuo lie­tu­vių ben­druo­me­nės Tur­ki­jo­je.

Ves­tu­vė­se – per 200 žmo­nių

Pa­pra­šy­ta pa­pa­sa­ko­ti sa­vo ir jos vy­ro Ser­ka­no pa­žin­ties is­to­ri­ją, mo­te­ris tik nu­si­šyp­so­jo ir at­sa­kė: „Vi­sa­ga­lis in­ter­ne­tas.“

Ser­ka­nas vi­sai at­si­tik­ti­nai Kris­ti­nai pa­ra­šė ži­nu­tę. Iš pra­džių už­si­mez­gu­sio ry­šio ji ne­ver­ti­no rim­tai, ta­čiau il­gai­niui vir­tu­a­lus ben­dra­vi­mas per­au­go į gi­les­nius san­ty­kius. Kris­ti­na iš­vy­ko atos­to­gau­ti į Tur­ki­ją, pas­kui prie jos pri­si­jun­gė ir Ser­ka­nas. Vė­liau jis aly­tiš­kę ap­lan­kė jos gim­to­jo­je ša­ly­je. Ga­liau­siai po­ra Tur­ki­jo­je at­šven­tė di­de­les ves­tu­ves, ku­rio­se su­si­py­nė tiek lie­tu­viš­kos, tiek tur­kiš­kos tra­di­ci­jos.

„Aš vi­suo­met sa­ky­da­vau, kad ves­tu­vių man gy­ve­ni­me ne­rei­kia, o iš­ėjo taip, kad mū­sų ves­tu­vė­se da­ly­va­vo dau­giau kaip du šim­tai žmo­nių“, – pri­si­mi­nu­si pra­ei­tį juo­kė­si Kris­ti­na.

Da­ly­va­vo ir jos gi­mi­nai­čiai, ku­rie or­ga­ni­za­vo kai ku­riuos lie­tu­viš­kų ves­tu­vių ri­tu­a­lus – jau­nuo­sius su­ti­ko su duo­na, drus­ka ir van­de­niu, pa­do­va­no­jo šei­mos ži­di­nį.

„Tur­kiš­kų ves­tu­vių tra­di­ci­jų kaip ir nė­ra. Pas juos per ves­tu­ves net ne­bū­na di­de­lių vai­šių, jo­mis nu­krau­tų sta­lų. Ten ves­tu­vės, ma­no su­pra­ti­mu, tar­si ben­dro gy­ve­ni­mo pra­džia, sve­čiai su­si­ren­ka pa­svei­kin­ti jau­nų­jų, do­va­no­ja jiems pi­ni­gų, auk­so, pa­puo­ša­lų.

Vi­sa tai su­tei­kia la­bai di­de­lį pa­stip­ri­ni­mą jau­nos šei­mos gy­ve­ni­mo pra­džiai. Tur­kai ves­tu­vė­se daž­niau­siai pa­try­pia, pa­šo­ka ir vi­siš­kai be jo­kio al­ko­ho­lio iš­si­skirs­to“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kė, su tur­ku su­da­riu­si ci­vi­li­nę san­tuo­ką, o re­li­gi­nei kol kas nė vie­nas jų ne­jau­čia po­rei­kio. Ta­čiau gau­ti dva­si­nį pa­lai­mi­ni­mą bent jau iš krikš­čio­niš­ko­sios pu­sės di­des­nių rū­pes­čių nė­ra.

Aly­tiš­kės ar­ti­mie­ji Kris­ti­nos spren­di­mą pa­si­rink­ti gy­ve­ni­mą su Tur­ki­jos pi­lie­čiu pa­lai­kė, juo­lab kad tai vy­ko, kai ji jau bu­vo pa­kan­ka­mai su­bren­du­si.

„Juk ir mu­sul­mo­niš­kų kraš­tų žmo­nės yra to­kie pa­tys kaip mes, tu­ri jaus­mus, tu­ri ver­ty­bes. O dau­gy­bė ste­re­o­ti­pų yra su­ku­ria­mi iš ne­ži­no­ji­mo“, – tei­gė Kris­ti­na.

Ne­pa­tvir­ti­no nė vie­no ste­re­o­ti­po

Pa­klaus­ta, ar nors kiek pa­si­tvir­ti­no ste­re­o­ti­pai, tai­ko­mi mu­sul­mo­niš­kų kraš­tų vy­rams, kai jie­du ėmė ge­riau pa­žin­ti vie­nas ki­tą ir ar kaip nors kei­tė­si san­ty­kiai po ve­dy­bų, mo­te­ris vi­sa tai pa­nei­gė. „Ži­no­te, ži­niask­lai­da la­bai mėgs­ta iš­pūs­ti bur­bu­lus, kai kas nors nu­tin­ka blo­go ir ta­da jau sku­ba kli­juo­ti ste­re­o­ti­pus, tar­si jie bū­tų bū­din­gi tik kon­kre­čių ša­lių ar kon­kre­taus ti­kė­ji­mo žmo­nėms. Kai vyks­ta kas nors ge­ro ir gra­žaus, tai nie­kam vi­sa tai ne­įdo­mu. Jūs tik pa­žiū­rė­ki­te, kiek Lie­tu­vo­je yra be­si­pyks­tan­čių šei­mų, kiek vyks­ta vi­so­kių blo­gy­bių, bet tai pri­ima­ma kaip nor­ma. Stam­bu­le aš daug su­tin­ku gra­žių dvi­ša­lių šei­mų. Tur­ki­jo­je vy­rau­ja mat­riar­cha­ti­nis šei­mos mo­de­lis, yra mo­ti­nos kul­tas. Jiems ma­ma yra vis­kas. Ten tik­rai nė­ra drau­džia­ma dirb­ti mo­te­rims, ten yra dau­gy­bė kar­je­ris­čių. Tie­siog di­džio­ji da­lis ne­dir­ba, rū­pi­na­si na­mų bui­ti­mi, vai­kais, o už ma­te­ria­li­nę ge­ro­vę yra at­sa­kin­gi vy­rai. Mo­te­rys ten nė­ra nei už­gož­tos, nei ne­ger­bia­mos. Di­de­lė pa­gar­ba mo­te­riai ten at­ei­na iš pa­gar­bos mo­ti­nai“, – pa­sa­ko­jo Kris­ti­na.

Mo­ters ti­ki­ni­mu, ten nė­ra rei­ka­lau­ja­ma ir ap­si­suk­ti gal­vas au­di­niais, slėp­ti sa­vo kū­ną, kaip gal­vo­ja kai ku­rie žmo­nės. Pa­sak aly­tiš­kės, tur­kų mo­te­rys nie­ka­da ne­si­deng­da­vo. „Jų kul­tū­ri­nis lyg­muo yra la­bai aukš­tas, aš ne­sa­kau, bū­na ir ten vis­ko, ypač kur nors gi­liai kai­muo­se, ta­čiau juk ir Lie­tu­vo­je vis­ko ga­li­ma pa­ma­ty­ti“, – dės­tė aly­tiš­kė.

Ji už­si­mi­nė ir apie ste­re­o­ti­pą, bū­din­gą ku­ror­tuo­se, kai blon­di­nę eu­ro­pie­tę pa­ma­tę tur­kų vy­rai dėl jos pa­me­ta gal­vas. Kris­ti­na pa­ti­ki­no, kad ge­ruo­se vieš­bu­čiuo­se taip tik­rai ne­bū­na, ta­čiau iš­ėjus į gat­ves, taip ga­li nu­tik­ti: „Į vie­ti­nes tur­ga­vie­tes su­plūs­ta pre­kei­viai iš vie­ti­nių kai­mų, ku­riuo­se ma­to tik ska­ro­tas te­tu­les, o čia stai­ga pa­ma­to pus­nuo­gę švie­sia­o­dę blon­di­nę. Tai pa­trau­kia jų dė­me­sį, ga­li pra­dė­ti ka­bi­nė­tis, nes tai jiems yra eg­zo­tiš­ka. Bet Stam­bu­le re­a­liai to nie­ka­da ne­pa­ma­ty­si.“

Daug­pa­tys­tė Tur­ki­jo­je yra įsta­ty­mais už­draus­ta, to­dėl mi­tas, kad už tur­ko iš­te­kė­ju­siai mo­te­riai vy­ru teks da­ly­tis dar su ke­lio­mis jo žmo­no­mis, su­bliūkš­ta. Dėl vai­kų pa­gro­bi­mų is­to­ri­jų, ku­rios žmo­nėms at­min­ty iš­lie­ka la­bai il­gai, Kris­ti­nos įsi­ti­ki­ni­mu, ir­gi ne­rei­kė­tų per­dė­ti, nes to­kių įvy­kių nu­tin­ka bet ku­rio­je ša­ly­je ir tai ne­reiš­kia, kad tai bū­din­ga iš­skir­ti­nai vie­nam ar ki­tam kraš­tui.

„Jo­kie mu­sul­mo­niš­kų kraš­tų vy­rams kli­juo­ja­mi ste­re­o­ti­pai ma­no vy­rui vi­siš­kai ne­tin­ka. Jis yra toks pats žmo­gus kaip ir bet ku­ris eu­ro­pie­tis. Net pa­gal jo iš­vaiz­dą bū­tų sun­ku pa­sa­ky­ti, kad jis yra tur­kas“, – sa­kė aly­tiš­kė.

Vai­kus va­di­na skir­tin­gai

Kris­ti­na sa­ko, kad jei­gu kas nors pra­šo pa­ly­gin­ti gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je ir Tur­ki­jos di­džiau­sia­me mies­te Stam­bu­le, tai ne­pa­ly­gi­na­ma. Ten ver­da vi­sai ki­toks gy­ve­ni­mas ne­gu Lie­tu­vo­je. Klau­sė­me pa­šne­ko­vės, ar jos gy­ve­ni­mo pla­nai da­bar yra tik Stam­bu­le: „Nie­ka­da ne­sa­kau, kad ne­grį­šiu. Ne­pla­nuo­ju nei lik­ti ten, nei grįž­ti čia. Kiek gy­ve­ni­me esu kū­ru­si pla­nų, tai jie vis tiek kaž­kaip pa­si­su­ka taip, kaip jiems rei­kia. Vis­kas pri­klau­sys nuo to, kaip to­liau klos­ty­sis gy­ve­ni­mas. Šian­dien mums taip ge­riau, pa­to­giau.“

Šiuo me­tu Kris­ti­nos vy­ras Stam­bu­le tu­ri įkū­ręs sa­vo ge­o­lo­gi­nės sfe­ros ver­slą, o pa­ti geodezijos srities išsilavinimą turinti Kris­ti­na au­gi­na vai­ku­čius, ku­rių su vy­ru su­si­lau­kė dvie­jų – 6-erių me­tų Da­nie­lis De­niz ir 4-erių Gab­rie­lė Se­lin.

Po du var­dus abiem sa­vo vai­kams šei­ma da­vė siek­da­ma iš­sau­go­ti juo­se lie­tu­viš­kų ir tur­kiš­kų šak­nų pra­dą. Pa­ti Kris­ti­na ir vi­si jos gi­mi­nai­čiai Lie­tu­vo­je vai­kus kvie­čia Da­nie­lio ir Gab­rie­lės var­dais, o vy­ras ir jo gi­mi­nai­čiai į juos krei­pia­si ant­rai­siais var­dais. Taip ir su ben­dra­vi­mu – ma­ma su vai­kais kal­ba­si tik lie­tu­viš­kai, o tė­tis – tur­kiš­kai, tad abu vai­kai pa­kan­ka­mai ge­rai įval­dę abi kal­bas.

„Man bu­vo svar­bu, kad vai­kai mo­kė­tų lie­tu­vių kal­bą, kad bū­tų leng­viau su­si­kal­bė­ti su gi­mi­nai­čiais Lie­tu­vo­je. Anks­čiau jie ma­nęs vis klaus­da­vo, ko­dėl aš su jais ben­drau­ju lie­tu­viš­kai, jei­gu pui­kiai mo­ku tur­kų kal­bą. Aš sa­vo vai­kams pa­tei­kiau vie­ną veiks­min­gą ar­gu­men­tą, ko­dėl jie tu­ri mo­kė­ti kal­bė­ti lie­tu­viš­kai. Sa­kiau, at­va­žiuo­si­te į Lie­tu­vą, jū­sų pus­se­se­rės, pus­bro­liai eis pirk­ti le­dų, tai kaip jūs jiems pa­sa­ky­si­te, kad ir jūs no­rit tų le­dų, jie nu­si­pirks sau ir nu­eis, o kaip jūs prie ka­sos pa­pra­šy­si­te pa­duo­ti le­dų, ko­kių jūs no­ri­te? Da­bar jiems jau klau­si­mų dėl kal­bos ne­ky­la, ir grį­žę į čia džiau­gia­si, kad ga­li bė­gio­ti kar­tu su ki­tais vai­kais ir ben­drau­ti be jo­kių ap­ri­bo­ji­mų“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Kris­ti­na tur­kų kal­bos iš­mo­ko jau gy­ven­da­ma Stam­bu­le, šiek tiek to­bu­li­no sa­vo ži­nias ir kur­suo­se. Ji pri­pa­žįs­ta, kad tur­kų kal­ba yra la­bai sun­ki, to­kia kaip už­sie­nie­čiams lie­tu­vių kal­ba.

Svar­biau­sia – to­le­ran­ci­ja

Pa­klaus­ta apie jos ir vy­ro kul­tū­ri­nius, re­li­gi­nius ir pa­na­šius skir­tu­mus, kaip pa­vyks­ta iš­spręs­ti dėl jų iš­ky­lan­čias pro­ble­mas, mo­te­ris pa­ti­ki­no, kad jų tie­siog ne­ky­la, nes abu į vis­ką re­a­guo­ja to­le­ran­tiš­kai.

„Mes ne­su­si­du­ria­me su di­de­liais skir­tu­mais, ku­rie iš­pro­vo­kuo­tų ko­kių nors kon­flik­tų. Pir­miau­sia rei­kia iš­lauk­ti, pa­si­kal­bė­ti iš anks­to tam tik­ro­mis te­mo­mis. Pa­gal jų re­li­gi­ją, jei­gu gi­mė vai­kas, tai jis iš­kart tam­pa mu­sul­mo­nu. Tarp mū­sų su vy­ru net ne­bu­vo kaž­ko­kio rim­to po­kal­bio dėl vai­kų re­li­gi­jos. Tie­siog sa­vai­me bu­vo aiš­ku, kad kai vai­kai už­augs, ga­lės pa­tys ją pa­si­rink­ti sa­vo no­ru. Svar­bi yra to­le­ran­ci­ja ki­to nuo­mo­nei ir rei­kia at­ras­ti tą vi­du­riu­ką. Kol kas mū­sų šei­mo­je tai pa­siek­ti se­ka­si“, – ti­ki­no lie­tu­vė.

Šven­čia abie­jų tau­tų šven­tes

Pa­šne­ko­vė ti­ki­no, kad šei­mo­je šven­čia dvi­gu­bas šven­tes – ne­pa­mirš­ta ir di­džių­jų krikš­čio­niš­kų – Ka­lė­dų ir Ve­ly­kų, ir mu­sul­mo­niš­kų šven­čių.

Įdo­mu tai, kad se­niau kiau­ši­nius pa­va­sa­rį mar­gin­da­vo ir tur­kai, ta­čiau tai ne­su­si­ju­si šven­tė su re­li­gi­ja ar mū­sų Ve­ly­ko­mis. Ši tra­di­ci­ja, pa­sak Kris­ti­nos, pas­ta­rai­siais me­tais at­gims­ta.

Di­džiau­sios Tur­ki­jo­je šven­tės yra dvi – tai pagrindinė metinė valstybinė Turkijos šventė Kurban Bayrami (aukos šventė), kuri bus švenčiama po dviejų mėnesių ir 10 dienų, ir Seker Bayrami (cuk­raus, saldėsių) šventė.

Au­ko­ji­mo šven­tės me­tu tie, ku­rie tu­ri ga­li­my­bę, au­ko­ja sun­kiau gy­ve­nan­tiems žmo­nėms, gi­mi­nai­čiams, kai­my­nams. Tuo me­tu kai­mų, mies­tų aikš­tė­se vyks­ta ma­si­nės gy­vu­lių sker­dy­nės, o sker­die­na iš­da­li­ja­ma.

„Įsi­vaiz­duo­kit, į di­de­lę aikš­tę su­ve­ža ver­še­lius ir avis. Vi­sus gy­vu­lius pjau­na, su­tvar­ko ir ati­duo­da vargs­tan­tie­siems. Vi­sa tai vyks­ta vie­ną kar­tą per me­tus ir trun­ka maž­daug sa­vai­tę. Jau ne­kal­bu apie tai, ko­kie kva­pai ta­da tvy­ro, gir­di­mas sker­džia­mų gy­vu­lių riau­mo­ji­mas. Vaiz­das yra krau­pus, ir aš vi­suo­met to­mis die­no­mis sten­giuo­si tas aikš­tes ap­lenk­ti iš to­li. Ma­no vy­ras taip pat to ven­gia“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

To­mis die­no­mis, kai vyks­ta šven­tės, gi­mi­nai­čiai, kai­my­nai vie­ni ki­tus lan­ko, vai­ši­na­si.

Per sal­dėsių šven­tę vai­kai taip kaip pas mus per Už­ga­vė­nes ei­na pra­šy­ti sal­du­my­nų.

Re­li­gin­gi tur­kai taip pat lai­ko­si Ra­ma­da­no, kai vi­są mė­ne­sį sau­lė­tu me­tu sten­gia­si su­si­lai­ky­ti nuo val­gių, gė­ri­mų, ta­čiau to lai­ko­si re­tas te­nykš­tis, nes, Kris­ti­nos po­žiū­riu, gy­ve­ni­mo rit­mas dik­tuo­ja ki­to­kias są­ly­gas. „Tuo me­tu daug kas ima atos­to­gas, nes la­bai sun­ku iš­lai­ky­ti Ra­ma­da­no tra­di­ci­jas“, – tei­gė mo­te­ris.

Ką ver­ta ap­lan­ky­ti Tur­ki­jo­je?

Aly­tiš­kė pla­nuo­jan­tiems ap­si­lan­ky­ti Tur­ki­jo­je tau­tie­čiams pa­ta­ria iš­si­nuo­mo­ti au­to­mo­bi­lį ir pa­ke­liau­ti po kai­mus, pa­ma­ty­ti, kaip ke­pa­ma jų tra­di­ci­nė duo­na. Ten, pa­sak jos, ga­li­ma pa­ma­ty­ti daug dau­giau nei lai­ką lei­džiant vieš­bu­ty­je ir iš­si­per­kant vie­ną ki­tą eks­kur­si­ją. Kai­muo­se žmo­nės la­bai sve­tin­gi ir drau­giš­ki, mie­lai pri­ima tu­ris­tus, su jais ben­drau­ja, pa­sa­ko­ja, kaip jie gy­ve­na.

„Su gi­du vi­so to ne­pa­ma­ty­si, o tai daug įdo­miau nei tai, kas jau pa­ruoš­ta tu­ris­tui“, – ti­ki­no Kris­ti­na.

La­bai įdo­mu pa­ma­ty­ti ir kon­tras­tus ta­me pa­čia­me Stam­bu­le. Pa­šne­ko­vė tei­gė, kad čia pat ga­li­ma ma­ty­ti pra­ban­gius sta­ti­nius, mi­li­jo­nus kai­nuo­jan­čius au­to­mo­bi­lius, kos­tiu­muo­tus vy­rus su la­ga­mi­nais, o už kvar­ta­lo – di­džiu­lis skur­das, lūš­ny­nai, ant gat­vių sė­din­tys, iš­mal­dos pra­šan­tys žmo­nės.

Laura BALIUKONIENĖ