Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Tobulam ledų vafliukų skoniui išgauti žvejyba netrukdo

Artėja šiltasis sezonas, kai karštas arbatas ir šiltus gėrimus pakeis gaivus ir vėsus bei daugelio numylėtas desertas – ledai. Ledų fabrikas vaikams dažnai asocijuojasi su pasakų šalimi, kur teka šio deserto upės, stūkso šokoladiniai kalnai ir stovi karamelinės pilys.

Po šią įsivaizduojamą ledų šalį mus pakvietė pasivaikščioti DADU ledus gaminančios įmonės „Vikeda“ ilgametis darbuotojas, vafliukų gamybos meistras Gediminas Janušauskas.

Iš Joniškio – į Kėdainius

Susitikus su Gediminu prie įėjimo į fabriką durų, iškart supratau, kad kelionė bus linksma ir įdomi. Vesdamas vafliukų kepimo cecho link, linksmasis pašnekovas prisiminė, kaip pateko į vieną iš „Vikonda grupei“ priklausančių įmonių:

„Aš esu nevietinis, ne kėdainietis. Į Kėdainius atsikrausčiau gyventi, kai susipažinau su savo dabartine žmona Jurgita. Turėjau šiame mieste darbą, bet taip išėjo, kad išsiskyrė mūsų keliai ir reikėjo ieškotis naujo. Žmona kaip tik tuo metu laukėsi pirmagimio, todėl teko greitai ieškotis naujo pajamų šaltinio. Jį man pasiūlė „Vikeda“. Atėjau, apsipratau ir jau šešiolika metų čia dirbu.“

Gardžiųjų vafliukų meistras patikslino, kad atvyko iš Šiaulių rajono, Joniškio.

„Turėjau draugę, dabartinę žmoną, ji nenorėjo važiuoti į Joniškį, ieškotis ten darbo, tad teko man į Kėdainius kraustytis“, – juokdamasis pasakojo Gediminas.

„Ir kaip sekasi gyventi Kėdainiuose?“ – pasiteiravau atėjūno.Gediminas juokiasi, kad yra užkietėjęs žvejys – vos atsiradus laisvai minutei, griebia meškerę ir skuba žvejoti.„Visai, žinokit, neblogai, – toliau abu smagiai kvatojom. – Aš čia gyvenu jau apie aštuoniolika metų.“

Priartėjus prie vafliukų gamybos cecho, prisiminiau, jog kolegos Gediminą apibūdina kaip auksinių rankų meistrą, kuriam neįmanomų ir sunkių darbų nėra.

„Man technika visada buvo prie širdies. Kažkada, kai buvau jaunas, netgi norėjau imtis automobilių remonto, servise darbintis, tai ir dabar, darbas „Vikedoje“ su įranga, pečiais man nėra svetimas. Esu vienas iš prižiūrinčių meistrų.

Aš ir pats savo automobilį anksčiau remontuodavau. Kaip sakoma, ne kairės abi rankos, tai man išeina tokie darbai“, – vėl humoro nestokojantis pašnekovas paaiškina savo potraukį technikai.

Namuose valgyti negamina

Rodydamas į įrenginius, Gediminas kiek surimtėjęs toliau pasakoja savo pareigas ir atsakomybes.

„Esame du meistrai. Tačiau atliekame ne tik įrangos priežiūros ar tvarkymo darbus, bet ir maišome vafliukams tešlą, prižiūrime procesą, kad viskas būtų iškepta pagal reikalavimus, t.y. kad vafliukai būtų tinkamai paruošti ledams supilstyti, kad broko nebūtų – visa tai yra ant mūsų pečių“, – atsakingų pareigų kasdienybę vardija gamybos meistras.

Gediminas jau užsiminė, jog techniniai dalykai jam didelių keblumų nesukelia, todėl net ir sugedus įrenginiams, juos sutvarkyti – nieko sudėtingo. Juolab kaip jis pats sako, pečiai genda nedažnai: „Daug taisyti ir netenka. Turime vieną senuką pečių, kuriame kepame tradicinius vafliukus, vadinamuosius puodelius, tai jis kartais jau rodo kaprizus. Vis tik senukas yra dalis jau ne vieną dešimtmetį mėgstamiausio plombyro garantas. O kitas – ragelių pečius – dar jaunas ir stiprus, todėl su juo jokių problemų kol kas neturime.“

Tai visus ingredientus į vafliukų tešlą irgi pats sudedate?

„Taip, taip“, – linksi galva Gediminas.

O namuose kepat vafliukus?

„Ne. Aš valgyti namuose negaminu. Nemoku. Vienintelis dalykas, kurį moku, tai darbe vafliukus iškepti, – mūsų skardus juokas vėl nuaidi gamybos patalpose. – Namuose gamina žmona. Aš esu iš tų vyrų, kuris gali tik kiaušinį, bulvę iškepti ar sriubos išvirti ir viskas.“

Per parą – 150 tūkst. vafliukųGediminas Janušauskas: „Į užsienį atostogauti beveik nekeliaujame, nes turiu skrydžių baimę. Kol buvo galima, važiuodavome prie ežerų į Lenkiją. Bet paprastai stengiamės bent vieną kartą per vasarą prie ežero paatostogauti, taip pat labai dažnai važiuojame į pajūrį. Mums labai patinka pasivaikščioti.“/Asmeninio archyvo nuotr.

Pamainomis po 12 valandų dirbantys du meistrai per pamainą sako iškepantys apie pusantro šimto tūkstančių vafliukų.

„Per pamainą vafliukų kepame visą laiką vienodai – ar vasarą, ar žiemą. Nėra taip, kad būtų greičiau ar lėčiau – pečiaus kepimo greitis visada yra toks pat ir daugiau negu galima iškepti neišeina. Nebent įvyksta koks nors gedimas, tada iškepame mažiau. Vadinamųjų puodelių per parą iškepame apie 100 tūkst., o ragelių – nuo 30 iki 50 tūkst. – priklauso nuo dydžio ir rūšies, – įspūdingomis gamybos apimtimis dalijasi specialistas ir papildo:

Darbo turime tikrai daug. Juk DADU – tai, ką mėgsti tu!“

Be įprastų vaflių-puodelių, Gediminas, vesdamas prie ragelių pečiaus ir rodydamas jų gaminimo procesą, suskaičiuoja, jog ragelių yra netgi kelios rūšys – rožiniai, žali, juodi ir įprasti gelsvi.

„Per tuos 16 metų, kiek dirbu „Vikedoje“, vafliukų gamyboje niekas beveik nesikeitė. Receptūra visada ta pati, natūrali, kuri ledų valgytojų labai vertinama ne tik Lietuvos, bet ir užsienio rinkose. Teko girdėti daug atsiliepimų, kad mūsų kepamų vafliukų skonis yra labai geras, nepalyginamas su kitais“, – savo gaminamą produkciją gyrė meistras.

Ledus valgo retai

Jis neslepia, kad ledų fabrike, yra lankęsi ir jo vaikai – dabar jau beveik šešiolikmetis Ervinas ir vienuolikmetė Emilija.

„Kol buvo vaikai mažesni, tai kur jau ten, kaip jie didžiuodavosi ir džiaugdavosi, kad dirbu ledų fabrike! Mokykloje kas nors klausdavo, kur tėtis dirba, tai iškelta galva atsakydavo, kad ledų fabrike, – linksmai prisiminė Gediminas. – Manau, kad dabar, jau paaugę vėl norėtų ateiti į svečius, bet kol kas nėra galimybių dėl susiklosčiusios pandeminės situacijos, o be to, reikia rašytis ekskursijai į eilę.“

Cecho šeimininkas pasakojo, kad per tuos metus, kiek jis čia dirba, nuolat besikeičiantį „Vikedos“ gaminamų gardumynų asortimentą vis papildo naujų, įdomesnių ir retesnių skonių desertai.

„Tačiau detaliai apie juos papasakoti negalėčiau, nes tai visiškai kita sritis. Galėčiau tik pasakyti, kad per visą gyvenimą nepasikeitė mano mėgstamiausių ledų skonis, tai – tradicinis vanilinis plombyras.

Nors šiaip nesu ledų mėgėjas, tačiau vienais mėgstamiausių skonių galėčiau įvardyti natūralius jogurtinius. Tiesa, jų Lietuvos rinkai nebegaminame. Tačiau, jei dar kada ateityje vėl pradėsime, labai rekomenduočiau jų paragauti ir kitiems, nes šie ledai tikrai yra išskirtiniai“, – patarė ledų žinovas.

Žvejyba – neatsiejama gyvenimas dalis

Po  darbų „Vikedoje“ kepant vafliukus Gediminas neria į kitą, vandens, pasaulį.

„Aš esu vienas iš tų žvejų entuziastų, kuris griebia meškerę ir, vos atsiradus laisvai minutei, lekia prie vandens telkinio, – apie savo veiklą po darbų pasakojo vafliukų gamybos meistras. –

Pirmenybę teikiu tik vasaros žvejybai, t.y. dabar, nutirpus ledui, aš Nevėžyje jau žvejoju. Poledinė žūklė man nepatinka. Būna, kad kartais tik dėl to, kad neturiu, ką veikti, pažvejoju ir žiemą, bet tokio malonumo, kokį jaučiu žvejodamas „ant vandens“ jau nėra.“

Tiesa, į šią veiklą Gediminas neria visiškai vienas – palaikymo komandos ir prijaučiančių kompanionų iš šeimos neturi.

„Su manimi į kompaniją niekas nenori. Šeima nebent gali su manimi važiuoti ant kranto pasėdėti, laužą pakūrenti, šašlyką pakepti. O jeigu tik žvejoti, niekas nepasirašo“, – šypsojosi užkietėjęs žvejys.

Atsakingai elgiasi su gamtaGediminas Janušauskas iš Joniškio į Kėdainius gyventi atvyko prieš aštuoniolika metų, kai susipažino su dabartine žmona Jurgita.Nors sakoma, kad retas kuris žvejys bevalgo žuvį, tačiau Gediminas yra iš tų, kurie valgo, bet...

„...bet ne tą, kurią sugaunu, o iš prekybos centrų, – ir vėl pratrūkstam abu juoku, bet surimtėjęs, paaiškina priežastį: – Tą, kurią pagaunu, paleidžiu. Nėra tiek daug dabar žuvies, tai prižiūrim gamtą. Labai retai, jei namuose yra norinčių valgyti, paimu starkius arba ešerius, o daugiau viską paleidžiu atgal į vandenis. Net ir kaimyną žveją pripratinau, kad, jeigu nereikia žuvies, tai tegul paleidžia.“

Pradėję pažintį ir pokalbį nuo desertų, perėjome prie rimtų, gurmaniškų patiekalų:

„Turime ir savo šeimos mėgstamą starkio paruošimo būdą – apkepame jį ir paskui troškiname grietinėlės padaže su žolelėmis. Šį patiekalą mėgstame visi“, – po tokių Gedimino pasisakymų jau neturėjau, ką ir atsakyti, tik godžiai nurijau seiles...

Bandžiau iškvosti vafliukų gamybos meistrą, kaip dar jis leidžia laisvalaikį, be žvejybos, tačiau tai buvo nelengva.

„Kartais laisvalaikiu mėgstame su šeima pasivaikščioti, bet, kaip ir sakiau, esu išprotėjęs žvejys, tai vos atsiradus progai stengiuosi ištrūkti į žvejybą“, – prie savo nenuginčijamo hobio grįžo pašnekovas.

Atostogos – šeimai

„Tai ateinančios vasaros atostogos jau suplanuotos?“ – šyptelėjau.

„Dažniausiai atostogas jau šeimai tenka skirti. Nes visi ant manęs pyksta, kad jau ir taip per metus prisižvejoju, tai dabar laikas turi būti skirtas jiems. Nebent važiuojame kažkur prie ežero atostogauti, tada jau leidžia man pažvejoti, o kitaip niekaip“, – ir čia galvoje iškart iškilo liaudies išmintis: „Kad ir kiek vilką bešertum, vis tiek į mišką žiūrės“.

Lengvai klestelėję ant suoliuko ir žiūrėdami į besidarbuojančius vafliukų kepimo pečius, su Gediminu toliau kalbamės apie atostogas.

„Į užsienį atostogauti beveik nekeliaujame, nes turiu skrydžių baimę. Kol buvo galima, važiuodavome prie ežerų į Lenkiją. Bet paprastai stengiamės bent vieną kartą per vasarą prie ežero paatostogauti, taip pat labai dažnai važiuojame į pajūrį. Mums labai patinka pasivaikščioti. Netgi sėdam ryte į automobilį, nuvažiuojam, pasivaikštom, atsigeriam kavos ir vakare grįžtam, – trumpam pečių gausmą ausyse romantiškai pakeičia bangų ošimas. – Ir visą praėjusią žiemą svajojome apie jūrą, nes kone kasmet važiuodavome per Kalėdas, Naujuosius metus. Mes žiemą jūrą aplankydavome netgi dažniau nei vasarą. Žiemą žmonių nedaug, pabūti gryname labai gera.“

„Gal jūroje ir pažvejojate?“ – to nepaklausti žvejo būtų tiesiog nuodėmė.

„Ne, per didelė prabanga, nes reikia turėti atitinkamą įrangą, kad galėtum išplaukti į jūrą. O nuo Palangos tilto, kaip daugelis daro, man nepatinka“, – atkerta jis man.

Tada prisiminiau, kad yra nemažai žmonių, keliaujančių gaudyti žuvies į Norvegiją, Suomiją.

„Taip, žvejai entuziastai keliauja žvejoti į Skandinavijos šalis, bet man dar neteko. Aš kuklesnis esu, dar tiek toli nebuvau. Bet būtų smagu. Reikėtų tada gal derinti, kad su visa šeima važiuotume, pakeliautume tuo pačiu. Nes ten yra poilsio bazės, kur gali atvažiuoti su visa šeima atostogauti ir kartu pažvejoti“, – svajingai mūsų pokalbį baigė „Vikeda“ vafliukų gamybos meistras, kuriam išeidama palikėjau: „Nei žvyno, nei uodegos“.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Rekomenduojami video