LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Nieko nestebina ir visiems įprasta, jog pedagoginį darbą dažniausiai dirba moterys. Pagrindine to priežastimi įvardijamas ganėtinai mažas darbo užmokestis su neadekvačiai didele atsakomybe. Filologo ir pedagogo keliu pasukęs iš Kėdainių kilęs Meilės Lukšienės premijos laureatas šiuo metu vienoje iš sostinės gimnazijų mokytojaujantis Alius Avčininkas prideda dar ir tai, kad didelių karjeros perspektyvų dirbant pedagoginį darbą Lietuvoje taip pat nėra. Vienas iš mokytojo profesijos pasirinkimo kriterijų – pašaukimas. Jį neabejotinai turi ir pats Alius. O dažnesnio buvimo tarp moterų jis nesureikšmina ir juo labiau nemato tame kokių nors privalumų ar trūkumų. Mat nuo pat mokyklos laikų Alius buvo įpratęs būti mažuma tarp merginų.
– Aliau, esate vienas iš vyrų mažumos filologijoje ir pedagogikoje. Ar kada atkreipėte į tai dėmesį?
– Turbūt neįmanoma neatkreipti. Universitete gal ir ne taip juntamas skirtumas, mat žmonės itin maišosi. O mokykloje, ypač kalbant apie lituanistiką, justi labiau. Nors mokykloje, kurioje dirbu, mūsų (mokytojų vyrų) yra, rodos, dešimt. Tad negaliu sakyti, kad vien moterys laiko frontą. Apie kitas mokyklas kalbėti negaliu.
– Kas Jus paskatino rinktis tiek filologiją, tiek ir pedagogiką?
– Šioje vietoje pabūsiu romantikas. Viskas, manau, dėliojosi savaime. Sąmoningai pasukau į mokyklą tik baigęs universitetą.
Pirmoje klasėje pamatytas stebuklas – biblioteka – gal buvo vienas iš svarbiausių veiksnių, savaip priartinusių prie filologijos. Nuo tada knygų iš rankų ir nebepaleidžiu. Namie knygų buvo įvairių, bet ne vaikiškų. Būdamas šeštoje klasėje perskaičiau Marijos Skipitytės-Garbačiauskienės tremties atsiminimus, tada į rankas pakliuvo Onos Pajedaitės knyga-albumas. Ji buvo Simonaitytė. Smalsumas vis didėjo, augo.
Vaikystėje išnešiau iš namų visą mamos rusų klasikos kolekciją. Ir pridaviau kaip makulatūrą. Po to sekė gėda ir, matyt, suveikė koks nors kompensacinis mechanizmas artėti prie knygų.
Septintoje klasėje pilietinio ugdymo ir istorijos mokytoja Daina Volkevičienė skyrė projektinę užduotį. Esmės nepamenu, bet ši užduotis buvo savaip lemtinga: atradau Salomėją Nėrį. Ir poeziją apskritai. Ir kaip tik tuo metu Juozo Paukštelio gimnazijoje buvo tvarkomos saugyklos, daug senų vadovėlių ir metodinių priemonių buvo tiesiog sumesta rūbinėje. Ir man, jau patyrusiam gėdą, tiesiog instinktyviai norėjosi gelbėti iš tos krūvos viską: nešiau namo lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos, gamtos mokslų, istorijos vadovėlius, senas literatūros chrestomatijas, Taraso Ševčenkos poezijos rinktinę (net ne lietuvių kalba), rašytojų portretus. Ir tarp jų buvo Salomėjos Nėries. Jį grįžęs pasikabinau virš lovos. Rėmus dariau pats. Po truputį literatūra savaip augo į kraują. Visas knygas ir portretus turiu ir šiandien.
Juozo Paukštelio muziejus mokykloje buvo kitas slenkstis. Buvau pratinamas prie filologinio darbo, kai mokytoja Danutė Muzikevičienė pasiūlė tirti vaizdingus veiksmažodžius Juozo Paukštelio romane. Kūrinys, aišku, pranoko amžiaus tarpsnį, bet priartino prie rimtosios literatūros. O svarbiausia – požiūris į mane, paauglį, kaip jaunąjį tyrėją, labiausiai veikė. To ypač reikia tvirtėjant, ieškant orientyrų gyvenime. Individuali atida mokiniui, kurią patyriau iš mokytojos, dabar atrodo kaip visos pedagoginės veiklos siekiamybė: pažintis su Vaižganto asmenybe, ankstyvąja Juozo Paukštelio kūryba (poezija!), dalyvavimas Adelės Dirsytės minėjimo renginyje, pasirengimas Juozo Paukštelio gimimo šimtmečio renginiui, kai teko sutikti ir buvusią rašytojo mokinę gydytoją Genovaitę Stankaitienę ir buvusią mokyklos direktorę Stasę Laurinaitienę. Dabar atrodo, kad dalyvavau istorijoje.
– Oho, įspūdinga! Jei neklystu, nemažai įtakos filologijos studijų ir pedagogikos pasirinkimui turėjo ir mokykloje dėstyta rusų kalba…
– Lemtingai veikė ir rusų kalbos pamokos, ir mokytojos. Nors būdamas vaikas kračiausi rusų kalbos, tačiau dabar ypač džiaugiuosi, kad galiu skaityti rusų poeziją originalo kalba. Mokytojos Valerijos Baumanienės dėka vaidinau Šekspyro tragedijoje ir deklamavau meilės poeziją rusų kalba (monologo pradžią prisimenu ir dabar. Mokyklos draugai vis dar pašiepia). Jau perėjęs į gimnaziją dar labiau priartėjau prie rusų klasikos – mokytojos Violeta Liutkienė ir Vera Balandienė sudarė sąlygas dalyvauti rusų kalbos olimpiadose, meninio skaitymo konkursuose. Esu pasiekęs ir respublikinį etapą. Ir visus eilėraščius moku iki dabar atmintinai. Kartais kely į darbą žingsniuodamas pasikartoju, pasitikrinu, ar nepamiršau. Aišku, ne taip, kaip Borisas Dauguvietis, kuris kelią iki teatro matuodavo Aleksandro Puškino Eugenijaus Onegino posmais.
– O iš kur Jūsų gyvenime buvo atsiradusi žurnalistika?
– Auklėtoja ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytoja Jolita Mickienė parodė žurnalistikos platumas. Teko rengti ne vieną interviu mokyklose laikraščiui, vėliau ir rajono laikraštyje buvo spausdintas interviu su populiaria tuo metu Lietuvos muzikos grupe. Teko stebėti ir mūsų mokyklos mokytojų pastatytą spektaklį kitoje rajono mokykloje. Mes šokome, o mokytojai vaidino. Labiausiai įstrigo visiems anglų kalbos mokytojos Elenos Makauskienės vaidyba. Tad pasinaudojome eteriu ir parengėme interviu su mokytoja mokyklos laikraštyje. Taip susižavėjau, kad ir perėjęs į Kėdainių šviesiąją gimnaziją norėjau, kad anglų kalbą dėstytų būtent ši mokytoja.
Ne per seniausiai su kolege vedėme seminarą-paskaitą Kėdainių lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams. Buvo ir mano mokytoja, auklėtoja, mokyklos lituanistės. Ir tą akimirką atrodė, kad pasikėliau į puikybę. Ir nejauku, ir baimės dar daugiau, nes jaučiuosi vis dar mokinys, toli gražu nepasiekęs tokių aukštumų, kokias demonstravo pamokose mokytojos.
Turbūt patirtis po patirties ir susidėjo viskas taip, kad vis tiek patekau į mokyklą, kuri mane savaip žavėjo, savaip traukė ir galiausiai įsuko.
– Iš savo studijų laikų pamenu, savo kurse turėjome vos vieną vyruką, studijuojantį lietuvių filologiją, kuris irgi vėliau atkrito. Likome vien merginos. Kaip Jūs jautėtės savo kurse? Ar buvo daugiau vyrukų?
– Įstojo daugiau, o baigėme vos keli. Dar, atrodo, pirmame kurse kai kurie metė studijas. Literatūros kursą baigiau aš vienintelis, kiti pasuko į kalbotyrą. Tokia patirtis nebuvo nauja ar sukrečianti: Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje mokiausi humanitarinėje klasėje, ten taip pat buvome vos keli.
– Gal sulaukdavote ypatingo kurso draugių dėmesio?
– Niekad dėmesio nemėgau. Gal tik tarp artimiausių žmonių. Iš šalies žiūrint gal taip ir neatrodo, nes esu veiklus žmogus. Nemoku priimti komplimentų, dažnai jų tiesiog ir nepastebiu (gal dėl to ir pats jų nedalinu).
– Jei kalbėtume rimtai, panaši situacija yra ir pedagogikoje. Kaip manote, kodėl vyrai žymiai rečiau nei moterys renkasi filologinius mokslus ar pedagoginį darbą?
– Literatūra renkasi žmogų turbūt. Įžvalgą galima lavinti, tačiau, jei nėra teksto, kalbos pojūčio, daug nenuveiksi. Vien logikos neužtenka. Žinoma, yra racionalių analizės metodų, susiformavusios net analitinės / tyrimų mokyklos, tačiau kartais junti, kad tekste yra šis tas, ko negali dar aiškiai verbalizuoti; tada pradedi ieškoti galimybių, kaip patikrinti tą nuojautą. Manau, dažnas ir suklysta, atsiranda tendencingos analizės grėsmių, bet tam mokslas turbūt ir reikalingas, kad padėtų įsivertinti, nepasiklysti.
Manau, veikia ir išankstinės nuostatos – filologija nėra konkretus mokslas, dažnai knygų skaitymą lydi vilnonės, ilgaskvernės mokytojos vaizdinys, kuris nepatraukia (to vaizdinio prigimties nežinau). Be to, finansinis kriterijus taip pat yra lemiantis: galimybė uždirbti, nederinant kelių ar keliolikos skirtingų veiklų, atkrato net ir svarstančius apie galimybę rinktis filologo ar pedagogo profesiją. Karjeros mobilumas mokykloje nedidelis, biurokratija seniai peržengė visas saiko normas, galbūt ir intrigų baimė ar jų perteklius taip pat veikia (biudžetinėse įstaigose šis reiškinys nėra išnykęs, tad taikytis prie šių dienų standartus neatitinkančių ritualų jauni žmonės nebenori, ambicingi jaunuoliai ypač).
– Dažnai akcentuojama, jog vyrai pedagoginio darbo nesirenka dėl per mažų algų, ką Jūs ir pats paminėjote. Tačiau kai kuriose gamyklose ar prekybos vietose jie uždirba panašiai arba net mažiau. Tai ar iš tiesų viską lemia tik finansiniai dalykai?
– Visa galima paaiškinti įvertinant atsakomybę: ar tavo darbas turės ilgalaikę reikšmę žmogaus likimui? Ar tavo darbas kuria tokią pridėtinę vertę, nuo kurios galiausiai priklausys Lietuvos ar Europos, gal net pasaulio likimas? Ar bent jau vietos politinė atmosfera – kaip skaitysim, ką perskaitę suprasim, kaip balsuosim, į ką atsiremsime patyrę psichologinį spaudimą ar net smurtą? Kokiais principais remdamiesi auklėsim vaikus? Ar suvoksim, kad dabar planetą reikia saugoti, o ne išnaudoti iki galo? Dirbdamas gamykloje žmogus neprisiima tokios atsakomybės kaip specialistas. Galbūt kaip tėvas, kaip brolis ar mama, seneliai. Bet ir įtakos mastas kitas. Tad pasvėrę įdirbį ir grąžą, žmonės nuo mokyklos dažniau tolsta. Į ją gręžiasi nedaugelis.
Svarstau, galbūt veikia mokyklos laikų patirtys. Kiek žmonių, mokydamiesi mokykloje, patyrė džiaugsmą? Kiek žmonių, baigusių mokyklą, palaiko glaudžius santykius su bendraklasiais ir mokytojais? Nemėgstu, bet kartais paskaitau įvairius komentarus socialiniuose tinkluose, kai kalbama apie švietimą. Iš tiesų atrodo, kad Lietuvos žmones mokykla traumavo. Pozityvių atsiliepimų nedaug. Tik bėda (ar laimė, nežinau), kad tie žmonės, kuriems mokykla buvo tas adekvačiai suvoktas tramplinas į gyvenimą, nesivelia į jokias viešas diskusijas. Mokykla turi apsiginti pati. Ir vieša nuomonė tikrai nepatraukia į mokyklas daugiau žmonių.
– Aliau, turite patirties ir mokykloje, ir universitete, todėl, manau, turite ir nuomonę, kodėl, žvelgiant į akademinių pedagogų (jei taip galima išsireikšti) pasaulį, t.y. aukštosiose mokyklose, jų ten yra gerokai daugiau nei mokyklose. Jūsų nuomone, kodėl?
– Vyriška ambicija. Statuso žaidimai. Galios raiška. Arba fanatizmas (be jokių negatyvių konotacijų). Tik tų fanatikų nėra daug. Biurokratija ir visas akademinis teatras geba ir tai išplėšti. Ir gana brutaliai. Dar gaji stigma, kad mokytoju tapo tas, kuris niekur daugiau neįstojo (tam įtakos, matyt, turėjo merdintis LEU), kuriam nepavyko prasimušti į akademinį pasaulį, etc. JAV atlikti tyrimai rodo, kad įtakos tokiam reiškiniui turi ir požiūris į moteris, kaip į intelektualiai nepajėgias siekti akademinių aukštumų. Tokia nuostata turbūt gaji ir Lietuvoje, nors apie tai plačiau nekalbama. Mėginama keisti padėtį, tačiau turbūt visi bandymai lieka labiau teoriniai, deklaratyvūs. Juk norint keisti situaciją, būtini sisteminiai pokyčiai, o tam reikia ne tik atviresnio požiūrio, bet ir drąsos. Ištvermės mums gal ir nestinga, bet drąsos dar stokojam.
– Kad ir ką kalbėtų lyčių lygybių šalininkai, tačiau mokslo įrodyta, jog vyrai ir moterys skiriasi – kantrybe, kruopštumu, pagaliau – mąstymu bei kitomis savybėmis. Ar gali būti, kad būtent tai daro įtaką specialybės ar darbo pasirinkimui? Galbūt kaip tik dėl to, kad moterys yra kantresnės ir renkasi dažniau darbą mokykloje su vaikais, o vyrai aukštosiose mokyklose, t.y. su suaugusiais, su kuriais neabejotinai yra lengviau dirbti?
– Prie to, manau, prisideda ir išmokti socialiniai vaidmenys. Mokslininkų jau pastebėta, kad mokytojos profesiją moterys renkasi dažniau ir dėl to, kad darbas dera su vaiko mokymosi režimu. Dauguma dirbančių moterų mokytojų yra sukūrusios šeimas, tad toks sprendimas iš dalies atrodo pasvertas.
Be to, tyrimai rodo, kad vyrai profesijos nesirenka daugiausia dėl menkų finansų. Valstybės mastu, jeigu ji nėra suinteresuota investuoti į švietimą daugiau, gal ir paranku. Darbas vyksta, tad kam mokėti daugiau? Vis dėlto, jeigu būtų atsižvelgta į pasaulio tendencijas, žmogaus teisių ekspertų rekomendacijas, judėtume kita linkme. Teko skaityti, kad moterų atlyginimai kyla lėčiau, todėl finansiškai apsimoka turėti daugiau specialisčių moterų, nes jos nesiryžta kovoti dėl pajamų nelygybės. JAV mokslininkai sutaria, kad, norint pritraukti daugiau vyrų į mokyklas, pirmiausia reikia kelti atlyginimus ir užtikrinti tinkamas socialines garantijas.
– Ar sutiktumėte su tuo, kad berniukams mokytojas vyras yra didesnis autoritetas nei mokytoja moteris, todėl mokslai jiems tampa įdomesni, labiau prikaustantys dėmesį, galbūt dėl to net geriau mokosi?
– Manau, asmenybės turinys čia svarbiau. Ir tarp mokytojų moterų, ir tarp mokytojų vyrų narcisizmo pasitaiko. Ir tai vienodai atstumia. Nei amžius, nei lytis ar kitos skirtys nėra koks nors sėkmės kriterijus vertinant ugdymo kokybę. Pasitaiko pavienių atvejų, tačiau jie nėra absoliutūs, nekintantys. Yra vienodai nesėkmingų jaunų mokytojų, tiek vyrų, tiek moterų, į kurių pamokas mokiniai eina nenoriai ar iš viso neina. O yra talentingų vyresnių, kartais ir pensinio amžiaus mokytojų, į kurių pamokas veržiasi mokiniai, kartais net pereina iš vienos klasės į kitą, kad pas tokį mokytoją pakliūtų.
– Jūsų nuomone, ar pasikeistų kas nors mokyklose (galbūt net apskritai visuomenėje), jei daugiau vyrų ateitų dirbti į mokyklas?
– Jeigu ateitų jauni specialistai, žinantys, ko reikia švietimui, suvokiantys, ką nori veikti šioje srityje, galbūt ir keistųsi. Lietuvos mokykloms reikia ryžto, ambicijų, drąsos žengti pirmyn ir naudotis laisve, kuri numatyta įstatyme (ir apskritai švietimo dokumentuose). Dabar dažnai mokykla juda iš inercijos. Ir tik mokytojų dėka dar pavyksta pasiekti puikių rezultatų. Sistemiškai žvelgiant – raistas.
– Aliau, jaučiate kokį nors diskomfortą, o gal atvirkščiai – privalumą būdamas tiek filologu, tiek pedagogu? Jei taip, gal galėtumėte įvardinti, kokį?
– Dažniau jaučiu diskomfortą tarp žmonių, kuriems svarbiausia yra statusas. O dėl filologinio išsilavinimo galiu tik džiaugtis. Vilniaus universitetas davė daug. Anksčiau atrodė priešingai. Pedagogiką studijuoti teko kitaip, tvirčiausius pagrindus padėjo „Renkuosi mokyti!“ programa. Tik jeigu kas paklaustų, ar esu filologas, ar mokytojas, dabar jau turbūt atsakyčiau, kad mokytojas.
Rasa JAKUBAUSKIENĖ
