LRT nuotr.

Žmonių susiskaldymas dėl filmo yra labai geras dalykas, nes tai reiškia, kad kūrinys dirgina žiūrovus, LRT RADIJUI sako režisierius Andrius Blaževičius. Kaip teigia jis, Lietuvos bėda yra tai, kad žmonės nebemoka žiūrėti kino ir yra įpratę prie televizinės produkcijos, kurioje viskas aiškiai pasakyta: „Tačiau geras kinas yra toks, kuris priverčia veikti ir protą.“

– Esate vienas apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ atrankos komisijos narių. Ar buvo sudėtinga?

– Ne, nebuvo labai sudėtinga. Ramūnas Greičius, vienas komisijos narių, sugalvojo gerą sistemą, kuri padėjo išvengti nereikalingų ginčų ir diskusijų. Gana greitai viską išsprendėme.

– Praėjusiais metais jūsų filmas „Šventasis“ buvo apdovanotas net šešiomis gervėmis. Kiek tai prisidėjo prie sėkmės kino teatruose?

– Manau, kad tai turėjo labai daug įtakos. Kai platintojai kūrė reklaminę kampaniją, jie galėjo naudoti šūkį „Geriausias metų filmas“. Tai stipriai veikia žmones ir prisideda prie filmų sėkmės. Apdovanojimai tikrai domina žiūrovus.

– Kaip pats manote, kokia „Šventojo“ sėkmė?

– Galiu pasakyti tą patį, ką apie šį filmą sakė Gražina Arlickaitė. Kad filmo unikalumas – retas atvejis nepriklausomos Lietuvos kine, kai kalbama apie dabartinį žmogų, šių dienų jo problemas. Ne apie tai, kas vyko 60–70 metų anksčiau, o šį laiką.

– Jei filmas apie šiuolaikinio žmogaus gyvenimą sulaukė tiek dėmesio, ar tai gali tapti nuoroda ir kitiems autoriams?

– Man atrodo, kad filmo kūrimas – labai individualus dalykas. Vien dėl to, kad „Šventasis“ sulaukė tiek sėkmės Lietuvoje, nebūtų gerai kurti panašius filmus. Manau, kad režisieriai turi daryti tai, kas jiems aktualu. Ir jei darys būtent taip, filmai bus pavykę.

Iš pradžių filmą „Šventasis“ matė tik mažas ratas žmonių, kino profesionalai. Kai jis pasirodė plačiojoje visuomenėje, atsirado pačių įvairiausių vertinimų, net daug neapykantos. Filmas juk autorinis ir galbūt kai kurie, eidami jo žiūrėti, tikėjosi kovinio kino…

– Manote, kad žmonės eina žiūrėti filmo juo nepasidomėję?

– Tikrai gali taip būti. Kai jis pradėtas rodyti kino teatruose, susiskaldymas buvo stiprus. Vieni labai jį mėgo, kiti nekentė. Manau, kad tai geras dalykas, nes reiškia, kad filmas dirgina.

– Kaip galvojate, kas iššaukė tokią žiūrovų reakciją?

– Kai kuriems filmas pasirodė be galo lėtas. Tačiau taip sakantys žmonės, ko gero, nematė Šarūno Barto filmų. Man regis, daugelis tiesiog nesuprato, apie ką yra „Šventasis“. Tai Lietuvos bėda – žmonės nebemoka žiūrėti kino, jie įpratę prie televizinės ir holivudinės produkcijos, nori, kad viskas būtų aiškiai pasakyta. Tačiau geras kinas yra toks, kuris priverčia veikti ir protą.

– Ar galima sakyti, kad „Sidabrinių gervių“ lyderiai – socialines problemas keliantys filmai? O gal tie, kurie kreipia dėmesį į dvasinį pasaulį ar gali pralinksminti?

– Negaliu pasakyti. Šių metų apdovanojimuose daugiausia nominacijų pelnė filmas „Stebuklas“, pasakojantis apie perėjimą iš sovietmečio į nepriklausomą Lietuvą, taip pat „Nuolankioji“ – apie baisiąją Rusiją. Manau, kad lyderis paaiškėja tada, kai jau įvyksta apdovanojimai. Nominuotų filmų paletė plati – ir dramos, ir linksmi filmai.

– Viename interviu sakėte manantis, kad dirbant atominėje elektrinėje, ko gero, patiriama mažiau streso nei kuriant filmą. Iš kur tas stresas?

– Kai kūriau „Šventąjį“, didelio streso nebuvo. Viskas ėjo sklandžiai ir lengvai, kas man buvo neįprasta. Dažniausiai stresas kyla tada, kai dirba daug žmonių, reikia su jais sutarti, sulipdyti komandą, atsiranda koks nors nepasitenkinimas.

– Ar apie kiną svajojote nuo vaikystės?

– Visą gyvenimą labai mėgau žiūrėti filmus. Tai buvo mano aistra nuo mažų dienų. Iš pradžių norėjau būti aktorius, nes galvojau, kad jie ir kuria filmus. Būdamas 12 metų viską supratau ir tada nusprendžiau tapti režisieriumi. Tai buvo nereali svajonė, dar galvojau apie tapimą teisininku, tačiau supratau, kad jei svajoju apie režisūrą, reikia pabandyti.

– Kada susipažinote su kino režisieriaus darbo specifika?

– Tik akademijoje. Tačiau, kad šis darbas sunkus, jau žinojau iš literatūros, recenzijų, kurias labai mėgau skaityti. Tai manęs neišgąsdino.

– Dėstėte „Skalvijos“ kino akademijoje vyresniųjų klasių moksleiviams. Ar matėte daug talentingų vaikų?

– Taip, tikrai daug talentingų. Manau, kad vaikai dabar auga visiškai kitokiomis sąlygomis. Jie žiūri įvairų kiną nuo mažų dienų, auga vaizdų kultūroje. Todėl vaikai vaizdą supranta kitaip, moka labai gerai jį naudoti. Režisieriai, kuriems daugiau nei 35 metai, turėjo viską išmokti, tai nebuvo įgimta.

Parengė Virginija Sližauskaitė.