„Bet kur galima susikurti laimę – svarbu ją kurti“, - sako Mindaugas Bistrickas. Jiedu su žmona Elena – vaikai Biržų, kuriuose dabar augs ir jų dukrelė Ieva.

Elena ir Mindaugas Bistrickai yra viena iš tokių porų, kuriomis neįmanoma nesigėrėti. O gražiausia ir kol kas be konkurencijos šios šeimos puošmena – dar nė pusantrų metukų neturinti Ievutė.
Visi trys Bistrickai į Biržus parvyko iš Kauno, baigę universitetus, įgiję profesinių žinių, gyvenimo patirties ir puikių bičiulių. Į gimtuosius Biržus grįžusi šeima yra dar vienas patvirtinimas, kad daugėja jaunų ir gražių žmonių, laimę kurti norinčių savajame krašte.

Baigę studijas dirba Biržuose

Vieni džiaugiasi pasaulio piliečiais tampančiais biržiečiais, kiti atkakliai laikosi nuomonės, kad meilę savo kraštui ir jo žmonėms patvirtina grįžimas į gimtinę.
Lietuvos sveikatos mokslų universitetą baigusi odontologė 23 metų Elena Bistrickienė dirba R. Leskausko odontologijos klinikoje. Čia ji atliko ir internatūros praktiką. Jauna gydytoja sako praktikos metu patyrusi skirtumą tarp Biržų ir didžiųjų miestų pacientų. Palyginimas – naudai biržiečių, vertinančių gydytojų darbą.
Kauno technologijos universiteto taikomosios chemijos bakalauro bei maisto mokslo ir saugos magistro studijas baigęs 25 metų Mindaugas Bistrickas – alaus daryklos „Rinkuškiai“ gamybos vadovo asistentas, atsakingas už tam tikras sritis.

Magistro studijų kryptį pasirinkęs Mindaugas prieš grįžimą į Biržus sako apsilankęs keliose maisto pramonės įmonėse, kalbėjęsis su vadovais. Priimtiniausiu variantu pasirodžiusi TŪB „Rinkuškiai“.
Pasiteiravus, ar negąsdina sunkus darbas gamyboje, Mindaugas tik nusijuokia. Ir sako, kad gyvenime jam tekę atlikti sunkių darbų.

„Esu gerai patyręs, kas yra „juodas“ darbas. Norvegijoje dirbau pas ūkininką, gyvenau fermoje, prižiūrėjau avis, gal per šimtą kiaulių – šėriau jas, valiau gardus. Teko paragauti ir betonavimo darbų „skonio“ statybose, o monotonijos – maisto papildus gaminančioje įmonėje. Keturias valandas teko stovėti prie linijos atliekant vieną ir tą pačią operaciją. Po to – pozicijos kaita, ir vėl keturios valandos su kita operacija“, – pasakoja Mindaugas, dirbęs ir studijų metu.
„O moksle Mindaugas – tikras dešimtukininkas. Jis bakalauro studijų metu nėra gavęs kitokio pažymio“, – vyrą giria Elena.
Jiedu su Mindaugu apie grįžimą į Biržus sako studijų metų net negalvoję. Žinojo turintys galimybę likti Kaune, galvojo apie būsto įsigijimą.

Apie pliusus ir minusus

Likus gal dvejiems su puse metų iki Elenos studijų pabaigos porai kilęs klausimas: o kas toliau?
„Ar nenorėtum grįžti į Biržus?“ – Elenos ištartas klausimas tapo svarstymų objektu.

Aptartos įvairios gyvenimo Biržuose pusės – nuo galimybės dirbti pagal specialybę iki vaiko ugdymo sąlygų.
Pasiteiravus, kiek pliusų ar minusų dėl mažosios Ievutės auginimo Biržuose sudėliota, Elena akimirksniu atsakė: „Vien tik pliusai“. Tarp jų – ir šalia esantys ir tėvai, ir vaikų darželiai, ir galimybės ugdyti vaikus.
„Baleto Biržuose niekas nemoko, tačiau yra šokiai, sporto užsiėmimai“, – sako Elena.
„Ir robotikos būrelis“, – priduria Mindaugas.
Abu sutaria, kad į kultūros ar pramogų renginius galima nuvažiuoti kur panorėjus. Juk, pasak Elenos, žinoma mintis, kad gyvenimas netoli kultūros židinių savaime dar nereiškia kultūros.

Ryšys su bičiuliais ir artimaisiais

Pasak Elenos, mintis, kad paliekant Kauną teks skirtis su bičiuliais ir bendraminčiais buvo pati sunkiausia priimant sprendimą grįžti į Biržus.
Tačiau tai, kad draugų neišskiria atstumas, rodo praėjusį sekmadienį Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje giedojęs Kauno kunigų seminarijos senovinės sakralinės muzikos ansamblis „Cantores Agni“. Ketverius metus gyvuojančio ansamblio nariais visą laiką buvo ir Kaune gyvenę bei studijavę Elena ir Mindaugas.

Pasak Elenos, draugystė su ansambliečiais gyva susitikimais, šventėmis, kelionėmis.
„Į Biržus ansambliečius giedoti pakvietėme mes“, – sakė susitikimui su kone 14 svečių besirengusi Elena. Mindaugas pasakojo, ką bičiuliams šį kartą parodys Biržuose. Planavo ir ekskursiją po „Rinkuškių“ alaus daryklą, ir montebol‘o žaidimą Mantagailiškyje.

Apie draugus kalbančios poros akyse kibirkščiavo džiaugsmas tuo, kas patirta draugystės, bendros veiklos ir vertybių vienijančiame choristų rate.
„Mes ten esame viena jauniausių šeimų ir mūsų Ievutė – pati mažiausia. Bendros vakarienės, kelionės… Kartu važiavome į Šiluvą, dalyvavome ir giedojime atlaiduose Vilniuje“, – apie nuolat vykstančius susitikimus su bičiuliais pasakoja Elena.

Pasak Bistrickų, šeimos laisvalaikis dažniausiai praleidžiamas kelionėse.
„Mes visur ir visada važiuojame kartu“, – sako Elena apie dukrelę. Viena iš mažosios Ievutės ir jos tėvelių savaitgalio kelionių būna į Pasvaliečių kaimą, kur gyvena Mindaugo močiutė Jadvyga Bobilauskienė. Pasak Mindaugo, močiutė yra labai šviesus žmogus, kuriam proanūkėlės Ievos apsilankymas tampa dideliu džiaugsmu.
„Ievutė ten daug sužino apie kaimą – promočiutės sodyboje gyvenančius naminius paukščius, gyvulėlius“, – sako Mindaugas.
Nors abu tėveliai dirba, mažoji darželio nelanko. Ją prižiūri meiliai bobule vadinama Elenos mama. Regina Valionienė – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja – dabar auklėja ir augina Ievutę. Vos tik atėjusi į jos namus mažoji anūkėlė skuba prie knygų spintos ir prašo močiutės skaityti…
Ievutė – pirmoji bei kol kas vienintelė dviejų močiučių pedagogių – R. Valionienės ir Mindaugo mamos Marytės Bistrickienės anūkė.

Laimę kurti reikia norėti

Mindaugo ir Elenos draugystė prasidėjo dar jiems besimokant „Saulės“ gimnazijoje. Poros santykiai nenutrūko ir Mindaugui išvykus studijuoti. Pasak jo, nebuvo nė vieno savaitgalio, per kurį jis nebūtų grįžęs į Biržus… Netrukus studijuoti į Kauną nuvyko ir gimnaziją baigusi Elena.

Jiedu susituokė 2016 metais Biržuose, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Ši šventovė – jiems, tikintiems žmonėms, svarbi vieta. Mindaugas ir Elena buvo giesmėmis ir gražia veikla garsėjusios „Svajonių bažnyčios“ grupės nariai.
Nuo pat pirmosios Komunijos bažnyčią lankiusi Elena sako matydavusi mišiose Mindaugą, tačiau nedrįsdavusi prieiti ir pakviesti jį giedoti kartu…

Dabar jiedu – sakralinės muzikos ansamblio nariai, graži šeima, 2018 metų gegužę gimusios dukrelės tėvai, grįžę į gimtąjį miestą.
„Bet kur galima susikurti laimę – svarbu ją kurti“, – sako Mindaugas. Abu su žmona jie vardija gerąsias gyvenimo Biržuose puses. Tarp jų – ir nuostabius kaimynus, Ievutės bendraamžio Igno tėvelius.
Paprašius įvardyti nors vieną ryškią gyvenimo Biržuose blogybę pašnekovai ima juoktis.
„Nebent didžiulė šilumos kaina“, – linksmai ir kone sutartinai nuskamba daugiabutyje gyvenančios šeimos atsakymas.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“