– Pirmą fotoaparatą nusipirkau dar mokykloje, o jam užsidirbau skindamas braškes Anglijoje. Taip ir pradėjau fotografuoti – iš pradžių dėl savęs, vėliau šeimos nariams bei mokyklos laikraščiui, kad galėčiau iliustruoti savo straipsnius. Jau tada norėjau viską – nuo teksto iki iliustracijos – padaryti pats.

Vėliau, studijų laikais, Vilniaus universitete turėjau fotografijos istorikės dr. Margaritos Matulytės fotodokumentikos kursą, o sesers vyras fotografas labiausiai ir įtraukė į fotografiją. Viską vainikavo Čekijoje baigti „The New York Times“ fotografo Dean C. K. Cox kursai.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

Tiek dirbdamas laikraštyje „Kauno diena“, tiek vėliau LRT.lt savo publikacijas papildydavau autorinėmis nuotraukomis. Pastaruosius trejus metus fotografavau daugybę pramoginių renginių. Šių metų pradžioje sau pasakiau, kad jų fotografuoti man užteks, daugiau nebenoriu, dabar norėčiau daugiau sukurti fotoreportažų.

– Kodėl visgi žurnalistika,  o ne fotografija?

– Esu fotografavęs ir vestuves bei krikštynas, bet daugiau to daryti tikrai nenorėčiau. Tai labai sunkus darbas ir atskiras žanras. Vien fotografu nesu dirbęs, visada ir rašydavau. Man, kaip ir a.a. filologui, fotografijos, televizijos ir kino kritikui Skirmantui Valiuliui, „viskas artima, kas žmogiška“, todėl labai patinka bendrauti su žmogumi, perteikti jį tekstu, o fotografija – viso to papildymas. Kai susitinku su kolegomis spaudos fotografais, suprantu, kad negalėčiau visą dieną užsiimti tokiu darbu – kiekvieną dieną eiti į Seimą ir fotografuoti tų pačių asmenų, tik ryšinčių kitus kaklaraiščius. Be to, kiekvienas monotoniškas darbas užmuša kūrybingumą. Dėl to esu labai dėkingas LRT, kad čia galiu ir rašyti, ir fotografuoti, ir važiuoti į įdomias reportažų vietas.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

– Kokius reportažus išskirtumėte kaip įdomiausius?

– Apskritai fotožurnalistika yra ta sritis, kuri ir mane, ir spaudos fotografus inspiruoja kiekvieną dieną. Šių metų kovą kartu su LRT kolega Giedriumi Vitkausku, fotografu Vidmantu Balkūnu ir keliais kitais žurnalistais turėjome progą nuvykti į Ukrainą. Matėme ant karo zonos ribos įsikūrusio miestelio kasdienybę, mokyklas su smėlio maišais uždengtais langais, kalbėjomės su vietiniais. Vieną praėjusių metų gruodžio naktį, apie 1 val. paskambino iš Santaros klinikų ir man bei LRT žurnalistui Edvardui Kubiliui pasiūlė vykti į Rygą, kepenų transplantaciją. Vykti apsisprendėme greičiau nei per dešimt minučių – mes buvome pirmieji, užfiksavę kepenų transplantaciją nuo organo atvežimo iki jo perkėlimo į paciento kūną. Naktį kartu su Santaros klinikų medikais mikroautobusu važiavome į Latviją, vėliau grįžome į Vilnių, kur buvo atlikta transplantacija. Tą parą miegojome tik pusvalandį. Kai fotografavau pačią transplantaciją, patyriau keistus išgyvenimus: viena vertus, turi dirbti ir fotografuoti, kita vertus, supranti, kaip tai jautru, asmeniška. Buvo baisu sutrukdyti medikams atlikti savo darbą ir neperžengti etikos ribų.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

Praėjusiais metais kartu su kitu fotografu – Žygimantu Gedvila – naktį praleidome ir Kauno klinikų priimamajame. Norėjau pamatyti medikų darbą iš arti, mus įsileido į operacinę. Vos tik mums atvykus pro Traumų ir skubios pagalbos centro duris buvo atvežtas 20-metis, kurio nugaroje žiojėjo durtinė peilio žaizda, buvo pažeistas plautis. Kaip supratome, jį peiliu sužeisti galėjo mergina. Tą naktį matėme įvairiausių pacientų, bet buvo beprotiškai įdomu kalbėtis su labai sunkų darbą dirbančiais medikais.

Žygimanto Gedvilos/15min nuotr.

Pernai teko rengti išties nemažai fotoreportažų medicinos temomis – vienas labiausiai įsiminusių susitikimų buvo su teismo medicinos ekspertu Tadu Bimba – daugiau kaip dvidešimtmetį šį darbą dirbantis vyras per savo praktiką atliko beveik 5 tūkst. mirusiųjų asmenų  tyrimų. Kaip pats skaičiuoja, darbe matė daugiau mirusiųjų nei gyvųjų. Jis įsileido į lavoninę, parodė palatas, kur buvo atliekami skrodimai. Šiuos vaizdus neretai tenka dar ir sapnuoti...

V. Radžiūno/BNS nuotr.

– Fotografas Robertas Capa yra pasakęs, kad jei esi nepatenkintas savo nuotrauka, vadinasi, nebuvai pakankamai arti. Kaip prieiti arti, bet nebūti per daug įžūliam ir neperžengti ribos?

– Kartais užtenka pažiūrėti į pašnekovą ir palaukti atsako – su savo herojumi susitari akimis. Nereikia pulti traukti kameros ir fotografuoti. Kai, susitikus žvilgsniams, kilsteliu fotoaparatą, suprantu, ar man duotas nebylus leidimas paspausti fotoaparato mygtuką, ar ne. Niekada nefotografuoju slapta. Kai susitinku imti interviu, niekada žmogui nesakau: štai, stokitės, nusifotografuosime. Darau priešingai – pirma pasikalbame, ir tik vėliau nufotografuoju žmogų, su kuriuo kalbuosi, nes tada jau žinau, kokios jis tą dieną yra nuotaikos, koks buvo mūsų pokalbis. Tada žmogus jaučiasi gerokai labiau atsipalaidavęs ir nuotraukos išeina gražesnės.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

– Bet juk ne visada pavyksta iš anksto susitarti – net ir akimis, kai kadrą prireikia greitai įamžinti...

– Taip, žinoma, ekstremaliomis situacijomis stengiesi pats nenukentėti ir laikaisi saugaus atstumo, tad prieiti arčiau reikia ir drąsos, ir įsitikinimo, kad pačiam nieko nenutiks.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

– Ką jums pačiam labiausiai patinka fotografuoti ir į kokias detales atkreipiate didžiausią dėmesį?

– Man asmeniškai labiausiai patinka fiksuoti žmones ir gamtą. Fotografuojant man svarbiausios gerai sufokusuotos akys, nes jos viską išduoda. Man labai patiko menotyrininkės, fotografijos ir dailės kritikės Agnės Narušytės mintis, kad esame užversti daugybės žmonių portretais – politikų, žvaigždžių, manekenių, avarijos aukų ir žudikų veidais. Aš papildyčiau, kad mes nuo ryto esame apipilami vaizdais – vos prabudę ir dar mieguistomis akimis žiūrime į telefono ekraną, sekame naujienų portalų žinias, socialiniuose tinkluose matome savo draugų asmenukes iš atostogų. Tuomet ir kyla klausimas: ką reikia sugalvoti, kad tas kartojimasis nenusibostų, kad veide būtų į ką žiūrėti? Kad portretas tave prikaustytų ir neleistų atsitraukti, verstų jį studijuoti? Kad žvelgdamas į tas akis bandytum perprasti žmogų?

V. Radžiūno/LRT nuotr.

Kai darau portretus, mėgstu akcentuoti ir plaukus. Pavyzdžiui, fotografuodamas rašytoją Kazį Sają, labai norėjau pabrėžti jo žilstelėjusias garbanas. Daugelis fotografų pasakytų, kad dėmesį prikausto kūdikių, vaikų nuotraukos, o taip pat – senolių, žilstelėjusiais plaukais. Mylima močiutė, kurios baltus plaukus dengia jos pačios nuausta skarutė, yra kažkas autentiško, mums savito.

Dar supratau, kaip nuostabu yra fotografuoti aktorius – jų pasaulis toks įvairus, kad nebeatskiri, kada jie vaidina, o kada – ne. Galvojau apie nuotraukų seriją su jais, tačiau niekada savęs nespaudžiu ir neverčiu per savaitę padaryti konkretaus skaičiaus kadrų – tiesiog kartais ateina laikas. Įkvėptas tai akimirkai turi būti ne tik fotografas, bet ir fotografuojamas žmogus.

– Neseniai laimėjote „Lietuvos spaudos fotografijos 2018“ konkurse už geriausią nuotrauką kariuomenės tema. Kas galėjo nulemti, kad būtent jūsų kadras nugalėjo?

– Mano draugai sako, kad nuotrauka kažkaip „kabina“. Man pačiam labai patiko apsnigta kario uniforma, jos auksinės sagos, bet svarbiausia, manau, tas skvarbus kario žvilgsnis –  tiesiai į akis.  Fotografavau per Sausio 13-osios minėjimą netoliese LRT pastato – buvo vakaras, tamsu, už Garbės sargybos kuopos kario nugaros  matėsi žmonių siluetai. Atrodė, kad tas karys saugo visus mus. Visos šios sąsajos, manau, padėjo laimėti.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

– Ar prisimenate akimirką, kai fotografavote tą kadrą?

– Puikiai atsimenu, nes buvo beprotiškai šalta, prasidėjo šlapdriba, pūtė šiaurinis vėjas. Ir nors man befotografuojant nebesnigo, anksčiau iškritusios snaigės nugulė ant kario uniformos.

Tada, kai fotografavau, net negalvojau, kad galėčiau laimėti ar kad apskritai šią nuotrauką siųsiu į konkursą. Niekada fotografuodamas negalvoju apie laimėjimus – tiesiog stengiuosi įdomiau ir įtaigiau papasakoti istoriją.

– Visgi ar sunku buvo išsirinkti nuotrauką spaudos fotografų konkursui?

– Konkurse dalyvavau jau antrus metus, praėjusiais metais viena nuotrauka pateko tarp geriausių kariuomenės tematikos nuotraukų, buvo albume ir eksponuojama parodoje. Šiais metais atrinkau kelis kadrus ir vieną fotoreportažą, o vėliau komisija išrinko Sausio 13-osios minėjimo nuotrauką. Žinoma, nėra lengva atrinkti, kurias nuotraukas nusiųsti, bet kai pamatai, kokio aukšto lygio fotografavai ten dalyvauja, iš karto tampi labai savikritiškas ir didžiąją dalį nuotraukų atmeti, palieki kompiuteryje. Į konkursą iš viso buvo atsiųsta keturi tūkst. įvairiausių nuotraukų, tad džiaugiuosi, kad manajai taip stipriai pasisekė.

G. Skaraitienės nuotr.

– O jums mintį lengviau perteikti tekstu ar vaizdu?

– Esu daug galvojęs apie tai, kada išmoksiu keliais žodžiais perteikti vaizdą taip, kaip tai gali padaryti nuotrauka. Supratau, kad tai labai sudėtinga. Skaitau „National Geography“, kitus žurnalus ir stengiuosi išmokti žodžiu taip nupasakoti istorijas, kad skaitytojo mintyse susidėliotų labai aiškus ir detalus vaizdas, kad jis įsivaizduotų, jog yra ten kartu su teksto autoriumi.

– Koks, jūsų manymu, galėtų būti geros nuotraukos apibrėžimas?

– Manau, kad nėra blogų nuotraukų, yra tik žmonės, kurie nemoka jų perskaityti, suprasti, ką norėjo parodyti fotografas. O juk fotografija geba sustabdyti nepastebimas akimirkas kurios niekada nebesugrįš. Net ir mano mamos nuotraukos, padarytos telefonu, net ir septynmečio sūnėno nuotraukos, kurios pasaulį atskleidžia visai kitu aspektu, yra įdomios. Kiekvienas įamžiname tai, kas mums brangu, gražu, kelia šiltus prisiminimus, norisi fotografiją turėti kaip priedą prie atminties.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

Tiesa, iš pradžių skaičiau labai daug knygų apie fotografiją ir viską darydavau preciziškai pagal taisykles. Bet kai nuvažiavau į Čekijoje vykusius kursus, patyręs fotografas man pasakė, kad gerai išmokus taisykles reikia pradėti jas laužyti. O kai jas sulaužai, atsiveria visai kitos galimybės. Jis mokė atidžiai stebėti aplinką ir gebėti nujausti, kas įvyks. Pamenu, kaip nuėjome daryti fotoreportažo į traukinių stotį, aš vis fotografavau viską kaip išprotėjęs, manydamas, kad galiu iš to ką nors sudėlioti: važiuojančius traukinius, žmonių daiktus, juos pačius, traukinių stotį ir interjerą. O „New York Times“ fotografas, kuris mane ir mokė, padarė lygiai tris kadrus – ateinančią į peroną šeimą, ašarojančius ir apsikabinusius tėvus ir dukrą, o galiausiai – nuvažiuojantį traukinį ir ranka mojuojančius, atsisveikinančius šeimos narius. Tomis trimis nuotraukomis buvo papasakota visa istorija. Supratau, kad reikia mažiau išsižiojus lakstyti, o daugiau stebėti ir fotografuoti tuomet, kai to reikia, lemiamą akimirką.

– Kokiu patarimu pasidalytumėte su žmonėmis, kurie nori išmokti fotografuoti?

– Kuo daugiau fotografuoti, skaityti knygas apie fotografiją, sekti mėgstamų autorių darbus – pats tai darau „Instagramo“ paskyroje, kur įkeliu savo nuotrauką ir pažiūriu, kaip kiti fotografai įamžino tą pačią vietą, kurioje ir aš buvau. Savo naujienų sraute socialiniuose tinkluose matau geriausių pasaulio fotografų darbus.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

Verta atkreipti dėmesį ir į klasikinius patarimus – kad būtų lygus horizontas, nenukirptos žmogaus galūnės, išcentruotas pagrindinis objektas, kad nuotraukos pasakotų istoriją, turėtų mintį. Reikia žinoti, kad fotografija stipriai susijusi su šviesa. Kai perpranti pagrindinius dalykus, nuotrauka tampa daug gražesnė ir įspūdingesnė. Be to, visiems, ypač tiems, kurie turi šeimą, patariu išsiryškinti kuo daugiau nuotraukų. Mes turime nuotraukų albumus iš vaikystės, bet ką turės mūsų vaikai? Juk kompiuterio laikmenos sugenda ir nuotraukos dingsta amžiams.

– Kaip jūs matote Lietuvos fotografus pasaulio kontekste?

– Lietuvos spaudos fotografijos mokykla buvo orientuota į žmones, gamtą. Fotografo Romualdo Rakausko fotografijų ciklas „Žydėjimas“ ar Antano Sutkaus meistriški sugebėjimai įamžinti kasdienybę – visų šių ir kitų lietuvių fotografų darbai įrodė, kad mums labai svarbūs žmonės, gamta, žemė ir viso to samplaika. Lietuvos fotografų yra ir labai kietų, tik mums visada pritrūksta galimybių būti pastebėtiems pasaulyje. Kartais pagalvoju, kad gal patys mažai dalyvaujame konkursuose, galėtume dažniau. Nors štai fotografo Tado Kazakevičiaus, įamžinančio gimtinės kaimo bendruomenes ir sodybas, lietuviškoji serija „Tai, ko nebebus“ išrinkta į 2018 metų prestižinių fotografijos apdovanojimų „ZEISS Photography Award“ dešimtuką. Labai norėtųsi, kad Lietuvos fotografai daugiau uždirbtų – tada turėtų daugiau galimybių pabaigti įvairiausius kursus ir fotografuoti dar geriau.

– O kaip fotografijos lauką veikia šiuolaikinės technologijos? Juk kai kurie išmanieji telefonai prilygsta geram fotoaparatui.

– Viena vertus, išmanieji telefonai įgalina kiekvieną būti fotografu, operatoriumi, žurnalistu, kita vertus – pasiduodame klišėms, madoms. Telefonai, kuriuos turime dabar, geresni už daugelį fotoaparatų, kuriuos turėjome kažkada anksčiau. Bet mes neišnaudojame tų galimybių, nes mažai kas mokosi fotografuoti – kartais užtektų susipažinti su kompozicijos pradmenimis. Nors pats esu už naujesnes technologijas – jos turi labai daug galimybių atskleisti vaizdą kur kas tiksliau – taip, kaip tu norėtum, gerai nuotraukai neužtenka tik geros technikos.