Su biržiečiu Andriumi Česnausku keliai nuolat susidurdavo nuo mažų dienų - tėvai draugavo šeimomis, vėliau 12 metų ėjome į tą pačią klasę. Tylenis, ramus, užsispyręs, anksti pradėjęs sportuoti, po mokyklos Andrius įstojo į Karo akademiją, ją baigęs - išvyko į karo zoną Afganistane.

Betarnaudamas toliau daug sportavo, be to, ėmė konsultuoti draugus ir kolegas, todėl pažįstamo kvietimas prisijungti prie naujai atidaromo sporto klubo komandos buvo pačiu laiku. Tačiau Andrius tuo neapsiribojo. Šešerius metus išdirbęs asmeniniu treneriu, nutarė žengti dar vieną karjeros žingsnį: Vilniuje atidaryti savo treniruočių studiją „Movement Lab“.

Taigi pokalbis su senu pažįstamu, treneriu, aktyvaus gyvenimo propaguotoju - apie keliones motociklu, džiaugsmą dėl klientų sėkmės ir idealią moterį.

- Šį mėnesį Vilniuje atidarei savo treniruočių studiją...

- Taip, tai nedidelė privati studija miesto centre. Į komandą priėmiau dar 5 žmones – muay Thai (kikbokso), jogos, fizinio rengimo trenerius, masažuotoją ir kineziterapeutą. Rengiame asmenines treniruotes mažose grupėse. Norėjau sukurti tobulą erdvę sportui ne tik sau, bet ir klientams. Tikiu, kad tai bus viena geriausių, o gal ir geriausia, treniruočių studija Lietuvoje.

- Kaip apskritai atsiradai sporte?

- Nuo pat vaikystės buvau aktyvus vaikas, mokykloje praleisdavau nemažai anglų, matematikos, lietuvių kalbos pamokų, bet kūno kultūros niekada! Į sportą mane atvedė tėtis. Turėjau pavyzdį ne tik namuose, bet ir Biržų sporto mokyklos treniruoklių salėje, kur tėtis treniravo Žydrūną Savicką ir kitus Lietuvos galiūnus bei trikovininkus.

- O kaip karininkas tapo sporto treneriu?

- 2011 metais grįžus po taikos palaikymo misijos Afganistane supratau, kad nebematau didesnių iššūkių ir perspektyvų tarnyboje ir noriu esminių pokyčių, naujos veiklos. Kadangi sportuodavau nemažai ir buvau gabus skirtingose sporto veiklose, aplinkiniai manęs pradėjo teirautis, kaip padaryti vieną ar kitą pratimą. Ėmiau galvoti: o jei eičiau trenerio keliu... Draugas dirbo treneriu ir padėjo vienam sporto klubui surinkti trenerių komandą. Vadovui pasiūlė mano kandidatūrą. Po dviejų pokalbių iš vadovo gavau žinutę: „Andriau, noriu tave matyti komandoje“. Pradžioje trenerio veiklą derinau su kariuomene, bet tai padaryti teisiškai buvo labai sudėtinga. Todėl kurį laiką sporto klube buvau kaip salės prižiūrėtojas/instruktorius, oficialiai nedirbau - buvau praktikantas.

- Galiausiai iš kariuomenės išėjai?

-  1,5 metų dirbau kariuomenėje ir lygiagrečiai bandžiau tobulėti ir įsitvirtinti klube kaip asmeninis treneris. Dienos būdavo gana įtemptos. Gyvenau Vilniuje. Tarnybos vieta buvo už 24 km, Nemenčinėje. Keldavausi 7 val. ryto, po valandos jau būdavau tarnyboje. 16 val. prasidėdavo sporto laikas, pabėgdavau iš darbo ir važiuodavau į sporto klubą.

Čia būdavau iki 22 val., tada į parduotuvę, ir namie užkandęs ir paskaitęs sporto literatūrą 24 val. eidavau miegoti. Kad išeitum iš to žiurkėno rato, reikėjo susikurti alternatyvą. O jai susikurti reikėjo dirbti dvigubai daugiau. Po pusantrų metų pasiekiau tą ribą, kai kariuomenė mane pradėjo riboti kaip sporto specialistą, ir norėdamas augti toliau turėjau žengti drąsų žingsnį: atsisakyti visų socialinių garantijų ir stabilaus, gana nemažo atlyginimo.

- Norint būti karininku, reikia baigti Karo akademiją. O sporto treneriui? Ar gali tiesiog ateiti iš gatvės?

- Trenerių kvalifikacijos sistema dabar yra stipriai keičiama ir reikalavimai labai griežtėja. Anksčiau užtekdavo baigti kelių savaičių trenerių kursus. Dabar jau to negana. Neakivaizdinės studijos trunka iki dvejų metų ir jų kaina siekia iki 2,5 tūkst. eur.

- Ar pameni pirmą klientą, su kuriuo pamatei, kad atsiperka investicijos?

- Niekada nežiūrėjau į trenerio veiklą per atsipirkimo prizmę. Kai pomėgis yra darbas ir pragyvenimo šaltinis, tai vertini visai kitaip. Man patinka tai, ką darau. O kai man patinka, tai ir kiti mato, kad aš tuo mėgaujuosi, tuo gyvenu ir tikiu.

Vieno kliento negalėčiau išskirti. Sėkmės istorijos labai skirtingos - vieni numeta 30 kg, kiti - atsistoja ant rankų, padaro pirmą prisitraukimą, susitvarko nugaros problemas, o tada rekomenduoja mane kitiems.

- Kirpėjai negali savęs apkirpti - o tu naudojiesi kitų trenerių paslaugomis?

- Mano gyvenimas labai aktyvus, sportuoju arba aktyviai leidžiu laisvalaikį 5-6 kartus per savaitę. Sportuoju savarankiškai, bet žinių ir praktikos nuolat semiuosi kursuose ir seminaruose. Tai nuolatinis tobulėjimas ir mokymasis. Mes dar labai daug nežinom, kaip veikia žmogaus kūnas, ir kasmet atrandama vis naujų dalykų. Todėl norėdamas suteikti efektyviausias treniruotes turi nuolat tobulėti.

- Skaičiuoji kalorijas, žiūri, kad nevalgytum bulvių su mėsa?

- Ne, kalorijų neskaičiuoju, valgau viską. Žmogus negali priaugti svorio, jeigu jis suvalgo mažiau, negu sudegina per dieną. Man maistas nėra vienas iš gyvenimo vertybių ir malonumų, kaip yra daugumai. Valgau tam, kad gyvenčiau, o mano žmona - priešingai. Galiu nors ir kasdien valgyti makaronus, bet kadangi suvalgau mažiau, nei sudeginu, neturiu problemų su svoriu. Nerūkau, alkoholio nevartoju, bet saldumynus valgau. Žinai, kaip sužinoti, ar nusipelnei saldumynų? Atsistoji prieš veidrodį, pakeli marškinius - jeigu „sixpackas“ yra, nusipelnei (kvatoja).

- Aš ilgai nevalgysiu (abu juokiamės). Tęsiant temą - nesi maisto gurmanas, tad kas tau yra malonumas?

- Kelionės, motociklai, aktyvus laisvalaikis, sportas, fotografija, kitų kultūrų pažinimas. Man patinka naujovės ir išėjimas iš komforto zonos. Ilgai neužsibūnu prie vienos veiklos. Jų tiek daug, kad norisi pabandyti vis kažką naujo. Turbūt kelionės motociklu yra vienas iš nedaugelio dalykų, kurie mane „veža“ labiausiai pastaruosius 6 metus.

- Kaip sugalvojai įsigyti motociklą?

- Tai labai labai labai sena istorija: mano dėdė turėjo JAWA, davė pavažiuoti ir aš apsisukinėdamas įvažiavau į griovį. Visi iš manęs pasijuokė, bet aš sau pasakiau: vieną dieną tikrai vairuosiu motociklą. Laikydamasis teises užsirašiau ir A kategorijos kursus, nors galimybę turėti motociklą atsirado tik po dešimtmečio. Pirmas buvo strytas, gatvės motociklas, paskui pakeičiau į kelioninį „adventure“, nes supratau, kad mane veža ne greitis, o tyrinėjimas, man patinka kalnai, miškų keliai, dar nematytos vietos... Per pastaruosius kelerius metus motociklu teko keliauti Švedijoje, Gruzijoje, Islandijoje. Tolimiausios aplankytos šalys: Brazilija, Afganistanas, Tailandas, Kambodža, Marokas.

- Ką atrandi kelionėse?

- Pirmas dalykas - tolerancija. Daug keliaujantys ir daug pasaulio matę žmonės yra plačių pažiūrų, lengvai bendraujantys. Jie mato kitas kultūras, žmones, papročius ir priima kitokį požiūrį į gyvenimą ir vertybes.

Aš - gamtos žmogus, man nepatinka miestai, didmiesčiai, ieškau gamtos - ežerai, kalnai, upės. Bet kol kas nematau savęs ir lipančio į Everestą. Man patinka pats procesas, kai nežinai, kur nakvosi, kur nukeliausi. Tai išveda iš komforto zonos, tada gera grįžti į namus, kur dušas, televizorius, tada supranti, kaip gerai gyveni, bet nebevertini kasdienybėje. Su tėčiu keliaudavome nuo mažų dienų, matyt, dėl to mėgstu kuprinę, palapinę, purviną motociklą, o ne savaitę atostogų prie baseino.

- Žmona Aistė keliauja kartu, ar jai reikia komforto?

- Ji mėgsta komfortą, gerą maistą, stilių ir turi gerą skonį rūbams, interjerui ir kitiems moteriškiems dalykams. Bet prireikus ji gali išeiti iš komforto zonos, susitvarko su iššūkiais. Štai per kelionę į Islandiją iš 14 naktų gal tik 2 naktis miegojome lovose, o kitas naktis - palapinėje, kur vidutinė temperatūra dienos metu tesiekia 12 laipsnių.

Lietus, motociklas, miegi palapinėje, verdi maistą.. Jai tai buvo iššūkis, bet puikiai susitvarkė.

- Gamina maistą, moka išeiti iš komforto zonos, kartu keliauja - ideali moteris.

- Dėl to ir žmona (juokiasi).

- O kaip jūs susipažinote?

- Sporto klube, buvome bendradarbiai. Draugystės pradžioje spontaniškai nupirkau bilietus į Izraelį. Buvo žiauriai gera kelionė, pamačiau, kad su tuo žmogumi noriu būti kartu.

- Į Biržus grįžti?

- Mama - Alytuje, tėtis - Druskininkuose. Po mokyklos visiškai atitrūkau nuo Biržų, bet manau, kad tai buvo geras žingsnis. Vilniuje visai kiti tempai – tobulėjimo, savirealizacijos. Žmonės yra skirtingi, kiekvienas turi atrasti save – nemažai mano klasės draugų liko Biržuose ir jiems sekasi puikiai. Bet man reikėjo daugiau veiklos ir iššūkių.

- Kas toliau? Studija atidaryta, o po to?

- Dar labai daug darbo prieš akis. Atidarymas tik pirmas etapas. Reikia sukurti veikiančią sistemą. O toliau? Gal antra ir trečia studijos.

Šeimos pagausėjimas, kelionės ir pasaulio pažinimas.

Aistė Černiauskė

Biržų krašto laikraštis "Šiaurės rytai"