Judesio įrašo nuotr.

Lygiai prieš trejus metus, spalio 6-ąją, atsisveikinome su estrados legenda Stasiu Povilaičiu, tačiau jo nepamiršta ištisos kartos gerbėjų. Jį žinojo ir gerbė visi, net ir tie, kurie nesidomėjo ar nesižavėjo lietuviška estrada – tai išskirtinis atlikėjas, apdovanotas unikaliu balso tembru, charizma ir scenos kultūra. Ir nors dainininkas pats savęs niekada nevadino maestro, jaunosios atlikėjų kartos turėtų ko pasimokyti iš lietuviškojo Franko Sinatros. 

Muzika S. Povilaitį lydėjo nuo vaikystės: būdamas moksleivis muzikos mokykloje lankė smuiko ir obojaus pamokas, dainavo Kauno radiofono berniukų chore. 1961 m. jis išvyko gyventi į Palangą, kur su bendraamžiais įkūrė jaunimo estrados ansamblį. Vėliau jis dainavo ansamblyje „Ritmas“, „Nemuno žiburiuose“, o nuo 1973 m. – garsiojoje „Nerijoje“, kur ir pelnė milžinišką populiarumą. Vėliau kone trisdešimt metų estrados artistas rengė solinius pasirodymus, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje.

Estrados legenda mirė 2015 m. spalio 6–osios rytą, eidamas 69–uosius metus ir amžino poilsio atgulė Palangos miesto kapinėse.

D. Užkuraitis: jauni muzikantai turėtų ko iš jo pasimokyti

Portalo LRT.lt kalbintas muzikologas Darius Užkuraitis sako, kad lietuviškuoju F. Sinatra vadinamas S. Povilaitis išties buvo išskirtinis atlikėjas, kurį žinojo visi, net ir tie, kurie nebuvo estradinės muzikos gerbėjai.

„Pamenu, kai buvau mokinukas, radijas nuolat grojo jo dainas, o su tėvais viešėdami pajūryje eidavome į jo koncertus. Nors anuomet jis turbūt buvo populiariausias tarp vyresnės kartos atstovų ir mažesniuose miesteliuose, net ir mano kartos Vilniaus jaunimas, klausęs sunkiojo roko, puikiai žinojo, kas yra S. Povilaitis“, – pasakoja jis.

Muzikologo teigimu, legendinis atlikėjas išsiskyrė unikaliu balso tembru, lengvai atpažįstamu nuo pirmų dainos žodžių. Kai kuriuos jo šlagerius, pavyzdžiui, kelis dešimtmečius skambantį „Vėl, švieski man vėl“, galėtų sudainuoti skirtingų kartų žmonės, neretai ir dainos autorystę priskirdami pačiam maestro, bet D. Užkuraitis sako, kad tai ne visai tikslu.

„Jam buvo ne tas pats, ką dainuoti, todėl jis visuomet labai taikliai pasirinkdavo repertuarą. S. Povilaitis nebuvo kūrėjas, jis buvo atlikėjas, užsienio kūrėjų melodijoms parašydavęs lietuvišką tekstą. Tačiau jis mokėjo taip įtaigiai ir nuoširdžiai padainuoti, kad daugeliui atrodė, kad atliekamos dainos – jo paties kūriniai, – pastebi D. Užkuraitis. – Be to, jis dainavo labai taisyklinga ir gražia lietuvių kalba. Palyginti su daugeliu šių dienų atlikėjų, kurių dainuojamą tekstą kartais sunku suprasti, S. Povilaitis turėjo pavydėtiną dikciją ir labai aiškiai frazuodavo.“

D. Užkuraičio teigimu, yra daug dalykų, iš kurių susidėjo sėkminga estrados legendos karjera bei ilgalaikė šlovė. „Ne vienas senosios kartos atlikėjas liko užmarštyje, o S. Povilaitis paėmė labai aukštą gaidą ir išlaikė ją iki pat savo kelio pabaigos, – sako muzikologas. – Prie neblėstančio populiarumo prisidėjo ir tai, kad jis duetu dainuodavo su jaunesnės kartos grupėmis „Rebelheart“, ŽAS ir kt. Tuo pačiu tai rodo, kad neretai gal kiek skeptiškiau vyresnius atlikėjus vertinusiems jaunesniems muzikantams duetas su maestro buvo didelė garbė.“

Gausias gerbėjų armijas žavėjo ir S. Povilaičio asmenybė – jis, pasak D. Užkuraičio, buvo šiltas ir mielas žmogus. Baigęs studijas LMTA muzikologas neretai sutikdavo estrados grandą įvairiuose koncertuose ar festivaliuose ir visuomet su malonumu pabendraudavo.

„Jis net ir žinodamas, kad aš galbūt nesu didžiausias estrados gerbėjas, visuomet buvo labai mandagus, mielas ir šiltas, o susitikę visada maloniai pasikalbėdavome. S. Povilaitis niekada nebuvo arogantiškas. To galėtų pasimokyti nemažai šiandienos atlikėjų, kurie dar nėra nusipelnę žvaigždės vardo, bet jau sergantys žvaigždžių liga. Nors pats dainininkas savęs maestro nevadino, jis daugeliui muzikantų buvo savotiškas mokytojas ir sektinas pavyzdys“, – sako D. Užkuraitis.

L. Lingytė: S. Povilaičiui Dievas davė labai daug

Režisierė Laima Lingytė, daugelį metų dirbanti televizijoje, S. Povilaitį taip pat vadina išskirtiniu atlikėju: „Galima daug dirbti, daug mokytis, tačiau jei Dievo neduota, nieko nepadarysi. Stasiui Dievas davė labai daug: charizmą, įdomų balso tembrą, kurio su niekuo nesupainiosi, daug išminties. Jis ne tik mokėjo puikiai pasirinkti „kabinančias“ melodijas, sukurti joms prasmingus tekstus, bet ir sugebėdavo išjausti kiekvieną žodį, balsu perteikti kiekvieną mintį ir pasakyti tai, ką ir norėjo pasakyti klausytojui.“

Režisierė negaili ir gražių žodžių maestro būdui, anot jos, S. Povilaitis buvo labai taktiškas, korektiškas, visuomet labai malonus, niekada nesivėlė į jokias intrigas ir niekada nekomentuodavo kolegų darbo, muzikos, dainavimo manieros ar pan.

Ne vieną S. Povilaičio klipą režisavusi L. Lingytė pasakojo, kad jiedu lengvai rasdavo bendrą kalbą ir labai susibičiuliavo. „Su juo buvo labai lengva dirbti, veikiausiai todėl, kad visada buvau ganėtinai reikli, perfekcionistė, o jis manimi labai pasitikėjo ir jokių kūrybinių nesusipratimų nekildavo. Stasys niekada neatsisakydavo mano sumanymų. Kai prieš kelis metus rengė koncertą „Žalgirio“ arenoje, jis man paskambino ir paprašė pagalbos. Tai man buvo didelė garbė, kad pelniau tokį jo pasitikėjimą“ – pasakoja ji.

Sausakimšas gerbėjų sales, pasak L. Lingytės, S. Povilaitis sutraukdavo savo talentu ir nuoširdumu, be garsių šalies prodiuserių ar vadybininkų pagalbos. Artima S. Povilaičio bičiulė prisimena, kad garsiajam estrados grandui nereikėjo samdyti svetimų žmonių, jis puikiai pats mokėjo pasirūpinti savo koncertų organizavimu ar panašiais dalykais. Be to, jam labai padėjo žmona Birutė, kuri visuomet vykdavo į koncertus ir nemažai prisidėjo prie jo karjeros.

„Stasys išties turėjo nuostabią žmoną. Pamenu, kai filmavome vaizdo klipą „Atsisveikinimas prie jūros“, buvo beprotiškai šalta. Birutė buvo šalia su šilta arbata ir rūpinosi, kad nei Stasys, nei klipo kūrybinė komanda nesušaltų. B. Povilaitienė labai daug prisidėjo ir prie vyro kūrybinio kelio sėkmės“, – įsitikinusi režisierė, iki šiol nemažai bendraujanti su maestro žmona.

Biografinius filmus apie iškilius šalies muzikus kurianti režisierė sako, kad žmonės jau laukia filmo ir apie S. Povilaitį: „Turiu nemažai filmuotos medžiagos ir tikrai norėčiau sukurti juostą apie Stasį, tačiau kol kas per sunku – vis dėlto nelengva kurti apie gerą draugą, kuris neseniai išėjo. Dar reikia laiko atsigauti…“

„Rebelheart“ lyderis: pagarba klausytojui S. Povilaičiui buvo svarbiausia

S. Povilaitis dažnai duetu dainuodavo su jaunesnės kartos atlikėjais. Bene daugiausiai bendrų koncertų bei pasirodymų jis surengė su roko grupe „Rebelheart“, su kuria prieš keturiolika metų įrašė ir bendrą albumą.

„Mūsų bendradarbiavimas prasidėjo prieš du dešimtmečius, 1998 m., kai su grupe ruošėmės koncertui VDU salėje Kaune, į jį pakvietėme ir bičiulių muzikantų. Ruošdamiesi šiam renginiui Kaune sutikome S. Povilaitį ir mūsų būgnininkas Kęstutis pasiūlė jam prisijungti. Mūsų nuostabai S. Povilaitis sutiko. Po kelių metų išleidome ir bendrą albumą „Prie mažo namelio“, kuriame susijungė rokas ir estrada“, – prisiminimais dalijasi „Rebelheart“ lyderis Darius Mickus.

D. Mickus pasakoja, kad S. Povilaitis buvo visų gerbiamas, veikiausiai ne tik dėl savo talento, bet ir todėl, kad scenos kultūra jam buvo itin svarbi: „Mes, rokeriai, scenoje elgdavomės labai laisvai, šėliodavome, o Stasys pasižymėjo aukšta scenine kultūra, tam tikra etika ir milžiniška pagarba klausytojui. Tai jam visuomet buvo labai svarbu. Nors, kaip sakoma, žmogaus nepakeisi, aš iš jo labai daug išmokau, pirmiausiai deramos sceninės laikysenos.“

Grupės muzikantai lengvai atrado bendrą kalbą su maestro ir prisimena jį kaip mokantį pabūti ir kiek griežtesniu ar reiklesniu repeticijose, ir kaip labai mielą žmogų, turintį subtilų humoro jausmą. Svarbiausia – niekada nebuvo kažkokios įtampos, nesutarimų, trinties, tad visiems „Rebelheart“ nariams laikas, praleistas kartu su S. Povilaičiu, paliko tik labai šiltus ir malonius prisiminimus, pasakoja D. Mickus.

„Labai susidraugavome ir su Stasiu, ir su jo šeima. Su žmona Birute iki šiol labai šiltai bendraujame. Jie abu mums tapo ganėtinai artimais žmonėmis. Pamenu, važiuodavome pas Povilaičius į Palangą, kur kartu rengdavome koncertines programas. Tai buvo labai šiltas laikas“, – sako D. Mickus.