Taip gi­mė drau­gys­tė

Apie dar­bą po­li­ci­jo­je M. Mi­žu­ta­vi­čius sa­ko sva­jo­jęs nuo vai­kys­tės. Net ir pa­ts ne­ga­li paaiš­kin­ti, iš kur toks no­ras at­si­ra­do – šios pro­fe­si­jos at­sto­vų ar­ti­miau­sių žmo­nių, ga­lė­ju­sių duo­ti pa­vyz­dį, ra­te ne­bu­vo. Pro­fe­sinę kar­je­rą pra­dė­jo Kel­mės ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te. 2010-ai­siais įsi­lie­jo į Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Mo­bi­lio­jo bū­rio pa­tru­lių gre­tas. Ma­rius sa­ko, kad ta­da ki­no­lo­gi­ja jo dar­be net ne­kve­pė­jo, na, ne­bent tai, kad dre­sa­vi­mo pra­šė­si su­tuok­ti­nei pa­do­va­no­ta ka­ly­tė Do­ra. Dėl to iš­drį­so kreip­tis į tuo­me­ti­nį Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Ki­no­lo­gų bū­rio va­dą Arū­ną Pet­ro­šių ke­le­tos pa­ta­ri­mų. Iš pa­ty­ru­sio ki­no­lo­go su­ži­no­jęs daug nau­din­go, ne­tru­kus M. Mi­žu­ta­vi­čius su­lau­kė kvie­ti­mo tap­ti po­li­ci­ją pa­lie­kan­čio ko­le­gos Ma­riaus Si­nic­ko pa­mai­na ir tap­ti ta­da vie­no dar­bin­giau­sių po­li­ci­jos ke­tur­ko­jų bel­gų avi­ga­nio Bar­to šei­mi­nin­ku. Pui­kiais re­zul­ta­tais gar­sė­ju­siam Bar­tui ta­da bu­vo še­še­ri. Pra­džia ne­bu­vo leng­va, ki­no­lo­gui te­ko daug ir at­kak­liai mo­ky­tis. Bar­tas, Ma­riaus žo­džiais, ta­po sa­vo­tiš­ku mo­ky­to­ju, pa­ro­džiu­siu, kaip rei­kia elg­tis su šu­ni­mi, ko ne­rei­kė­tų da­ry­ti ir, at­virkš­čiai, kas jam pa­tin­ka. "Abi­pu­sė sim­pa­ti­ja at­si­ra­do grei­tai", – šyp­so­si ki­no­lo­gas, pa­glos­ty­da­mas čia pat sė­din­tį da­bar jau try­li­ka­me­tį Bar­tą. Ke­tur­ko­jis pa­rei­gū­nas, apie ku­rio nuo­pel­nus – ras­tus ieš­ko­mus žmo­nes, su­lai­ky­tus nu­si­kal­tė­lius "Šiau­lių kraš­tas" ra­šė ne kar­tą, po­li­ci­jo­je ne­be­dir­ba – ne­be­lei­džia svei­ka­ta – su­tri­kęs šir­de­lės dar­bas, nuo fi­ziš­kai di­de­lio krū­vio su­si­dė­vė­ję są­na­riai. Bar­tas – nuo šių me­tų rug­sė­jo yra ofi­cia­lus pen­si­nin­kas ir da­bar glo­bo­ja­mas M. Mi­žu­ta­vi­čiaus šei­mo­je. Apie ak­ty­viau­sius Bar­to dar­bo me­tus ki­no­lo­gas ga­lė­tų pa­sa­ko­ti daug. Tai bu­vo itin ak­ty­vus ir stip­rus šuo, cho­le­riš­ko bū­do, bet tu­rin­tis iš­skir­ti­nę nuo­jau­tą ir at­si­da­vi­mą. Cho­le­riš­ku­mas ne­re­tai jam pa­kiš­da­vo ko­ją at­lie­kant su­dė­tin­gas už­duo­tis per var­žy­bas ar­ba mo­ky­mus. Ta­čiau pui­ki Bar­to in­tui­ci­ja ir žai­biš­ka reak­ci­ja iš­gel­bė­jo ma­žiau­siai de­šim­ties pa­si­kly­du­sių ir su­ras­tų žmo­nių gy­vy­bes. Ke­tur­ko­jis po­li­ci­nin­kas sa­vo lo­ji­mu ne kar­tą yra pra­ne­šęs, jog ra­do, de­ja, mi­ru­sių žmo­nių kū­nus. Apie kiek­vie­ną ras­tą­jį gu­vus au­gin­ti­nis pa­rei­gū­nui pra­neš­da­vo gar­siu, miš­ką pu­siau sklei­džian­čiu lo­ji­mu. Lo­ji­mo temb­rą, kad Bar­tas ra­do kaž­ką ver­tą dė­me­sio, ki­no­lo­gas ži­no­jo. Be to, Bar­tas – vie­nas iš ne­dau­ge­lio šu­nų, ap­mo­ky­tų mal­šin­ti riau­šes, jis ne­tgi dir­bo su smū­gi­niu ant­snu­kiu. Dar­bui Bar­tas bu­vo pa­ruoš­tas ir Šiau­liuo­se vyks­tant fut­bo­lo ma­čams su len­kų ko­man­do­mis. Lai­mei, ta­da ag­re­sy­viai nu­si­tei­ku­sių sir­ga­liai ma­si­nių riau­šių ne­su­kė­lė, tai­gi spe­cia­lių prie­mo­nių ne­pri­rei­kė. At­lie­kant su­dė­tin­gas už­duo­tis, šu­niui ir per van­de­nį te­ko bris­ti ir le­du šliauž­ti ir pel­kė­se klimp­ti. Ko, anot ki­no­lo­go, ir no­rė­ti iš są­na­rių, ku­riems te­ko to­kie iš­ban­dy­mai?

Au­gin­ti­nis už­ge­so ant ran­kų

2017-ųjų lie­pos mė­ne­sį, aki­vaiz­džiai silps­tant Bar­to jė­goms, M. Mi­žu­ta­vi­čiui dar­be vis daž­niau ėmė pa­dė­ti nau­jas bel­gų avi­ga­nis, var­du Bon­das. Pus­ket­ve­rių me­tų ke­tur­ko­jis pui­kiai vyk­dė pa­ti­kė­tas už­duo­tis, ro­dė ge­rus re­zul­ta­tus. Šis šuo – bu­vo di­de­lė vil­tis po­li­ci­jai. Ta­čiau nu­ti­ko ki­taip, nu­ti­ko skau­džiai. Vie­ną die­ną su­grį­žęs po tar­ny­bos ki­no­lo­gas ra­do Bon­dą vol­je­re ne­pa­si­ke­lian­tį. Gy­vū­nas jau­tė­si aki­vaiz­džiai blo­gai. Ūmus gy­vy­biš­kai svar­bių or­ga­nų už­de­gi­mas dre­suo­tą šu­nį pra­žu­dė per pa­rą, jis už­ge­so ant Ma­riaus ran­kų. Apie Bon­dą M. Mi­žu­ta­vi­čiui kal­bė­ti vis dar skau­du. Keis­ta bū­tų, jei ne­skau­dė­tų, juk jau­nas šuo di­des­nę sa­vo neil­go gy­ve­ni­mo da­lį pra­lei­do ne vol­je­re, o ša­lia sa­vo šei­mi­nin­ko.

Svar­biau­sias – ka­muo­liu­kas

Da­bar M. Mi­žu­ta­vi­čiaus de­ši­nė­je nau­jas au­gin­ti­nis, ne­tru­kus tre­čią gi­mi­mo die­ną švę­sian­tis bel­gų avi­ga­nis var­du Kin­gas (do­ku­men­tuo­se Ba­ris Lau­ki­nė Or­chi­dė­ja). Ko­dėl šu­niui su­tei­kė Kin­go var­dą? Ki­no­lo­gas var­di­ja gy­vū­no cha­rak­te­rio sa­vy­bes, ku­rios bū­din­gos, sa­ko, tik ka­ra­liams: ger­bian­tis sa­ve, orus, nie­ka­da ne­pa­ro­dan­tis bai­mės ar iš­gąs­čio. Svei­ka ener­gi­ja trykš­tan­tis ke­tur­ko­jis, pa­leis­tas iš ki­no­lo­go na­mų kie­me Ei­no­rai­čių kai­me Šiau­lių ra­jo­ne įreng­to erd­vaus vol­je­ro, lyg pa­me­ta gal­vą: ne­tram­do­mas no­ras lėk­ti, šo­ki­nė­ti, vyk­dy­ti ko­man­das, ore gau­dy­ti iš­mes­tą ka­muo­liu­ką. Kin­gas M. Mi­žu­ta­vi­čiaus gy­ve­ni­me at­si­ra­do su­lau­kęs vos sep­ty­nių mė­ne­sių. Nuo tos die­nos pra­si­dė­jo anks­ty­vo­ji tar­ny­bi­nio šuns so­cia­li­za­ci­ja. Ki­no­lo­gas šyp­so­si, su ma­žiu­ku ne­si­skir­da­vęs nė per žings­nį – į tar­ny­bą, poil­siau­ti, pa­si­vaikš­čio­ti, pa­spor­tuo­ti, į par­duo­tu­vę – vi­sur kar­tu. O ne­si­ma­ty­da­vę abu tik ta­da, kai mie­ga. "Jis il­go­kai net sa­vo bliū­de­lio ne­tu­rė­jo – stip­rin­da­vo­si iš ma­no ran­kų. Už įvyk­dy­tą už­duo­tį – mais­tas, už pa­ro­dy­tą mei­lę – mais­tas, mais­tas už drau­gys­tę su šei­mos sve­čiais, su at­si­tik­ti­nai su­tik­tais par­duo­tu­vė­je, po­li­ci­jo­je", – pa­sa­ko­ja M. Mi­žu­ta­vi­čius. Jis ži­no, kad pir­mi gy­ve­ni­mo mė­ne­siai itin svar­būs ke­tur­ko­jo so­cia­li­nė­je rai­do­je. Da­bar Kin­gui di­džiau­sias ap­do­va­no­ji­mas už dar­bą – jau ne­be mais­tas, o šei­mi­nin­ko svies­tas ka­muo­liu­kas. Ma­rius įsi­ti­ki­nęs, jei gre­ta pa­dė­tų sau­so šu­nų mais­to ir dre­sū­ros ka­muo­lius, Kin­gas rink­tų­si bū­tent jį. Kas ga­li bū­ti ma­lo­niau už sma­gų žai­di­mą! Anot ki­no­lo­go, Kin­gas iš pri­gim­ties tu­ri pui­kius ins­tink­tus. Ir nea­be­jo­ja, jog sa­vo dar­bin­giau­siais me­tais po­li­ci­jo­je pa­sieks pa­čių aukš­čiau­sių re­zul­ta­tų. Juo­lab kad šio jau­no šuns, be­je, ap­mo­ky­to ne tik žmo­nių paieš­kos ar įta­ria­mų­jų su­lai­ky­mo ope­ra­ci­joms, bet ir kvai­ša­lų paieš­koms, dar­bo re­zul­ta­tai jau da­bar kal­ba pa­tys už sa­ve – vien šie­met gy­vū­nas su­ra­do ke­tu­ris pa­si­kly­du­sius gry­bau­to­jus. O štai pir­ma­sis šio ta­da nė dve­jų me­tų ne­tu­rin­čio ke­tur­ko­jo "ra­di­nys" bu­vo ne­la­bai sma­gus. Paieš­ka, pri­si­me­na M. Mi­žu­ta­vi­čius, vy­ko vie­nos Ak­me­nės ra­jo­no so­dy­bos apy­lin­kė­se. So­dy­bo­je tą­kart su­ras­tas tik šei­mi­nin­ko au­to­mo­bi­lis, ap­lin­kui – nė gy­vos dva­sios. Žmo­gaus paieš­ką pra­dė­jo ap­link ne­to­lie­se ty­vu­lia­vu­sį eže­rą. Ener­gin­gas šuo sma­giai bė­go prie­ky­je, stai­ga nu­ščiu­vo – gy­ven­to­jo kū­ną jis su­ra­do irs­tan­tį. Kin­gui tai bu­vo nau­ja, ta­čiau la­bai po­li­ci­nia­me dar­be ver­tin­ga pa­tir­tis – šuo su­ži­no­jo, kad ra­di­nių bū­na vi­so­kių.

Abi­pu­sis su­pra­ti­mas

"Be mei­lės gy­vū­nams ne­bū­tų nie­ko. Neį­si­vaiz­duo­ju, kad ga­lė­čiau dirb­ti kur nors ki­tur. Nė­ra ki­tos to­kios vie­tos, ku­ri ne tik dar­bas, bet kar­tu – ir ho­bis. Ma­ža to, už tai dar ir al­gą mo­ka!", – juo­kia­si po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas Ma­rius. Jo dar­bo re­zul­ta­tai – Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos pa­si­di­džia­vi­mas. Jam vis dar sun­ku nu­sa­ky­ti, ko­kie jaus­mai ap­lan­ko, kai iš­girs­ti apie ras­tą žmo­gų gar­siu lo­ji­mu pra­ne­šan­tį šu­nį. "Bė­gi ir gal­vo­ji, ką gi jis ra­do: tą, ku­rio ieš­ko­me ar ko­kį nie­ko apie paieš­ką ne­ži­nan­tį gry­bau­to­ją", – pa­sa­ko­ja pa­rei­gū­nas. Jei ap­lo­tas gry­bau­to­jas ar uo­gau­to­jas, ki­no­lo­gas bū­ti­nai su juo pa­si­kal­ba: gal ką pa­ste­bė­jo, gal ma­tė, gir­dė­jo, jei pa­ma­ty­tų – gal pa­skam­bin­tų... Kai šuo at­lie­ka dar­bą, bū­ti­nai gau­na do­va­ną – žai­di­mą ka­muo­liu­ku. Au­gin­ti­nis įsi­ti­ki­nęs, kad tas žai­di­mas ma­lo­nus ne tik jam, bet ne ma­žiau – ir jo drau­gui ki­no­lo­gui. Bet kar­tais, sa­ko Ma­rius, juk pa­si­tai­ko la­bai sun­kių aki­mir­kų, kai, kaip sa­ko­ma no­ri­si verk­ti šu­nį ap­ka­bi­nus... Ir to­kio­mis aki­mir­ko­mis jis ap­ka­bi­na bū­tent au­gin­ti­nį, ku­ris kaip nie­kas ki­tas jau­čia sa­vo drau­go nuo­tai­ką.