Asmeninio archyvo nuotr.

Ją drąsiai galima vadinti pilies požemių valdove ar netgi burtininke. Biržų pilies rūsyje įsikūrusio restorano „Pilies skliautai“ virtuvė – 28 metų Aurinijos Greviškytės valdos, kuriose atgimsta senieji dvarų receptai ir gimsta nauji. Pati Aurinija sako kiekvieną dieną besimokanti gyventi iš naujo ir juokauja, kad dėl savo gyvenimo patirčių galėtų skelbtis kokia nors gyvenimo būdo vadybininke ar konsultante. Į šeimos verslą panirusi jauna biržietė sako, kad ją palikti Biržus galėtų priversti nebent meilė.

Į verslo virtuvę – su lėlėmis

Aurinija sako meilę maistui, kaip ir jos mama, restorano „Pilies skliautai“ savininkė Renata Greviškienė, paveldėjusi su genais.
„Meilė maistui – iš giminės šaknų“, – šypsosi graži garbanė. Aurinijos promočiutė – senelio Stasio Balčiūno mama Joana Balčiūnienė – gyvenusi Medeikiuose. Ji turėjusi daugybę receptų, kuriuos užrašydavo. Vienas promočiutės receptų sąsiuvinis – blunkantis, sunkiai beįskaitomas – yra ir Aurinijos tėvų namuose.

Pasak Aurinijos, ji augusi vaikams pačiame geriausiame darželyje – pas močiutę biržietę Viktoriją Balčiūnienę. O ji buvo puiki šeimininkė. Anūkai lepinosi močiutės keptais pyragais, bandelėmis, kitais skanėstais.

„Močiutės Viktorijos kulinarinis palikimas restorane – virtinukai su plaučiukais. Šie virtinukai yra visą mūsų giminę prie stalo vienijantis firminis patiekalas“, – su meile apie močiutės patiekalą kalba dabar jau restorano virtuvėje „burtininkaujanti“ anūkėlė.

Vaikystėje Aurinijai labiausiai patikusios močiutės kepamos bandelės su aguonomis ir sviestiniai sausainiai, gaminami „per mėsmalę“.

Mažoji Aurinija padėdavo močiutei, o nuo ketverių jau sukiojosi ir kavinės virtuvėje, kai mama 1996 metais pradėjo verslą Pabiržėje.
„Ten ir užaugau – net verkdavau, išgirdusi, kad jau reikia važiuoti namo. Mano lėlės neliūdėdavo ir nebuvo apleistos – jos į Pabiržę važiuodavo kartu. Ir „kepdavo“ tortus kartu su manimi“, – apie vaikystę kalba pašnekovė.

Aurinijai sunkiausia būdavo maišyti tortams tešlą. Tekdavo rankomis laikyti plaktuvą, nes tada dar nebuvo dabartinių – su stovais ir specialiais indais.

„Negąsdinkime žmonių – sakykime, kad tešlą plakdavau jau didesnė, nuo kokių septynerių metų“, – juokiasi vaikystę virtuvėje, kurioje gimdavo skanieji Renatos tortai, leidusi Aurinija.
Pusantrų metų už sesę vyresnis brolis Justas likdavo namuose – jam virtuvė buvo neįdomi. Mažylis Julius gimė, kai Aurinijai jau buvo dvylika. Mama iš darbo pasitraukė iki gimdymo likus savaitei. Grįžo vos mėnesiui praėjus nuo Juliaus gimimo.

Dabar ne tik jis, bet ir Justas talkina mamai bei sesei restorane. Į pagalbą prireikus atskuba ir tėtis.
„Visi mes čia mokomės visko“, – apie šeimos narių dalyvavimą versle sako restorano virtuvės šefė.

– Jūsų šeimos restorano „Pilies skliautai“ patiekalai garsėja šalyje, yra įtraukti į gastronominiam turizmui skirtą stilizuotą žemėlapį drauge kartu su 20 netikėtų patiekalų visoje Lietuvoje su nuorodomis, kur jų paragauti. Restorano virtuvė žinoma kaip galinti paruošti didikų pietų degustacinį meniu, kurį įvertino ir architekto, menotyrininko Mariaus Daraškevičiaus paskaitos „Grafų Tiškevičių Astravo dvaro rūmų valgomasis…“ paskaitos dalyviai bei pats Biržų krašto muziejaus svečias. Tačiau kai kam šeimos verslas atrodo vos ne kaip mėgėjiška veikla ar netgi laisvalaikio praleidimo būdas…

– Dar anksčiau, kai dirbome tik Pabiržėje, pilies rūsio salėje tekdavo ruošti pobūvius. Mokyklinius stalus dengdavome staltiesėmis ir neapleisdavo mintis, kad čia taip reikėtų restorano. Svajonė išsipildė – pilyje dirbame nuo 2012 metų. Kokia jos kaina, žino tik šeimos verslą turintys žmonės. Iš draugų tenka išgirsti minčių, kad būtų gera turėti savo restoraną. Tačiau pamatę, kaip aš dirbu, supranta, kad geriau šito verslo nesiimti.

Dar girdžiu klausimą, ar man šitoje pilyje nenusibosta. Atsakau, kad kiekvieną dieną einant į darbą man Biržų pilis vis gražėja – ją taip keičia ir puošia metų laikai…

– O buvimas pilies požemiuose ar neslegia?

– Visi dvarai virtuves rengdavo rūsyje, tad ir mūsų restoranas yra rūsyje. Dar tiek neprisidirbau, kad pakilčiau aukščiau – na, į dangų (juokiasi – red.). Jei norite, galite mane vadinti virtuvės šefe, tačiau yra ir daugiau virėjų – viena niekaip neapsisukčiau.

– Ko niekada nepatikėtumėt daryti kitiems?

– Tortų ir pyragų. Mamai – taip, nes iš jos išmokau. Geriausias „Prezidentės“ pyragas išeina tada, kai dirbame abi – mama daro pagrindą, o aš – kitus sluoksnius. Kaip ir gyvenime – pagrindas perduodamas tėvų. Restorane mano sritis – virtuvė, o mamos – užsakymai, puošyba.

– „Prezidentės“ pyragas liko ir naujajame meniu. Saugote jo pavadinimo gimimo istoriją?

– O istorija tokia, kad Biržų pilyje pirmosios kadencijos metu apsilankiusi prezidentė Dalia Grybauskaitė gyrė pyragą ir klausė, koks jo pavadinimas. Išgirdusi, kad pyragas vardo neturi, pati jį pasiūlė.

– Jūsų restorane lankėsi daug garbių ir svarbias pareigas užimančių žmonių. Ar jie pasižymėjo ypatingu įnoringumu?

– Restorano svečiais buvo daugelis – nuo Prezidentės, Seimo vadovų iki ministrų, ambasadorių. Latvijos Saeimos vadovas lankėsi kelis sykius. Galiu pasakyti tik tiek, kad kuo žinomesni žmonės, tuo jie dažniausiai paprastesni.

– Karantinas leido pailsėti ar tik vertė skaičiuoti nuostolius?

– Davė laiko sukurti naują meniu. Jis jau yra. Iš senojo liko tik virtinukai – 5 rūšių skirtingų skonių degustacijai skirta lėkštė – ir „Prezidentės“ pyragas.
Turime dabar antienos, kalakutienos, plekšnę, šamą, Karalienės Sforcos skaidrią daržovių sriubą ir kitų patiekalų.

– Ir jų ragauti galima kasdien?

– Išskyrus pirmadienį ir antradienį, kai nedirbame. Nuo trečiadienio iki sekmadienio dirbam nuo 12 valandos. Prieš ruošiantis pietauti vis tik rekomenduočiau pirmiausia pasiskambinti.

– Po karantino suvaržymų jau turite užsakymų?

– Taip, jau turėjome pirmąsias „pokarantinines“ vestuves, dabar laukiame gausiai Biržus lankančių turistų.

– Kas jus pačią galėtų priversti palikti Biržus?

– Turbūt tik meilė.

– Kokios šalies virtuvė jums labiausiai patinka?

– Gal prancūzų, klasikinė. Man labiausiai patinka improvizuoti. Jau skaitydama receptą galvoju apie improvizacijas. Mano pyragai – dažniausiai kokių keturių receptų derinys.

– Nemėgstamiausias patiekalas ar produktas?

– Tokio nėra. Gal tik buvo periodų, kai bandyta tapti vegetare ar vegane. Po tokios patirties aš geriau suprantu žmones, pasirinkusius tokį gyvenimo būdą.
Yra įvairių priežasčių, tarp jų ir rūpestis dėl sveikatos. Pati aš vegetare buvau gal dvejus metus. Vėliau staiga supratau, kad noriu mėsos (juokiasi – red.).

– Galima pajuokauti, kad po tokio sunkaus ir įtempto darbo organizmas turėtų reikalauti ne tik mėsos, bet būtino poilsio?

– Mano diagnozė – tikras darboholizmas. Kai klausia, kada man atostogos, atsakau, kad niekada. Aiškinu, kad myliu darbą, tačiau šeimos versle kitokios išeities nėra.
Ilgiausiai (net tris savaites) ilsėjausi, kai besimokydama pagal programą „Erasmus“ buvau išvykusi į Ispaniją. Dar buvo savaitės mergaitiškos atostogos Prancūzijoje. Mama pati gal atostogavo užpernai – buvau ją trims savaitėms išleidusi.

Kai išgirstu žmones sakant, kaip gera turėti savo verslą, suprantu, kad jie nežino, ką tai iš tikro reiškia. Turi įdėti gal kelis sykius daugiau nei 100 procentų jėgų, kad kas nors pavyktų. Jei nepavyko, tai atsiprašai tų, iš kurių sulaukei nepasitenkinimo ar pastabų, ir įdėsi dar daugiau jėgų, kad taisytum nesėkmę. Sulaukęs žmonių pagyrimo, kuris suteikia labai daug optimizmo, tu dar labiau stengiesi dirbti… Geriausias įvertinimas, kai žmonės grįžta.

– Juk skaitome, girdime aiškinant bei kartojant, jog poilsis būtinas.

– Taip, būtinas, tačiau finansiniai įsipareigojimai neturi atostogų. Didžiausios investicijos – ne tik virtuvėje. Kai gauni plikas sienas, turi jas dabinti ir paversti jaukia restorano vardo verta aplinka.

– Jums atgrasiausios žmonių savybės?

– Apkalbos, šmeižtas, pavydas, nenuoširdumas. Versle tą tenka pajusti. Ir tie visi komentarai interneto erdvėje – tai kažkas tokio… Draudi save ten lįsti, skaityti, tačiau kai būni kuo nors nusivylęs, tai imi ir perskaitai. O jau tada…

– O kuo pasižymintį vyrą iš karto gintumėt šalin?

– Šito nesakysiu, nes ištarus gali įvykti atvirkščiai. Tas darboholizmas neleidžia rasti kelio į vyrų širdis. Ne kiekvienas šitą mano ligą galėtų ištverti.

– Teko ir tai patirti?

– Tų įvairių patirčių gyvenime užteko. Ir dabar kiekvieną dieną mokausi gyventi toliau, kiekvienoje dienoje ieškau šviesių spalvų. Gyvenime sutinkame įvairiausių žmonių, kurie pildo kasdienybę, parodo, kas yra svarbu. Gal tų žmonių savybės, kurios labiausiai erzina, kaip tik yra nuoroda į tai, ką pats savyje turėtum keisti.
Patirtys moko žmogų, jeigu jis yra ar stengiasi būti stiprus. Visiems linkėčiau daugiau pasitikėti savo jėgomis ir, kas benutiktų, eiti pirmyn. Džiaugtis smulkmenomis, mažais kiekvienos dienos atradimais, iš kurių veriasi stebuklingi tik mums duoto gyvenimo karoliai.

Alfreda Gudienė

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“