„Aš tikiu gamtos galia“, - sako vienuolikmetė Ūla, aplinkui reginti magiškų, tik nedaugeliui matomų dalykų.

Kalbantis su vienuolikmete Ūla Kurlianskaite beldžiasi mintis, kad vaikai šioje žemėje tam ir yra, kad mus, nesugebančius pasimokyti iš barono Miunhauzeno, griebtų už plaukų ir trauktų iš nejučia įsisukusio rutinos rato.

Ūlos pasaulis – magiškas, kaip ir jos akvariumo žuvytės. Mergaitei ranka sukant akvariumo vandenis žuvelės keičia spalvą. Panašiai vaikų pasaulį keičia suaugusiųjų ranka, į vaikų sielas kaip į kibirėlius berianti gyvenimo taisyklių, sykiu ir stereotipų, mąstymo klišių smiltis. Laimingi vaikai, kai jiems augant artimieji turi laiko kartu pažaisti, į mažo žmogaus akis žiūrėti dažniau nei į kokį nors ekraną, aplinkoje įžvelgti stebuklus. Taip iš širdies į širdį tiesiami tiltai, saugantys vaiko pasaulį nuo sudėtingos, kartais labai negailestingos aplinkos.

Ypatingas ryšys Ūlą sieja ne tik su šeima, bet ir gamta, kurioje mergaitė randa daugybę atsakymų, sykiu regi visokių įdomybių. Ūlos pasaulis, kaip ir gamta, turi neįtikėtinų paslapčių, kuriomis dalytis ji gali su nedaugeliu. Todėl pokalbį su penktoke pradedame nuo mokyklos.

– Man atrodo, kad ko jau ko, bet magijos mokykloje, ko gero, tikrai nėra. Tačiau yra gerų mokytojų, galinčių mokyti įvairių dalykų. Manau, kad ir gebėjimas sunkias pamokas paversti įdomiomis gali būti šiek tiek magiškas…

– Mano auklėtoja Rosita yra be galo linksma, nuoširdi.

Tokia ji visada atrodo, nors į jos vidų įlįsti aš negaliu. Svarbiausia, kad ji nesišvaisto pastabomis nedrausmingai elgtis mėgstantiems vaikams. Kas iš tų nuolatinių pastabų? Pavaidina liūdnus veidukus – ir vėl tas pats per tą patį… Auklėtoja pastabas rašo tik būtinu atveju.

– Ar daug pastabų mokykloje teko gauti?

– Nė viena mokytoja neparašė nė vienos pastabos. Gal tik anksčiau, kai buvau pradinukė, toks viščiukas. Dabar kažkaip viskas kitaip. Mano pradinių klasių mokytoja buvo Danguolė. Ir dabar pas ją ateinu, dovanojau raudonos spalvos tušinuką, nes ji labai mėgsta tą raudoną spalvą. Penktoje klasėje jau pastebėjau, kad kai kurios mokytojos klaidas taiso žaliai. Man tai labiau įprasta raudona. O mokytoja Danguolė labai mokėjo prajuokinti. Arba aiškindama kokią nors pamoką pavartoti tokius žodžius, kad būna linksma ir aišku. Pavyzdžiui, skaičiuojant galėdavome įsivaizduoti debesėlius, kuriuos reikia atimti arba sudėti. Tokie dalykai labai padeda suprasti.

– O dabar, kai esi penktokė, dėl mokslų iškyla labai daug klausimų?

– Gal nebent tik tada, kai reikia ruoštis išvykti kur nors koncertuoti. Na, klausimų iškyla tik apie koncertus, bet apie mokslus – ne.

– Tu lankai muzikos mokyklą? Kas labiausiai džiugina?

– Groju pianinu, dainuoju, solfedžiuoju. Nuobodus kartais man tas grojimas. Groju groju, jau, atrodo, gerai – tik „pokšt“ vieną natą ne tą, ir vėl viskas iš naujo… Dabar, penktoje klasėje, atsirado toks dalykas – muzikos istorija. Tai mokomės apie kompozitorius, variacijas, kurias reikia užbaigti. Labai įdomios užduotys, mokytoja labai gera, bet… Buvo neramu, kai mokytoja keitėsi prieš pusę metų. Bijojau, kad bus prastesnė, bet yra dar geresnė (linksmai juokiasi – aut.).

– Knygoms paskaityti laiko būna?

– Skaitau dabar „Močiutė plėšikė“. Tai apie tokio Beno močiutę. Dabar artėju prie paties įdomumo.

– O kiek močiučių turi Tu?

– Tris. Viena yra močiutė Leta, mamos Astos mama. Antra yra močiutė iš Kretingos (senelio Petro, o ne dėdės Petro mama) , o trečia – Audronė iš Londono. Ji yra tėčio Žydrūno mama. Turėjau dar vieną močiutę – močiutės Letos mamą amžinaatilsį Genutę. Aš jai vis padainuodavau, pakoncertuodavau. Kai man buvo dešimt ir aš buvau ketvirtokė, vieną dieną močiutės Genutės ligoninėje nebebuvo. Visi sakė, kad ji mirė. Tada laidojome – tris dienas pasimelsdavome, pagerbdavome. O senelis Ševka mirė, kai buvau trečiokė. Jis toks mielas, geras buvo, o pavardė man jo skambėdavo kaip „marmeladas“.

Žiūriu dabar ir galvoju – ar Jums užteks tų lapų mano mintims užrašyti?

– O aš žiūriu į Tave ir akyse matau liūdesį.

– Manau, kad jie, senelis ir močiutė, dabar yra danguje. Mirtis – panašus dalykas, kai žmogus nustoja veikti, lyg robotas atsijungęs nuo savo programos. Tik tada išauga sparnai ir žmogaus siela išskrenda į dangų.

– Žinau, kad turi ne tik nuostabius tėvelius, senelius, bet ir giminaičius…

– Krikšto mama Daina man yra kaip antroji mama. Ji ir mano mamos sesė. Ir jos abi turi dar brolį – dėdę Petrą. Santaras yra labai geras Dainos vyras, labai mėgsta tvarką. Jie su Daina labai mėgsta keliauti ir visada parveža gerų lauktuvių. Iš Tailando man parvežė arbatos, kurią galima gerti ir šaltą, ir karštą.

Močiutė Leta yra labai jau miela ir man be galo patinka jos kapučino sriubos. Šį kartą tai nekokia išėjo – ją trindama močiutė net apsitėškė. Senelis Petras mėgsta su manimi judriai žaisti – mes net estafetę kokią abu susimąstom.

– O mama su tėčiu – geriausi pasaulyje?

– Su tėčiu abu galim linksmai pajuokauti, pralinksminti vienas kitą juokingais pasakymais. Mama tikrai labai gera, rūpinasi, kad būčiau susišukavusi, madinga. Man vis nepavyksta su tuo madingumu – atrodo, viską kartais taip susiderinu, o mamai nepatinka. Labai nemėgstu džinsų ir kašmyrinių pėdkelnių. Vis prisimenu, kaip Niurnberge nuo tų odą erzinančių pėdkelnių teko kentėti.

Pagrindinis mamos trūkumas – ji neleidžia man telefonu žaisti tiek, kiek noriu – specialia programa „užlimitino“ patį mėgstamiausią mano žaidimą. O mano klasės draugai gali žaisti gal ir milijoną valandų.
Mama labai gerai gamina valgį, tačiau ir tėtis geras „šefas“ – rūpinasi pica, griliu. Mama – tai smidrais, salotomis. Dar mes visi keliaujame – jau tris kartus ir Italijoje buvome.

– Kelionės su tėveliais – tikras smagumas. O į mokyklą eiti ar smagu?

– Smagu tik dėl gamtos, lietuvių ir dėl darbų pamokų. Bet tikrai ne dėl istorijos ir informacinių technologijų.

– Ar mokykloje visi vaikai laimingi?

– Man tikrai taip neatrodo. Yra labai daug patyčių, prasivardžiavimo. Aš klasėje turiu vieną gerą draugę, tokią mažutę Simoną.

– Tai gal tiems, iš kitų besityčiojantiems, ko nors patiems labai trūksta?

– O gal kaip tik jiems visko per daug?

– Papasakok ką nors linksmesnio.

– Linksmesnio? Artėja mano gimimo diena, ji bus rugpjūčio 23 dieną. Noriu sulaukti dovanos – staigmenos. Jau planuoju, kokius draugus reikės pasikviesti. Žinau, kad kviesiu draugus – Jokūbą, Liepą, Unę, Saulę…

Biržuose turiu neseniai gimusią Emilę, dėdės Petro ir Kamilės dukrytę – tokią linksmutę, įdomią. Matau Emilę, kai nueinu į svečius arba kai ji su Kamile ateina pas močiutę Letą.
Dabar pakalbėkime apie mano augintinius…

– Pakalbėkime – labai įdomu.

– Kiti turi šuniukų, kačiukų, papūgėlių, o aš turiu žuvyčių. Akvariumas nedidelis, tačiau jį, aišku, valom, tvarkom. Šitos žuvytės, lapės, labai atsparios, ištvermingos.

Gal po du kartus buvo iššokusios iš akvariumo ant plytelių, bet nemirė, išgyveno. Jos tokios, sakyčiau, magiškos. Rytą, ypač šeštadieniais ir sekmadieniais, jos būna tokios baltos. O ranka pradėjus judinti ir sukti vandenį ant jų nugarų atsiranda juodas ruožas. Aš žuvytes vadinu „magic fish“.

– Tiki magija?

– Aš tikiu gamtos galia. Man patinka gamta ir labai pykstu ant tų, kurie ją šiukšlina. Su gamta, pavyzdžiui, medžiais, galima draugauti. Tada gali pamatyti, išgirsti daugybę dalykų, apie kuriuos visiems nenorėčiau pasakoti. Aplinkui labai daug magiškų reiškinių.

– Kiekvienas, nors ir labai suaugęs, žmogus ko nors bijo…

– Mano didžiosios baimės yra ugnis, liepsna. Nuo tada, kai būdama gal penkerių, pirmą kartą pagalvojau, kas būtų, jei imtų degti aplinkui esantys daiktai. Aš nemėgstu uždegti žvakių – man labiau patinka jas užgesinti. Nepatinka degančios žvakės restoranuose ir kitur.

Aš visai nebijau tamsos, galėčiau joje būti. Tamsa nepatinka tik dėl to, kad eidama joje galėčiau atsitrenkti, pavyzdžiui, į sieną. Dar labai bijau signalizacijos pulto mirguliavimo tamsoje. Kai naktį einu atsinešti vandens, tai visada nuleidžiu galvą, kad to mirksėjimo nematyčiau. Nepatinka ir šokti į vandenį neužsikimšus nosies. Aš plaukiu greitai, tačiau daug greičiau praplaukia tie, kurie gali nerti viena ranka neužsikimšę nosies.

– Ūla, man buvo labai gera su Tavimi kalbėtis. Linkiu greitai plaukti, augti, tačiau netapti tokia suaugusia, kuri negalėtų girdėti, ką sako medžiai, arba nematytų visai šalia esančių stebuklų.

Alfreda Gudienė

 

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“