Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Svečiuose pas Panamos indėnus

Kai netikėtai atsiduri tokioje egzotiškoje šalyje kaip Panama, norisi patirti kažką netikėta, neįprasta. Smalsumą bene labiausiai žadino indėnai. Apie juos galima kalbėti įvairiu rakursu, ypač tiktų istorinis, tačiau mes, grupelė turistų iš įvairių šalių, tiesiog pasisvečiavome jų teritorijoje.

Į neva šiuolaikišką indėnų pirogą, mat ji – su varikliu, įlipome viename iš Čagreso upės, tekančios per džiungles, uostų (Puerto Corotu). Šiuo metų laiku, nors yra prasidėjęs liūčių sezonas, upė gana sekli, tad vietomis teko šokti į rudaspalvį vandenį ir stumti įstrigusią valtį. Iš tolo buvo girdėti muzika – būgnai, fleita.Taip Panamos indėnai, gyvenantys Čagreso apylinkėse, ruošėsi mus sutikti. Iš viso šioje Centrinės Amerikos valstybėje gyvena keturių indėnų genčių žmonės: Emberos, Nasos, Gnabe-Buglé, Gunas.

Indėnai išlaikė savitą gyvenimo modelį, nepaisant netoli esančio moderno. Autorės nuotr.

Indėnų kaimas

Lietus nuplovė, nugludino stačius upės šlaitus, tad išlipti iš pirogos į krantą su kuprine ant pečių ne vienam buvo rimta užduotis. Kalno šlaite jau lūkuriavo ryškių spalvų drabužiais vilkinčios merginos bei muzikuojantys vaikinai, kviesdami slėptis nuo lietaus didžiulėje pašiūrėje, suręstoje indėnų stiliumi – sienos iš medinių baslių, stogas dengtas palmių šakomis.

Atsidūrėme folkloriniame indėnų kaime, šiek tiek primenančiame mūsų Rumšiškes. Skirtumas tik toks, kad čia iš tiesų gyvena žmonės ir kiekviena šeima turi atskirą namą. Vyriausiasis pagal rangą indėnas – kaimo viršaitis, svetingai mus priėmęs, paaiškino, kad čia gyvena 92 žmonės, iš kurių 74 dirba turizmo srityje.

Autorės nuotr.

Nors dar visai neseniai indėnai maitinosi tuo, ką sumedžiodavo miškuose ar sužvejodavo upėje, ką užsiaugindavo savo laukuose ar prisiraškydavo džiunglėse, dabar, gyvendami Čagreso nacionaliniame parke, jie rado naują aukso gyslą, galinčią juos išmaitinti, – turizmą.Tuo labiau kad 1984 metais Panamos vyriausybė indėnams uždraudė medžioti.

Kaimas nelabai nutolęs nuo Panamos miesto. Įdomu tai, kad jame išliko indėniškas gyvenimo modelis, kultūra, nepaisant visai greta esančio moderno.

Jaunimas išmokęs bendrauti su turistais – sutikę svečius, jaunuoliai mielai pasakoja apie savo tradicijas, demonstruoja amatus, padainuoja sava kalba, pašoka su svečiais. Pasirūpina vaišėmis – skanaujame į palmės lapus įvyniotos žuvies, patiektos su apkepintais platanais. Kasdienis indėnų maistas gana paprastas – jie valgo žuvį, kurios gausu upėje, vaisius (bananus, platanus, mangus, ananasus), kukurūzus, saldžiąsias bulves, manijokus. Geria lietaus arba šaltinių vandenį. Vyresnieji globoja vaikus. Jų išsilavinimu rūpinasi du mokytojai, į kaimus atplaukiantys pirogomis. Gautas pajamas (turistai paprastai atvyksta per kelionių agentūras) dalijasi visi bendruomenės nariai, nes nė vienas kitokio darbo nedirba.

Namelio sienos – iš medinių lentų, stogas – iš palmių šakų. Autorės nuotr.

Atvyko iš tolimojo Darieno

Gausiausia indėnų gentis Embera-Wounan yra kilusi iš Darieno regiono. Tai pats piečiausias Panamos taškas. Vieta, kur baigiasi automagistralė Panamerikos (paskutinis kaimas Javisa) ir prasideda džiunglės, o už jų – pasienio su Kolumbija zona.

Rodos, imtum ir pereitum džiungles pėstute, deja, tai būtų pavojingas nuotykis, daugeliui, kaip pasakojama, pasibaigęs žūtimi. Būtent dėl ginkluotų konfliktų, neleidžiančių ramiai gyventi, Darieno regiono indėnai apie 1955 metus persikėlė į Čagreso nacionalinio parko teritoriją. Iš viso Embera-Wounan genties žmonių Panamoje ir Kolumbijoje yra maždaug 40 000.

Pirogos irklininkas šventiniu apdaru. Autorės nuotr.

Indėnų kūryba

Atskiroje kaimelio troboje galima ne tik pasigrožėti indėnų darbais, bet ir jų nusipirkti. Pati gamta jiems teikia ir spalvų, ir žaliavų. Iš palmių pluošto gaminami įvairiausi suvenyrai – vazos, puodeliai, lėkštės, padėkliukai, krepšeliai. Kiekvienas kūrinys yra unikalus, nes tai momentinio įkvėpimo rezultatas.

Pagrindinės palmių pluošto spalvos – chunga ir nawala, panašios į mūsų violetinę ir burokinę. Gaminys ilgai mirkomas, plaunamas citrinų tirpale,džiovinamas kelias dienas, kol įgauna bazinę spalvą. Raudoną indėnai išgauna naudodami kokosų kevalus, oranžinę – ciberžolių sėklas. Geltoną spalvą suteikia ciberžolės, rudą, net iki šokolado atspalvio – kokoso medžio atliekos. Juoda gimsta iš juodos žemės.

Nepaprastai meniškos indėnų rankų darbo skulptūros, kruopščiai išdrožinėtos iš cocobolo medžio. Tai kietmedis, kuris nei dažomas, nei kaip kitaip apdorojamas. Skulptūroms dar vertinami kokosų kevalai bei stambiavaisių drambliapalmių riešutai, panašūs į dramblio kaulą.

Siuvinėjimas ant ryškių spalvų audinių – bene populiariausias rankdarbis. Autorės nuotr.

Grožis

Indėnai mėgsta puoštis – beveik visi segi karolius, nešioja apyrankes. Šie papuošalai dažniausiai gaminami iš spalvoto pluošto,plastiko karoliukų, anksčiau būdavo veriami net iš krokodilo dantų. Dabar nevalia skriausti natūralios gamtos. Metalinės ar varinės apyrankės meistriškai išgraviruojamos. Merginos, laukdamos turistų, galvas puošia karūnomis iš gyvų lauko gėlių. Mėgstamos spalvos – ryškios, ypač raudona. Indėnai mėgsta tatuiruotes – jų spalvos natūralios, piešinyje dažniausiai vaizduojami vaisiai.

Austi, nerti papuošalai, dėvimi ant blauzdų. Autorės nuotr.

Šiandien drabužiai dabar siuvami iš pirktinių audinių, anksčiau audiniai būdavo audžiami iš kakavmedžio pluošto. Natūralus pluoštas naudotas ne tik drabužiams, bet ir hamakams austi. Dabar šiuos retus medžius draudžiama kirsti.

Rekomenduojami video