Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
A.Fokas: „Pasauliui mes įdomūs savo nacionaline muzika“

Antanas Fokas – ne tik kapelijos „Sutaras“, bet ir liaudies instrumentų orkestrų vadovas, garso ir vaizdo įrašų leidėjas, prodiuseris. Su savo vadovaujamu kolektyvu reprezentavo Lietuvai net šešiose pasaulinėse EXPO parodose (Lisbon, 1998; Hannover, 2000; Aichi, 2005; Zaragoza, 2008; Shanghai, 2010; Milan, 2015), nepaliko abejingų Europoje, Australijoje, Azijoje, Amerikoje. „Sutaro“ programos įrašytos į 12 kompaktinių plokštelių, išleisti trys lietuvių tradicinės muzikos DVD.

Muzikantą, tautiškos kapelijos „Sutaras“ vadovą A.Foką šiandien galima išvysti jei ne grojantį bandonija liaudies muzikos koncertuose, tai bent jau dalyvaujantį populiarioje televizijos laidoje „Duokim garo“ – jam patikėtas muzikos žinovo, vertintojo vaidmuo.

A.Foko darbų sąrašą galima ilgai tęsti, ypač minint vadovavimą VU folkloro ansamblio „Ratilio“ instrumentinei grupei ir vardinant specialiąsias programas su daugeliu kolektyvų. Visų vertinamas ir mylimas, neatrodo, kad būtų labai „pasikėlęs“, atvirkščiai – duoda vieną kitą kritišką pastabą laidos „Duokim garo“ svečiams, iškart tiesia pagalbos ranką, pataria, pamoko.

Prie Joninių ugnies dabartinio „Sutaro“ vyrai: (iš kairės) vadovas A.Fokas, Raimondas Gužauskas, Saulius Balsys, Tautvydas Bradauskas.

Nesusireikšminęs

Nepakartojami – tik kapuose (juokiasi). Juk jei su manimi nebus galima susikalbėti, rasis sukalbamesnis. Nors... turiu būti griežtas! Pavyzdžiui, Lietuvių folkloro teatre ėjau dvi pareigas: koncertmeisterio ir inspektoriaus. Kai meno vadovas nevykdavo į gastroles, ant mano pečių guldavo atsakomybė už programą, buitinius dalykus, žmones. Nesivaržantiems prieš koncertą paragauti gal ir atrodžiau „pasinešęs“, bet iš tikrųjų niekada nebuvau aukščiau žolės. Jei kas nors darbo metu daro ne tai, ką reikia, ir ne taip, kaip reikia, kas kaltas – vadovas? Jis. Jei esu tas, į kurį galima mėtyti akmenis, vadinasi, mano žodis – paskutinis. „Sutaro“ vyrai tai žino.

Kodėl būtent muzika?

Pokario kartos žmonėms, kaip ir mano mamai, pats didžiausias malonumas – klausytis akordeono. Nugirsdavo kažkur grojant, ir jau didelė šventė. Ji svajojo, kad aš, vyresnysis iš dviejų brolių, išmokčiau groti akordeonu. Telšių muzikos mokyklos akordeonai dideli, 120 bosų, o aš mažiukas – patarė bent metus paskambinti fortepijonu. Kadangi gerai sekėsi, likau pianistas. Buvo visko: ir iš pamokų bėgdavau, ir lupti gaudavau. Vis dėlto, ėjau muzikos keliu – įstojau į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą. Prieš tai dar spėjau suvažinėti į Dainų šventę Vingio parke: pūčiau trimitą šventės atidarymo ceremonijoje, būgnais tratinau – net nuotrauką laikraštyje atspausdino. Iš traukinio – tiesiai į stojamuosius egzaminus Šiauliuose. Priėmė...

Folkloras A.Fokui kažkada atrodė tolimas kaip kosmosas, dabar – kaip gimtieji namai.

Visų instrumentų tėvas

Be mokyklinio repertuaro grojau džiazą, rokenrolą, roką, rinkau plokšteles (turiu didelę kolekciją). Mano specialybė – fortepijonas, visų instrumentų tėvas. Jei įvaldai jį, gali išmokti groti ir bet kuriuo kitu. Su kursioku Romu Lukošiumi taip pavarydavome keturiomis rankomis, kad net sienos skambėdavo... Ilgi plaukai, platėjančios kelnės, mergų pulkas – va gyvenimas! Bet direktorius nebuvo patenkintas: „A, chuliganai, jūs ir vėl čia, kad nematyčiau laužančių fortepijonus, greit apsikirpt!“ Taip mes ir mokėmės: arba krepšinio aikštelėje, arba rūsyje „laužydami“ fortepijonus. Laimė, turėjome nuostabių dėstytojų. Jau vien Šiauliuose užgimęs, vėliau profesorės, Muzikos akademijos Fortepijono katedros vedėjos Veronikos Vitaitės ir Andriaus Povilaičio fortepijoninis duetas tuo metu mums buvo daugiau nei šiuolaikiniai „Grammy“ dievukai. Mes alpdavome nuo jų grojimo, lakstėme iš paskos į koncertus ir renginius...

Gyvenimo pamokos

Baigus mokyklą, paskyrė dėstyti fortepijoną Šiaulių vaikų muzikos mokykloje. Čia pat laukė kariuomenė. Koks vyras be kariuomenės – būtina! Turėjau tarnauti karo laivyne, bet supainiojau datas. Laukdamas savo likimo kariniame komisariate, išgirdau klausimą: „Kas moka groti?“ „O kuo reikia?“ – pasitikslinau. Taip mane su kitais puikiais teatralais paskyrė į dainų ir šokių ansamblį, vėliau – pučiamųjų orkestrą. Teko net dūdų orkestrui diriguoti, daug akompanuoti, išmokau groti pučiamaisiais instrumentais.

Po armijos buvau pakviestas į Povilo Mataičio folkloro teatrą. Buvau muzikinio teatro artistas ir koncertmeisteris, dažnokai tekdavo pavaduoti vadovą. Tuometės Folkloro teatro programos – pirmieji laipteliai į Lietuvos atgimimą, šviesą ir tautinę savimonę. Povilas ir Dalia Mataičiai pedantiškai žiūrėdavo į darbą ir estetinį vaizdą... Tai buvo laikas, kai išmokome branginti sceną, veiksmą, repertuarą, publiką, istoriją, kultūrinį palikimą.

Šiandien nebėra tokių, kurie ateitų į teatrą prieš tris valandas, ruoštųsi, kartotų tekstus, apmąstytų scenas, programą, pasitvarkytų sceninį rūbą. Dominuoja „artistai“, išlekiantys į sceną su karšta bulve gerklėje, arba tiesiog „nusėda“ iš interneto, dar spėdami pasižiūrėti krepšinio rungtynių rezultatą. Apie ruošimąsi vaidmeniui, repertuaro kartojimą, sceninius rūbus – tyliu. Lipa į sceną su tokiais drabužiais, kad gali matyti, kaip saulė teka ir leidžiasi...

Ne Jonai, bet su vainikais: (iš kairės) Saulius Balsys, Tautvydas Bradauskas, Eimantas Gurskas, A.Fokas.

Gimtadienis prieš Naujuosius

Dirbdamas ir gastroliuodamas su teatru, mokiausi Klaipėdos universitete. Valstybinius egzaminus turėjau laikyti su savo kolektyvu. Prisiprašiau muzikantų iš teatro, kartu paruošėme programą, sugrojome, sudainavome. Egzaminų komisijai vadovavo ir puikiai įvertino net žymusis folkloristų tėvas, profesorius Igoris Macijevskis iš Peterburgo. Tokie buvo pirmieji „Sutaro“ pasirodymai. Netrukus prisistatėme tuometiniam filharmonijos, kuri priėmė po savo sparnu, direktoriui Laimiui Vilkončiui. Nors grojome daugiau nei pusmetį po egzaminų, savo pirmąjį koncertą išdrįsome paskelbti tik 1988 metų pabaigoje (šiuo metu skaičiuojame daugiau kaip 6 tūkst. koncertų). Pirmasis koncertas, nors ir kaip keista, vyko tuometinės Vilniaus universalinės parduotuvės trečiame aukšte, moteriško trikotažo skyriuje. Buvo gruodžio 30 d. 8 val. ryto. Publika rinkosi ne tik viduje, bet ir už langų... Liko graži tradicija – kasmet kur nors paminime savo gimtadienį prieš pat Naujuosius. Sykį anksti ryte išsikaitinome pirtyje kaime, leidome fejerverkus...

Pasaulyje daug geros muzikos

Šiandien mes – ir atlikėjai, ir leidėjai su prekių ženklu „Kukū Records“. Įamžinome daug Lietuvos muzikos kolektyvų koncertų bei lietuvių emigrantų muzikos iš įvairių pasaulio šalių – Amerikos, Kanados, Australijos. Pradėjome rinkti medžiagą Pietų Amerikoje, nemažai jos – iš Argentinos... Bet ar kam nors to reikia Lietuvoje? Guli neparduoti unikalių serijos atlikėjų, pavyzdžiui, Čikagos lietuvių operos, Čiurlionio ansamblio ir kt., įrašai. Gaila, kad žmonėms nerūpi juos užauginusios vertybės.

Pasaulyje labai daug geros muzikos, deja, chroniškai laikomės „Eurovizijos“ ir būtinai turime laimėti. Bandome Europą nustebinti salto (oro kūlvirsčiu) arba pravirkdyti, bet vis nepavyksta. Kam to reikia? Juk tai pigus renginys, juolab kai matai pasaulio įvairovę... Kur vaikų „Eurovizija“, „Europiada“, Europos radijo festivaliai? 2009 metais, kai Vilnius ir Lincas (miestas Austrijoje) tapo Europos kultūros sostinėmis, mes su Dainiaus Pulausko grupe sukūrėme specialų 12 dainų projektą „Dainos apie Vilnių“. Lincas nupirko mūsų, kaip giminingo miesto, koncertą. Tenykštis radijas tomis dienomis pasakojo apie „Sutarą“, lietuvišką muziką. Žmonės važiavo šimtus kilometrų mūsų pasiklausyti. Planuotas pusantros valandos koncertas truko tris valandas. Pasauliui mes įdomūs savo nacionaline muzika. Su žmogumi galima net nepasisveikinti, bet keletą dainų sudainuoji ir pajauti artumą.

Kas nusodino folklorą

Folklorą nusodino patys folkloristai mėgėjai – folkloras tampa keiksmažodžiu, ypač jauniems. Privalu ne tik jausti, kokius numerius, kada, kokiai publikai atlikti, bet ir ją perprasti, valdyti. O tai įgyjama su patirtimi ir praktika. Taisyklė: pirmas koncerto numeris turi būti pats geriausias, o visi kiti – dar geresni! Reikia laikytis dinamikos, kontrastų, kulminacijos, kad klausytojui nepabostų. Kodėl V.Kernagis buvo didis? Nes baigęs režisūrą žinojo, kaip išlaikyti publikos dėmesį, kaip, kada ir ką jai „paduoti“.

Būna, kad vilkėdami tautiniais rūbais, grojame ne tik liaudies muziką, bet ir rokenrolą, bitlus. Tuomet publika nenori mūsų išleisti. Mes nesudarinėjame sąrašo, ką grosime – pamatau publiką ir jaučiu, kuo žmonės kvėpuoja, kuo domisi. Folkloras irgi gali būti šiuolaikiškas! Ir net labai!

Viena „Sutaro“ kompaktinė plokštelė, pavadinimu „Ubagų karalystės monai“, skirta ubagų (ne valkatų ar plėšikų!) folklorui. Ten tiek visko – nuo žegnonių, šventų giesmių, atlaidų epizodų iki sunkiojo roko. Ją išklausiusi, viena iš autoritetingų folkloro atlikėjų pasakė: „Jūsų ubagai CHANEL atsiduoda.“ Tokio paminklo jie net nebūtų susapnavę. Reikia įvairovės!

Iš širdies į širdį

Dirbame ir grojame iš visos širdies, be išimčių. Brandenburgo žemėje vyko Baltijos šalių kultūros dienos, turėjome groti pirmąją festivalio dieną bažnyčioje. Matome, sėdi trys moterytės. Ką daryti? Gal net nepersirengti – pagroti kokį trumpą variantą ir viskas? Bet išsyk apsisprendėme: viską darome taip, kaip priklauso, tegu ir trims žmonėms... Tos pirmosios žiūrovės į pirmą laikraščio puslapį apie mus parašė tokį straipsnį, kad salės tiesiog lūžo. Visas kitas dienas – anšlagas. Dar vienas pavyzdys: Belmonte, židinio salėje, vyko privatus giminės vakarėlis, garbus močiutės jubiliejus. Užprašė mus sakydami: „Mama mėgsta dzūkiškas dainas.“ O mes ir apie instrumentus papasakojome, ir apie Vydūną pakalbėjome, ir Mažosios Lietuvos giesmę sugiedojome... Vėliau apie save išgirdome: „Sutaras“ – daugiau negu ansamblis.“

Klausiate apie Jonines? Ką atsakyti, kai praėjusiais metais per dvi dienas turėjome aštuonis koncertus... Pirmiausia tai darbas, į kurį žiūrime taip, kad ir mums, ir žiūrovams patiktų. Tikrai neatsibosta nei ta pati muzika, nei tos pačios dainos, svarbu nieko nedaryti atžagariai. Mes ne tik muzikuojame, bet ir verpstes sukame, kad oras drebėtų, titnagą skeliame, ugnį kūrename, į Perkūną kreipiamės, kad jis strėles siųstų mūsų laužui, su šventės dalyviais ir saule bendraujame. O jei ant Kernavės piliakalnių grojame, tai nuo vidurnakčio iki pat ryto. Nepatikėsite, net keli tūkstančiai žmonių alkūnėmis trindamiesi šoka... Joninės – puiki, slėpininga šventė, kurią būtinai reikia atšvęsti!

Rekomenduojami video