D. Trumpos archyvo nuotr.

Šis interviu kiek kitoks – iš dangaus platybių. Kol bendravome su dvidešimtmečiu rokiškėnu Dovydu Trumpa, šis lėktuvu skriejo keliolikos kilometrų aukštyje. „Tikiuosi, lėktuve bus internetas…“ – pokalbio pradžioje sudvejoja oro linijų bendrovės „GetJet Airlines“ stiuardas Dovydas.

– Dovydai, neseniai baigei Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinį. Ką nusprendei veikti gavęs brandos atestatą?

Seniai žinojau, kad baigęs mokyklą pirmuosius metus nestudijuosiu. Taip ir padariau. Nemažai keliavau, skyriau gerokai daugiau laiko sau, sutikau begales įdomių žmonių, radau daugelį atsakymų į ilgai ramybės nedavusius klausimus. Pirmaisiais metais nestoti studijuoti buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų. Rekomenduoju ir kitiems. Daugelis sakydavo, jog tarpiniams metams reikalingas konstruktyvus planas, strategija, antraip laikas nueis veltui. Neturėjau jokių gyvenimo brėžinių, o laikas tikrai nenuėjo veltui.

– Esi baigęs Baltijos aviacijos akademiją. Kaip Tavo gyvenime atsirado stiuardo profesija?

Naršydamas po internetą netikėtai užtikau skelbimą, kuriame buvo trumpai pristatyta galimybė įgyti orlaivio palydovo licenciją. Prieš tai dar ir močiutė buvo užsiminusi apie šią galimybę. Iškart susisiekiau su Baltijos aviacijos akademijos kuratore ir po ilgo bei smagaus pokalbio nusprendžiau dalyvauti mokymuose. Pati mokymų metodika buvo labai efektyvi, per porą savaičių išmokome visko, kas būtina orlaivio palydovo darbui. Pirmoji medicinos pagalba, ekstremalių situacijų valdymas, išgyvenimas vandenyje bei negyvenamoje saloje. Tai įdomu ir naudinga žinoti visiems.

– Išsamiau papasakok apie savo darbą – kokia stiuardo virtuvė?

Slankusis grafikas, neprognozuojami paskutinės minutės pokyčiai, tūkstančiai malonių žmonių ir vienas kitas gyvenimu nepatenkintas siluetas. Kelionės, miego trūkumas, šaunūs kolegos, naujos pažintys, išskirtiniai įspūdžiai. Sunku apibūdinti supančią aplinką, čia kasdien nutinka kai kas naujo. Kaip tik dabar bendraujame iš Kanados. Prieš porą mėnesių net nebūčiau pagalvojęs, jog teks išvykti už Atlanto. Komandiruočių metu turime daug laisvadienių, mažokai skrydžių, tačiau aš nieko prieš – laisvą laiką išnaudoju keliaudamas.

– Kiek šalių jau spėjai aplankyti?

Teoriškai aplankiau daugiau nei 30 šalių per pusę metų, tačiau tik septyniose iš jų teko viešėti. Dirbdamas per vasarą ir rudenį įsijaučiau į Suomijos, Lenkijos, Maltos, Kanados kasdienybę.

– Gal apsilankei savo svajonių šalyje?

Svajonių šalies kol kas neturiu, bet visados norėjau gyvai pajusti Ameriką. Pavyko.

– Kokie Tavo ateities planai: studijos, karjera… o gal viskas kitaip?

Studijuoju Socialinių mokslų kolegijoje Vilniuje. Kremtu kūrybos ir pramogų industrijų programą. Jaučiuosi „savuose batuose“. Žodis „karjera“ mane baido, o planuose kol kas yra studijos ir renginiai. Turiu avantiūrinių planų, bet viskam savas laikas.

– Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Gal naujasis darbas suformavo naujus pomėgius ir privertė atsisakyti senųjų?

Komandiruočių metu dažnai tenka gyventi budėjimo režimu – per valandą gali būti iškviestas į skrydį. Puikus tokio pusiau laisvo laiko leidimo būdas yra knyga. Dabar gerokai daugiau laiko atiduodu literatūrai. Na, o būdamas Lietuvoje nemažai jo skiriu draugams, mokslui, individualiai veiklai, projektams bei sportui.

– Esi Lietuvos patriotas, neslepi meilės ir savajam kraštui. Ar savo ateitį sieji su Rokiškiu, o gal jis ir teliks vieta, į kurią dažnai sugrįši?

Rokiškis man yra tarsi ramybės uostas, į kurį galiu atplaukti po sunkios ir varginančios audros. Gera tame Rokiškyje, žmonės čia nuoširdūs, dažnai sako į akis tai, ką galvoja, ir nesislepia po tūkstančiais kaukių. Būdamas svetur sutikau begales aktorių, kurie sakydavo vieną galvodami visai ką kitką. Manau, dauguma žmonių norėtų ateitį sieti su namais, kur gimė ir augo. Aš – ne išimtis. Planų įleisti šaknis gimtinėje tikrai yra, o kol kas čia grįžtu savaitgaliais ir to užtenka.