Dr. T. Kovėra: „Gyva yra viskas. Ir man joks veganas ar vegetaras neįrodys, kad jie yra geresni valgydami tik kopūstus. <...> Tik jeigu mes viską vartotume saikingai, atsakingai, tada nereikėtų vienam į kitą rodyti ir aiškinti, kad tu šioks ar anoks

Jau ne vienerius metus mokslininkai, gamtos mylėtojai ir puoselėtojai skambina pavojaus varpais ir baiminasi, kad mūsų planetai liko labai nedaug laiko. Pasigirsta spėjimų, kad 2050-aisiais Jungtinės Karalystės salą paskandins vandenynas, o mūsų Žemės, kad ir pagal patį geriausią scenarijų išgelbėti jau nepavyks – artėjame susinaikinimo link.

Vis tik kėdainietis gamtos mokslų daktaras, „Judėjimo už gamtą“ steigėjas Tomas Kovėra tokių pesimistiškų minčių neturi ir tiki, jog Žemė vis dar gali susitvarkyti pati, jei tik mes šiek tiek jai padėsime.

– Tomai, kokia, Jūsų nuomone, yra didžiausia šių dienų problema, kuri naikina Žemę?

– Didžiausia problema yra žmonija – kaip greitai mūsų daugėja ir kaip atsainiai mes viską naudojame. Aišku, hiperbolizuoju kažkiek. Bet, jei kalbėtume apie žmogaus veiklos padarinius, daugiausia šiuo metu žalos daro mikroplastikai ir žemės ūkis – tai dvi pagrindinės sritys, labiausiai kenkiančios Žemei.

Dėl mūsų veiklos šylant klimatui, amžino įšalo zonose tirpsta įšalas ir atsipalaiduoja metano dujos, džiūva pelkių plotai. Kitą didžiąją dalį užterštumo sudaro ne automobiliai, o galvijai. Jeigu kalbant tiksliau, ne patys galvijai, o pašarai, kuriais jie maitinami. Tokie būtų du didžiausi akcentai plačiąja prasme.

– O gal iš tikrųjų nieko blogo su Žeme nevyksta, tik žmonės yra linkę prisigalvoti problemų?

Dr. Tomui Kovėrai apmaudžiausia dėl valdininkų neveiklumo ir gamtos bei aplinkos apsaugos problemų neišmanymo.Dr. Tomui Kovėrai apmaudžiausia dėl valdininkų neveiklumo ir gamtos bei aplinkos apsaugos problemų neišmanymo.– Vyksta ir labai vyksta, nors kai kas gal to ir nenori pripažinti arba nusiteikę labai trumpai gyventi. Kadangi aš pats dar norėčiau gyventi ir norėčiau, kad mano vaikai ir anūkai dar turėtų, kur gyventi, todėl aš linkęs neprisigalvoti problemų, o bandyti jas spręsti.

– Ar galėtumėte išskirti kažkokius pasaulio regionus, kur situacija yra prasčiausia, o kur geriausia?

– Aš esu susidaręs dvejopą nuomonę. Viena yra skurdžiosios pasaulio šalys Azijoje, Pietryčių Azijoje, kur žmonių populiacija yra didelė ir labai greitai auga. Jie susirūpinę savo pilvais – ten yra labai intensyvi žemdirbystė, didelis trąšų naudojimas, t.y. kiek įmanoma didinamas našumas.

Didelė problema – atliekų nerūšiavimas ir tai, kad jos verčiamos į vandenynus. Žinoma, dar galima būtų paminėti ir Lotynų Ameriką. Kadangi Šiaurės Amerika ar Europa bando kažkiek jau tvarkytis, o Afrika dar net nepriaugusi iki „normalios“ taršos.

Antras labai keistas dalykas, kad labai turtingoje šalyje, labai gražioje, jautrioje gamtoje – Norvegijoje – vyksta negeri dalykai. Man patinka kasmet vykti už poliarinio rato, pasižiūrėti orkų, čia yra labai daug privačių namelių, labai gražios vietos.

Bet, kas mane stebina liūdnąja prasme, kad tokioje turtingoje šalyje, kuri giriasi, kad jos beveik visa energetika yra žalia – hidro ir vėjo, – nuotekos teka tiesiai iš namo į vandenyną. Autonominiai valymo įrenginiai čia – retenybė. Tarkim, mes Lietuvoje gerokai „biednesni“, bet žymiai labiau pažengę su centralizuotais valymo įrenginiais. Taigi, tokių nonsensų yra turtingose ir, atrodytų, „švariose“ šalyse.

– Kaip keista ir įdomu. Gal žinote, dėl ko taip yra?

– Vienas paprastas dalykas, kad valstybė jų neremia šiuo klausimu, niekas rimtai „neprispaudžia“ – aplinkosaugininkai mano, kad tai – nedidelė problema. Svarbiausia – nafta ir žuvis, už kuriuos gaunami dideli pinigai.

Aš vietinių klausiau apie tai. Jie sakė, kad taip buvo visada. Jie nerūšiuoja ir šiukšlių, nes paprasčiausiai neapsimoka, yra tik depozito sistema. Bet niekada nepamatysi, kad vietinis, parūkęs mestų kur papuolus cigaretės nuorūką, taip daro tik turistai.

– Jūs užsiminėte, kad Rytų, Pietų Amerikos šalys nualina žemę vykdydamos intensyvią žemdirbystę. Tačiau esu girdėjusi, jog ne tų šalių gyvenotjai, bet būtent Vakarų šalys nuomojasi ten žemes ir taip jas nualina, išnaudoja. Ar tai tiesa?

– Jeigu kalbėsime apie palmių aliejaus plantacijas, tai Vakarų šalys labai didelę įtaką daro. Todėl jau yra raginimų nebenaudoti, vengti palmių aliejaus tiek maiste, tiek kosmetikoje ar kituose gaminiuose.

– O kaip Lietuva – Jūsų nuomone, mes, lietuviai, labai stipriai prisidedame prie Žemės naikinimo?

– Mes, lietuviai, save vadiname žemdirbių tauta. Su tokia intensyvia žemdiryste ir tokiu kiekiu derliaus, kokį dabar pasiekiame naudojant didelius kiekius trąšų, kurios paskui su paviršiniais vandenimis suteka į upes ir plaukia į Kuršių marias, Baltijos jūrą, mes taip pat labai stipriai prisidedame prie daromos žalos gamtai. Šita problema yra sekama tiek mūsų šalyje, tiek ir Europos Sąjungos.

Aš nesu matęs, kad koks aplinkos inspektorius prieitų prie stambaus ūkininko technikos ir paimtų bandomuką, kokius chemikalus jis naudoja. Esu ne kartą raginęs Aplinkos apsaugos agentūrą parodyti, kokius kiekius ir kokius chemikalus naudoja ūkininkai savo veikloje. Niekas apie tai net nekalba, kadangi ūkininkai – šventas reikalas.

Tačiau aš iš savo didesnės nei 40 metų patirties galiu drąsiai pasakyti, kad tie chemikalai daro labai daug žalos bitėms. Nes bitė yra labai jautrus gyvūnas. Nebūtinai konkrečiam chemikalui, bet laikui bėgant reaguoja į įvairius cheminius junginius ir taip bičių šeimos palaipsniui nyksta.

Kita problema, kad nemažai įvežama kontrabandinių chemikalų, kurie neatitinka reikalavimų, yra didesnės koncentracijos. Apie tai visi žino, bet niekas nieko nedaro. Daugiau juos naudoja pasieniuose ūkininkaujantys žmonės. Aš netgi pats asmeniškai esu bendravęs su tais ūkininkais iš Švenčionių, Vilniaus regiono, kurie neslepia, jog jiems chemikalus atveža iš Baltarusijos, Rusijos – vis tiek nelabai kas tikrina.

– Jūs norite pasakyti, kad jokios institucijos nekontroliuoja ūkininkų ir jų veiklos veiklos?

– Pavyzdžiui, kalbant apie techniką. Tarkim, prisiminkime, kokiu greičiu nepriklausomybės pradžioje laukuose dirbo technika, nuiminėjo derlių ir kokiu dabar. Jis turbūt išaugo kokius penkis kartus.

Bet aš niekada nesu girdėjęs, kad Aplinkos apsaugos departamentas ar Aplinkos ministerija rengtų kokius nors kursus, kaip reikia nuo vidurio šienauti, kad žvėrys, paukščiai galėtų pabėgti. Dabar tokių dalykų niekas net nežiūri – kuo greičiau nušienauti, suarti…

Gamtos mokslų daktarą nustebino ir nuliūdino „švaria“ save vadinančioje Norvegijoje pamatyti vaizdai, kai užpoliarės regione visos nuotekos leidžiamos tiesiai į vandenyną – ten nėra jokių valymo įrenginių.Gamtos mokslų daktarą nustebino ir nuliūdino „švaria“ save vadinančioje Norvegijoje pamatyti vaizdai, kai užpoliarės regione visos nuotekos leidžiamos tiesiai į vandenyną – ten nėra jokių valymo įrenginių.Arimas ir tai jau iš mados išeina. Tas intensyvumas ir greitis kenkia ne tik gamtai, bet ir gyvūnų įvairovei, populiacijai. Nesu girdėjęs, kad būtų nubaustas koks ūkininkas už sunaikintą pempės lizdą. O pempių labai stipriai yra sumažėję – turbūt tik trečdalis jų belikę, kiek buvo prieš trisdešimt metų. Taip, galbūt mums atrodo, kas čia tokio tas pempės lizdas, bet tai yra ekosistemos dalis.

Pažiūrėkite, ūkininkai, ypač mūsų, Kėdainių, krašte, laukus sulygina kaip stalą, visas balutes, duobutes – viską užlygina ir tam gyvūnėliui nebėra, kur slėptis. Kurapkų, žiūrėkite, jau ir nebesutiksite. O kurapkos, pempės, kiškiai būdavo ypatingai būdingi mūsų landšaftui. Deja, prisiūkininkausime.

– Jūsų nuomone, tai gali privesti prie katastrofos?

– Pavyzdžiui, vidurio Prancūzijoje, neteisingai vykdant žemdirbystę, žemė skursta, ten bėda tapo net su sliekais – jie išnyko. Mėšlo terpimas dirvoje nebepraktikuojamas, susidaro per mažas humuso kiekis. Taip, dabar po truputį pradeda diegti sėjomaišą. Bet vėlgi, viską diktuoja verslas, jeigu bulvės ar runkeliai nebereikalingi, tai visą laiką ir sėja kviečius ar kukurūzus. Tačiau tai priklauso nuo šalies politikos, gamtosaugininkai turi apie tai kalbėti.

Taip jau susiklostė, kad užaugau žemdirbystės korifėjų, mano dėdžių, profesoriaus Petro Vasinausko ir profesoriaus Antano Tindžiulio apsuptyje, iš kurių nuo mažų dienų esu girdėjęs visiems gerai žinomus, paprastus dalykus – kad arimas, sėjomaina ir kaupiamųjų auginimas yra trys pagrindiniai dalykai, kurie išlaiko gerą dirvožemio struktūrą.

Bet taip yra tada, kai iš ūkininkų superkama įvairi produkcija, kai jie skatinami auginti įvairius produktus, kai jiems tai apsimoka daryti.

Bet kai valstybė skatina auginti grūdus, kurių mums tiek nereikia ir kuriuos eksportuoja nežinia kur, tada kyla klausimas, ar mums iš tiesų tokio intensyvumo reikia. Jeigu mes kalbame apie žalią, miškų, ežerų Lietuvą, tai su intensyvia žemdirbyste nelabai kur ir nukeliausime.

– Jūsų nuomone, ar pakankamai yra stengiamasi išsaugoti Planetą? Kas galėtų būti dar daroma, kad Žemės „ligos“ būtų gydomos greičiau ir efektyviau?

– Kalbant apie Lietuvą, aš manau, kad labai biurokratiškai, labai sulėtintai stengiamasi. Daug metų dirbu su saulės energetika. Stačiau pirmąją saulės modulių gamyklą Baltijos šalyse, Vilniuje. Nors Vokietija, Šveicarija jau seniai toli toli nužengę nuo mūsų, o mes tik dabar prie ekologinių namų ūkių prieiname. Tai užtruko beveik 10 metų, kol mūsų valdininkai šiaip ne taip suprato, kad tai yra reikalinga. Bet nors tai yra geras pavyzdys.

– Kokių problemų matote Jūs, kaip kėdainietis, savo gimtinėje?

– Kalbant apie bioįvairovės išsaugojimą mūsų, Kėdainių, apylinkėse, intensyvus žemės ūkis iš vienos pusės labai negerai, bet kai žemė yra dirbama, žmonės turi darbo, puiku. Bet darbo vietų sukūrimas, mano nuomone, yra svarbesnis kitose srityse nei žemės ūkyje.

Jeigu mūsų žemės ūkis linktų labiau į ekologiją, ekologinę žemdirbystę, galbūt pasaulyje mes būtume geresniu pavyzdžiu. Aišku, aš nekalbu apie pinigų uždirbimą, jų kiekį. Kalbu apie gyvenimo kokybę. Jeigu mes būtume mažesni vartotojai, pirkėjai, šlamšto kaupėjai, rezultatas būtų žymiai geresnis.

– Tai, Jūsų nuomone, didžiausia problema Kėdainiuose – žemdirbystė?

– Klasika – chemijos gamykla. Aš pats atsimenu, kaip dalyvavome piketuose, kad mažintų taršą, tų kalnų, kad nebeliktų, bet viskas nurimo ir niekam tai nesvarbu. Aš supratau, kad didžiausi objektai, kurie yra, jų nepanaikinsi ir nepakeisi – cukraus fabrikas ar dar kažkas. Bet jų kontrolė būtina, kvalifikuota ir vieša.

O žemės ūkis, žiūrint iš gamtosaugos pusės, yra pagrindinis gamtos niokotojas. Aš tikrai norėčiau, kad būtų daugiau miškelių, prūdelių, kur vaikai eidavom karosiukų gaudyti, kur antys galėdavo perėtis, kur kurapkoms būdavo, kur slėptis – tai būtų žymiai arčiau širdies ir didžiulė nauda gamtai negu 9 ar 12 metrų pločio kombainas lakstytų po laukus. Iš kitos pusės Lietuvos projektai kaime daug darbo vietų sukuria. Bet ar tikrai verta buvo tokį intensyvumą skatinti? Abejoju.

– Tomai, Jūsų akimis žvelgiant, lietuviai įgauna daugiau supratimo apie taršą, gamtai keliamą grėsmę ar niekas nesikeičia?

– Dabar yra labai madinga šaukti, kad aš esu gamtosaugininkas, aplinkosaugininkas. Tačiau niekas nesiremia mokslu, argumentais, o tik emocijomis. Labai blogai, kad mes vis dar per mažai nuo mažų dienų šviečiame vaikus ikimokyklinukus dėl to turime gamtosaugoginių, aplinkosauginių problemų. Vis tik lietuviai dar lėtokai supranta tuos dalykus, kas aplinkui vyksta. Jeigu mes kalbėjome apie žemės ūkio, mikroplastiko taršą, tai lietuviai apskritai turbūt apie tai mažai ką girdėję yra.

Kadangi man pačiam yra tekę su tuo susidurti, galiu drąsiai sakyti, kad žinau, kaip yra sudaryta aplinkosaugos struktūra ir žinau, kas ten dirba. Todėl pakankamai argumentuotai galiu sakyti: kaip buvęs policininkas, atėjęs dirbti į aplinkosaugą, gali žinoti, iš kur ta tarša gamykloje, jeigu jis nelabai skiria vandentiekio nuo nuotekų vamzdynų?

Pavyzdžiui, pažiūrėkite į Panevėžyje esančią „Ekrano“ gamyklos teritoriją, kurioje yra aibė įmonėlių, o nuotekų tinklų schemos išvis nėra. Tokių objektų šalyje yra ne vienas, apie tai žino atsakingi asmenys ir vis tiek nieko nedaro. Tarkim, Šiauliuose „Vairo“ gamyklos teritorijoje taip pat yra daug įvairių įmonėlių. Kai kurios iš jų netgi pasidariusios gręžinius savo gamybai.

Aplinkosaugoje beveik nebelikę žmonių su tinkamu išsilavinimu, nes ten daugybę metų nevadovauja jokie gamtininkai.

– Tai Jus, kaip suprantu, labiausiai piktina valdininkų neveiklumas, „aklumas“?

– Taip. Jeigu specialistui, gaunančiam 600–700 eurų, dar koks versilininkas pasiūlys kelis šimtus, kad pridengtų uodegą, tai jis tikriausiai ir sutiks. Aš nekalbu, kad visi tokie yra. Panašiai kaip policijoje buvo prieš dvidešimt metų: juk visi žinojo, kad duosi 10 litų ir viskas gerai, kad neprisegtas diržas kainuoja 10–20 litų, viršytas greitis – 20–50 litų ir pan.

Ar girdėjote kada, kad Kėdainiuose, pavyzdžiui, prevenciškai būtų patikrinta kokia įmonė ir informacija paviešinta? Jokių nusižengimų, pažeidimų dvidešimt metų nebuvo užfiksuota. Tai, galima tik stebėtis, kad Kėdainiai yra nuostabiai švarus miestas.

Taigi, mes dažnai iškeliame problemą, bet problemos atsakymo nelaukiame – ji buvo išspręsta ar ne. O būtent aš stengiuosi visada viešinti, traukti į dienos šviesą visas problemas ir daug kam tokie dalykai nepatinka. Bet viešinti ir reikalauti atsakomybės reikia.

– Kodėl Jums tai yra svarbu? Iš kur Jumyse tas noras ir supratimas, kad Žemę reikia saugoti, ja rūpintis?

– Visų pirma – aš labai nemėgstu, kai iš manęs vagia. Kadangi aš esu valstybės dalis, šios šalies pilietis, čia gimęs ir augęs, aš jaučiu atsakomybę prieš savo tėviškę, prieš savo palikuonis, giminę, kuri čia gyvena.

Kitas dalykas – aš nuo mažų dienų augau tokioje aplinkoje, kurioje kiekvieną dieną mačiau, kas yra gamta, kad kieme iš tiesų vaikšto ne tik višta, bet ir žvirblis, varna, karvelis, t.y. kad yra įvairovė.

Aš pats daug metų medžioju, žvejoju, bitininkauju ir manyje tas pažinimas yra nuo mažų dienų, o paskui tapau biologu ir man jau nuo mažų dienų yra nesuvokiama, kaip kažkas sustojęs prie sankryžos, atsidaro langą ir išmeta cigaretės nuorūką.

Aš daug kartų esu priėjęs prie mandrų ponų, tetų ir su pažymėjimu paprašiau išlipti, pasiimti nuorūką ir atsiprašyti aplink esančių vairuotojų, kad padarė kvailystę. Kartais tai atrodo kvailai, bet, jeigu mes visi į tai reaguotume ir įdiegtume vaikams pilietiškumą bei atsakomybę, viskas būtų kitaip.

– Užsiminėte, jog medžiojate, žvejojate… O kaip dėl gyvūnų teisių, veganų ir vegetarų norą juos apginti?

– Gyva yra viskas. Ir man joks veganas ar vegetaras neįrodys, kad jie yra geresni valgydami tik kopūstus. O aš valgau, tarkim, kiškį. Ir morka, ir kopūstas, ir medis, ir višta yra lygiai tokie pat gyvi organizmai. Tik jeigu mes viską vartotume saikingai, atsakingai, tada nereikėtų vienam į kitą rodyti ir aiškinti, kad tu šioks ar anoks, kad valgai veršiuką ar daržovę.

Pavyzdžiui, Skandinavai yra mėgėjai parodyti, kaip paruošiamas klasikinis maistas – mokyklose veda ekskursijas parodyti, kaip skerdžiama kiaulė, labai dažnai vaikai važiuoja patys mokytis, kaip menkei galvą nukirsti, išpjauti filė ir paruošti maistui žuvį – tame nėra nieko blogo. Taigi, mums labai reikėtų pasitempti švietime, kur mes esame dar nemažai atsilikę.

– Ir pabaigai: tai vis dėlto ar vis dar galime išgelbėti Žemę (nors viešumoje jau yra pasigirdę nuomonių, jog per vėlu…)?

– Jeigu mes elgtumėmės protingiau, Žemė pati susitvarkytų. Ji yra tiek daug visko ištvėrusi ir tiek kataklizmų per šimtus tūkstančių metų mačiusi, todėl ji pati ir dabar viską susitvarkytų ir susireguliuotų. Svarbiausia – kuo mažiau kišt nagus ten, kur mes nesuprantame.

Šansų visą laiką yra ir bus. Pagaliau pažiūrėkite, kaip gražiai dabar užklupusi pandemija visą žmoniją nuramino, „sutupdė“ į šeimas. Kaip puikiai rado užsiėmimų žmonės gamtoje, kiek daug suprato. Šis virusas atėjo iš gamtos ir jis mums pakiša tokius dalykus, o mes tas pamokas turėtume suprasti ir išmokti.

Taigi, aš manau, kad mes protingėjame ir padėsime Žemei susitvarkyti ir ištverti mūsų buvimą joje. Tačiau mes visi turime suprasti ir galvoti, kas liks po mūsų. O jei žmogus sako, kad jam nesvarbu ar neįdomu, tai kyla klausimas, ar toks žmogus iš viso reikalingas šitame pasaulyje. Nes jeigu jam nieko nereikia, tai, kam jis tada reikalingas čia? Bet tikrai tikrai tikiu, kad galime išgelbėti Žemę, o jei netikėčiau, tai nieko ir nedaryčiau.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ