LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Tolimųjų reisų vairuotojas – tai profesija, apie kurią kuriami ir juokeliai, sklando legendos ir įvairūs pasakojimai. Kai kuriems atrodo, kad tai viena lengviausių profesijų, nes užtenka tiesiog sėsti ir važiuoti, tačiau tai tik mitas.
26-erių Aurimas prie vilkiko vairo sėdo sulaukęs vos 18 metų. „Teises išsilaikiau būdamas 18 metų, vos po gero pusmečio nuo B kategorijos išlaikymo. Paradoksas, bet su vilkiku važiuoti išmokau pirmiau nei su lengvąja, nes ją nusipirkau tik po kelių darbo mėnesių“, – pasakoja Aurimas.
Vyrui mokykloje sekėsi, pavyko ir įstoti studijuoti ištęstinėje studijų programoje, tačiau antrame kurse mokslus metė, nes suprato, kad darbo tolimųjų reisų vairuotoju ir mokslų suderinti nebus įmanoma. Aurimas sako, kad dažniausiai sulaukia klausimo – „kaip neatsibosta dirbti tokio monotoniško darbo?“.
Pasak jo, atsakymas paprastas – arba pripranti prie to, arba ne. Pats Aurimas jau priprato prie tokio gyvenimo ritmo, kai ištisas savaites praleidi mažoje vilkiko kabinoje vienas, be šeimos. Be to, jis jau išmoko svarbiausius daiktus, reikalingus išgyvenimui, „fūroje“ sutalpinti į paprastą kuprinę.
Apie tai, kaip iš tikrųjų atrodo ši profesija, „Fūristo dienoraštį“ pradėjęs rašyti vyras papasakojo naujienų portalui tv3.lt.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kokio ilgio vidutiniškai yra Jūsų reisai?
Ar netenka per tą laiką susidurti su vienišumo jausmu? Prie visko priprantama, pirmi išvažiavimai būdavo tikrai sunkūs, tuo labiau, jog telefono ryšys buvo brangokas, apie internetą nebuvo net kalbos, todėl ir bendrauti su namiškiais tekdavo retai. Dabar jau gerokai lengviau. Dirbu po 6 savaites ir 3 savaites būnu namie, toks grafikas vienas geresnių. Nei pavargsti labai, o ir namie pabūni.
Aurimas papasakojo, kaip iš tikrųjų atrodo tolimųjų reisų vairuotojo darbas Šeima jau tikriausiai priprato, kad tiek laiko Jūsų nemato namuose? Visada yra sunku išvažiuoti, bet įsilieję į savo veiklas net kartais nepajaučiam, kaip prabėga tos savaitės.
Ar koronavirusas pakeitė jūsų darbą?
Girdėjau, kad kai kurie vairuotojai namuose nebuvo dar nuo pavasario. O kaip Jūs? Taip, per pirmąją bangą visi bijojo grįžti, bent jau iš mano kolegų, buvo daug netvarkos, visi buvome apimti nežinomybės, todėl kiti prabuvo po 12 savaičių ir dar daugiau. Bet kai aprimo, manau, visi grįžo.
Kaip pasiruošti tokiam laiko tarpui gyventi vilkiko kabinoje? Kiek ir kokius daiktus pasiimate?
Aš vadovaujuosi principu „mažiau yra geriau“. Vietos ir taip ne per daugiausiai vilkiko kabinoje. Reikia imti tokius daiktus, kuriuos tikrai naudoji. Kas kartą grįždamas namo matydavau, kuriuos daiktus naudojau, o kurie taip ir lieka nepaliesti. Todėl jų nebesiveždavau. Svarbiausi daiktai tai yra dokumentai, visą kitą galima pamiršus nusipirkti ir užsienyje. Mano daiktai į darbą telpa į vieną kuprinę.
Kaip atrodo vairuotojo diena?
Kiek laiko praleidžiate vairuodamas? Labai įvairiai. Vilkiko vairuotojas dažniausiai neturi jokios rutinos, nes jo darbas tai diktuoja. Galbūt vieną dieną važiuoti reikės tik 1 valandą, o kitą dieną arba naktį reikės išdirbti ir 15 valandų, iš kurių galima vairuoti 9–10 valandų. Aš dažniausiai dirbu po 11–13 valandų, iš kurių apie 7–8 valandas praleidžiu prie vairo. Kartais Jums tenka vairuoti ir naktį.
Kokie yra reiso privalumai ar trūkumai? Kaip išliekate žvalus per naktį?
Tikrai vengiu visų energetinių gėrimų, nes tai išeitis gali būti nebent kažkam, kas nepratęs, ir jam reikia išbūti naktį nemiegojus. Muzika, dažnesni sustojimai, trumpas pamiegojimas, saulėgrąžos, galvojimas apie kažką, kas įdomu, nes tuomet smegenys dirba ir neleidžia užmigti. Svarbu, kad ir koks pristatymo terminas spaustų, nevažiuoti apsnūdus. Terminas palauks. Taip, gali būti nemalonumų, bet kas jums svarbiau – nemalonumai ar gyvybė? Manau, atsakymas aiškus.
Asmeninio archyvo nuotr.
O kaip jaučiatės po naktinės pamainos? Ar greitai atsigaunate po to?
Stengiuosi neiti miegoti ir dieną, tada grįžti į ritmą. Sunkiausia būna, kai reikia dirbti kelias naktis iš eilės, būna tada visko: pramiegojimo, nuotaikos kaita, mažas darbo efektyvumas ir panašiai. Iš tikrųjų, atrodo, kad tokiame darbe yra ir nemažai romantikos – galima pamatyti naujas vietas, išbandyti neatrastus skonius.
Ar taip ir yra?
Taip, pirmi metai man buvo vieni įdomiausių, nes dirbau tokioje įmonėje, kuri važiuoja praktiškai visur, teko aplankyti visas šalis nuo Suomijos iki Graikijos ir nuo Norvegijos iki Gibraltaro. Bet, norint uždirbti, daugiau renkiesi užsienio įmones, kurios važiuoja mažesne šalių amplitude.
Filmuose matome vilkikų apiplėšimus, o Jums tai yra realybė. Papasakokite, kiek kartų susidūrėte su tokiomis situacijomis? Kaip tuo metu elgtis?
Man asmeniškai per 7 metus darbo teko tik kartą ir gana laimingai. Pasitaiko, kai vairuotojui į vilkiko kabiną per ventiliacijos angas prileidžiamos paralyžiuojančios arba miego dujos.
Vagys net nenorėdami gali per daug jų prileisti ir viskas baigsis tragedija. Svarbiausia yra rinktis gerai apšviestas, geriausiai būtų, mokamas stovėjimo aikšteles. Jas privalo apmokėti darbdavys. Jeigu pamatėte, kad apvogė, tai reikia visų pirma stengtis nieko neliesti ir išsikviesti policiją, kad ji surašytų dokumentus apie įvykį. Dokumentą nusifotografuokite ir turėkite kaip įrodymą, žinoma, įspėti reiktų ir savo vadybininką. Viskas yra drausta, todėl jokių išskaičiavimų iš vairuotojo atlyginimo negali būti.
Kokie dar pavojai slypi vilkiko vairavime?
Važiuojantiems į Angliją – tai karo pabėgėliai iš Sirijos ir kitų karo nuniokotų šalių. Važiuojantiems šiaurinėje Skandinavijoje pavojus yra oro sąlygos ir siauri keliai. Tokių nemalonių incidentų pasitaiko labai retai, bet reikia įsivertinti visus galimus pavojus. Svarbiausia niekur neskubėti ir galvoti savo galva.
