Lietuvos totoriai šiais metais mini 620 metų gyvavimo Lietuvoje sukaktį.

Šiais metais Lietuvos totoriai mini 620 metų gyvavimą Lietuvoje. Ne šiaip sau į tuometinę Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) juos pakvietė Vytautas Didysis. Totoriai jau buvo įrodę savo gebėjimą kariauti, ištikimybę ir atsidavimą mūšio lauke, nepriekaištingą tarnystę taikiu metu. „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“ – taip vadinasi neseniai išleista trijų autorių knyga, kurioje istoriniai faktai neatsiejami nuo bene svarbiausio dalyko – abiejų tautų – lietuvių ir totorių bendrystės. Kalbiname vieną iš šios knygos autorių, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininką, M.Romerio universiteto profesorių daktarą Adą Jakubauską.

A. Jakubauskas

A. Jakubauskas

LDK laikais totorių mūsų šalyje buvo gausu, neatsitiktinai 1410 metais Žalgirio mūšyje jie buvo vieni iš svarbiausių sąjungininkų Vytauto Didžiojo kariuomenėje. Kiek totorių dabar gyvena Lietuvoje?

2011 metų surašymo duomenimis, yra per 3 tūkstančius šios tautybės žmonių. Būtų buvę teisinga, jei atskirai būtų buvę surašyti totoriai, turintys 620 metų senumo istoriją (aiškumo dėlei jie vadintini LDK totoriais). Deja, buvo klasifikuojama remiantis kitais kriterijais, pvz., gimtosios kalbos. Deja, mūsų žmonės savo kalbą yra praradę. Mano gimtoji kalba – lietuvių, tačiau aš esu totorius. Taigi, vargu ar pagal tokią metodiką įmanoma tiksliai suskaičiuoti mano tautiečius. Be to, gerokai vėliau į Lietuvą atkeliavo įvairių sričių specialistų totorių iš buvusios Sovietų Sąjungos – Tatarstano, Baškirijos, Gorkio, Tiumenės, Orenburgo sričių. Jie skiriasi nuo Lietuvos totorių, nes yra išlaikę gimtąją kalbą, folklorą, tautinius drabužius, visa tai mes praradome prieš 300–400 metų. Beje, aptariant išskirtinius Lietuvos totorių veido bruožus, svarbu priminti, kad totoriai kilę iš tiurkų bei sutiurkintų mongolų genčių. O iš Krymo bei kitų vietovių atvykę totoriai jau turi graikų, italų kraujo.

LDK totoriai pasklidę ir šalyse kaimynėse, ne tik Lietuvoje?

Taip, apie 7–8 tūkst. mūsiškių dar suskaičiuotume Lenkijoje, Baltarusijoje. Ypač nemažai jų gyvena Lydos, Naugarduko apskrityse, ir jie geriau už mus išsaugojo senovinį gyvenimo būdą, nors ten sovietiniais metais tikrai netrūko represijų. Sykį apsilankiau Naugarduko mečetėje. Buvo penktadienis, maldų metas. Aš labai nustebau, kad žmonės meldėsi ne vieną valandą, o daug ilgiau. Supratau, kad jie dar meldžiasi senoviškai. Kai buvau vaikas, mes taip melsdavomės Raižių mečetėje. Laikantis islamo reikalavimų, reikia melstis 5 kartus per parą. Kadangi dienos metu nebūdavo sąlygų melstis, vietos musulmonai praleistas maldas sudėdavo į vieną didelę maldą penktadieniais. Kažkada mes turėjome arabiškais rašmenimis, bet senosiomis baltarusių ar lenkų kalbomis parašytus „kitabus“ – maldų knygas, kurias sovietiniais metais atėmė iš totorių ir sudegino. Jų praktiškai nebeliko Baltarusijoje, bet, ačiū Dievui, liko Lietuvoje ir Lenkijoje. Dar taip norėtųsi nufilmuoti tas Baltarusijos totorių maldas, nes po kelerių metų šis reiškinys gali išnykti.

Vadinasi, jūsų tautos gyvavimo Lietuvoje pradžia – 1397 metai?O iki Vytauto Didžiojo ar čia gyventa totorių?

Rašytiniai šaltiniai byloja, kad patys pirmieji totoriai Lietuvoje apsigyveno 1319–1320 metais, todėl galbūt verta paminėti totorių įsikūrimo LDK 700 metų jubiliejų. Tačiau pirmoji totorių banga, atplūdusi Lietuvon su kunigaikščiu Gediminu, asimiliavosi. Gali būti, kad asimiliuodamiesi jie papildė vietos diduomenę, mat daugelio kilmingų žmonių, pavyzdžiui, grafų Tiškevičių, šaknys kildinamos iš totorių. Antra totorių banga atplūdo kunigaikščio Algirdo laikais, 1350 metais. Trečiosios bangos viršūnė – 1397 metai. Šie metai mums ir tapo atskaitos tašku.

Tuo metu su savo kariuomenės likučiais (40 tūkst. karių) ir šalininkais į Lietuvą atvyko nuverstasis Aukso ordos chanas Tochtamyšas, jam buvo priskirta gyventi Lydos pilis ir apylinkės. Pasak legendos, jis atsivežė Aukso ordos iždą. Beje, ši legenda gyva ir dabar, žmonės vis dar tikisi rasti paslėptą Tochtamyšo lobį, nes įvairiuose šaltiniuose vaizdžiai aprašytas turtas, vežamas net 40 vežimų.Kita legenda byloja, kad chanas Tochtamyšas, pralaimėjęs Vidurinės Azijos valdytojui Tamerlanui (kitaip – Timūrui lenkui), tikėjosi, kad Lietuvos valdovas padės jam susigrąžinti Aukso ordos sostą, o mainais už tai jis pažadėjo Lietuvai padėti gintis nuo kryžiuočių.Tai iš tiesų pasitvirtino Žalgirio mūšyje. Tik šio mūšio pergalės vaisiais pasinaudojo ne jis, o jo sūnus Dželal-ad-Dinas (Tochtamyšas neaiškiomis aplinkybėmis mirė Tiumenėje 1405 metais). Būtent jis su savo lengvąja kavalerija ir pradėjo Žalgirio mūšį. 1415 metais Dželal-ad-Dinas iš tiesų buvo pasodintas į sostą, bet, kaip ir tėvas, staiga mirė. Iš visos šios istorinės painiavos svarbu viena – totoriai garbingai prisidėjo prie Lietuvos pergalės prieš kryžiuočius.

Ado šaknys bajoriškos, jis didžiuojasi herbu.

Ado šaknys bajoriškos, jis didžiuojasi herbu.

Ar seniai vadovaujate Lietuvos totorių bendruomenių sąjungai?

Dar studijuodamas, 1992–1994 metais, vadovavau tuometinei Lietuvos totorių kultūros draugijai, vėliau susikoncentravau į mokslinę veiklą. Lietuvos totorių bendruomenių sąjungai vadovauju nuo 2003 metų.

O kokia jūsų šeimos istorija?

Mūsų šaknys – bajoriškos, turime savo herbą. Jis ne vien mūsų, bet ir kai kurių lenkų bei lietuvių šeimų. Pasak prosenelės Emilijos Jablonskaitės, Pirmojo pasaulinio karo metais totorius iš Raižių, Butrimonių, kitų vietovių prievarta evakavo į Rusijos imperijos gilumą. Buvo leista vykti į dabartinį Tatarstaną, į Orenburgą. Šeima pasirinko Orenburgą, bet, keliantis per upę, dokumentai, pinigai, brangenybės įkrito į ją ir nuplaukė, todėl dabar sunku tiksliai atkurti giminės medį. Džiugu, kad tarp bendrapavardžių daug iškilių žmonių. Gal nesame su jais susiję tiesiogiai, bet kas žino… Vienas iš jų buvo generolas leitenantas caro kariuomenėje, kitas – Sovietų Sąjungos montavimo ir specialiųjų darbų ministras, dar vienas – Baltarusijos enciklopedijos leidėjas. Totoriai turi puikų bruožą – siekti žinių, mokytis.

Pasak legendos, mūsų protėviai turėjo dvarą Lydos apskrityje, kurį prarado XVII a. Lydos apskrityje, Nekrašiūnų kaime, gimė ir mano prosenelė E.Jablonskaitė. Tas kaimas su kapinėmis iki šiol išlikęs, tačiau mečetė nugriauta. Aplink – Naugarduke, Mire, Daubudiškėse – visur gyventa totorių, kai kur išlikusios ir mečetės. Lietuvoje, deja, veikia tik keturios mečetės: Keturiasdešimties totorių kaime, Nemėžyje, Raižiuose ir Kaune.

Vadinasi, pagal moteriškąją liniją jūsų protėviai gyveno Lydos apskrityje, o pagal vyriškąją?

Senelio Romo Jakubausko, kailiadirbio, giminė kilusi iš Širvintų. Yra išlikęs dokumentas, liudijantis, kad mano prosenelis Motiejus pirko šalia Širvintų žemės (112,32 dešimtinės iš dvarininkės Zofijos Praseckosd‘Ercewille) perpus su kaimynu Sperskiu, bendrai sumokėdami net 109 tūkst. caro rublių. Dar vienas mane sudominęs dokumentas – kito senelio, Adomo Makulavičiaus, nuotrauka. Būdamas paprastas žemdirbys, jis tarnavo Lietuvos kariuomenės Kunigaikštienės Birutės antrajame ulonų pulke Alytuje ir ant savo nuotraukos 1935 metais užrašė: „Aš lietuvis, aš gimiau lietuvis ir lietuvis būsiu, dirbsiu, kiek galėsiu dėl tėvynės mūsų.“ Gražu, kad jis, totorius, buvo tikras Lietuvos patriotas. Tai galima pritaikyti visai mūsų tautai. Rinkdamas archyvinę medžiagą knygai, atradau svarbų faktą: Lietuvos totoriai – vienintelė bendruomenė, dalyvavusi visuose be išimties mūšiuose, karuose, sukilimuose už Lietuvą. Žinoma, totoriai labai nukentėjo, iš daugelio buvo atimti dvarai, žemės. Jų prieraišumą įrodo ir 1812 metų karas. Totorių eskadronas, susiformavęs Vilniuje, drauge su Napoleonu nužygiavo į Maskvą, drauge su juo traukėsi. Būdami ištikimi duotai priesaikai, jie nukako net iki Paryžiaus. Grįžo namo tik tuomet, kai imperatorius buvo ištremtas į Elbos salą. Totorius geriausiai charakterizuojantis bruožas – ištikimybė.

Vienas tradicinių totorių ptiekalų - koldūnai, kurių net švenčių metu netrūksta.

Vienas tradicinių totorių ptiekalų – koldūnai, kurių net švenčių metu netrūksta.

Ar šis bruožas įgimtas, ar tai – ypatingo auklėjimo pasekmė?

Totoriai – Rytų tauta, jų gyvenimo sąlygos ir dėl gamtos, ir dėl priešų atakų buvo gana atšiaurios. Per ilgus šimtmečius gamtos diktuojamas gyvenimo būdas ir islamo religijos principai sudėliojo savotišką garbės kodeksą, keliantį griežtus reikalavimus asmeniui. Svarbiausias iš jų – padorumas. Daugumai totorių, dirbusių vežėjais, paštininkais, būdavo patikimos svarbiausios siuntos. Lietuvos metrikoje daug įrašų, bylojančių, kad tokiam ir tokiam totoriui pavesta pervežti valstybės iždą ir dokumentus iš Krokuvos į Vilnių, jam už tai sumokėta atitinkama suma. Kai buvo statoma Šv. Onos bažnyčia, islamo tikėjimą išpažįstantys totoriai vežiojo katalikų bažnyčiai statybines medžiagas… Iki šių dienų aukštai vertinamas totorių svetingumas: privalu kitam ištiesti ranką, nes ir pačiam jos gali prireikti. Taigi, svečiai visada būdavo pamaitinami, apnakvindinami. Tas garbės kodeksas ir šiandien gyvas.

Jis galioja ir jūsų šeimoje?

Vienas iš pagrindinių moralės kodekso principų – pagarba, padorumas tarp sutuoktinių, deramas vaikų auklėjimas. Į santuoką totoriai žiūri kaip į kontraktą. Dažnas klausimas sutuokiant porą – ką sutuoktinis skyrybų atveju, nors jos anksčiau buvo gana retos, paliks žmonai? Klausiama prie liudininkų. Būtina sąlyga – materialinės vertybės, kad žmona su vaikais galėtų išgyventi. Vyro pareiga – pasirūpinti moterimi, vaikais, kol ji nesukurs naujos šeimos. Žinoma, sovietmečiu šie principai išsikraipė, bet džiugu, kad šiandien senosios vertybės po truputį grįžta.

Ar jūsų žmona taip pat kilusi iš bajorų?

Taip, mano žmona Rozalija Bagdanavičiūtė-Jakubauskienė taip pat bajoraitė, ji Vilniaus universitete įgijo bibliotekininkės specialybę, visą gyvenimą dirba bibliotekose. Šeimoje – du sūnūs ir dukra. Abu sūnūs sėkmingai kopia karjeros laiptais, o dukra dar maža.

Unikalu tai, kad LDK laikais visi totoriai, nepaisant turtų, buvo pripažinti bajorais. Keičiantis laikams ir valdovams, bajoriškų šeimų atžalos būdavo iš naujo tvirtinamos bajorais. Jauni žmonės galėjo siekti karybos mokslų, dirbti valstybės tarnyboje, advokatais, gydytojais ar imtis amato – viskas vienodai garbinga.