LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Aktorius Albinas Keleris – vienas paskutiniųjų maestro Juozo Miltinio mokinių, Panevėžio dramos teatre pradėjęs vaidinti dar besimokydamas vidurinėje. Dabar pats garsina jo vardo teatrą: geriausias Panevėžio aktorius, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, Auksinio scenos kryžiaus kavalierius sukūrė arti šimto skirtingų vaidmenų, stato spektaklius, filmuojasi kine, televizijoje, ruošia aktorių studentų kursą. Tačiau didžiausią džiaugsmą jam vis dar teikia vaidyba teatre, nes tai nėra darbas, amatas – tai rimtas žaidimas ir drauge šventa, švari kūrybos paslaptis.
Pirmasis vaidmuo
Į Panevėžio teatro mokyklą Albinas atėjo 1973 m., būdamas vos 15-kos, ir jau pirmame kurse gavo vaidmenį Ben Džonsono spektaklyje „Volponė.“
„Vaidinau tarną, turėjau ištarti šešis sakinius, pats Miltinis vaidino poną. Vėliau gavau didesnį – Moskos vaidmenį, o baigdamas mokyklą jau vaidinau pagrindinį vaidmenį. Pamenu nutikimą: aš, tarnas, turėjau uždegti žvakę. Miltinis, ponas, tuo metu sakė rimtą monologą. Aš uždegiau tą žvakę. Gal per daug priglaudžiau prie rūbų, net tik pliūpt – mano rūbas užsidegė. Aš skubiai nubraukiu ranka, bet liepsna vėl pliūpt, vėl nubraukiu , o publika salėje jau kikena. Miltinis toliau kalba, o publika dar labiau juokiasi. Miltinis galvoja, kad iš jo. Po spektaklio jis mane pasikviečia, maniau, na bus man dabar, o jis ir sako: „Bet kokia durna, nesupratinga šiandien publika buvo, tokioj rimtoj vietoj juokėsi, kas jiems ten užėjo?“ Aš jam taip ir nepasakiau, kad užsidegiau, kad juokėsi iš manęs“, – laimingai pasibaigusį incidentą mena A.Keleris.
Dar vidurinės nebaigusį J.Miltinis jį priėmė į teatrą etatiniu aktoriumi. Jis buvo jauniausias iš paskutinės J.Miltinio aktorių kartos. „Iš kurso tik Laimą Mališauskaitę ir mane priėmė į Panevėžio dramos teatrą, kur vaidino visas žvaigždynas: Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Gediminas Karka, Dalia Melėnaitė, Stasys Petronaitis, Regina Zdanavičiūtė.“
A. Keleris (dešinėje) TV filme "Laisvės kaina.Sąjūdis"
J.Miltinio vienuolynas
Anot A.Kelerio, J.Miltinis nepripažino jokių draugysčių, familiarumų su aktoriais, nemėgo skundikų, pataikūnų. Jam nebuvo gerų ar blogų aktorių. Geriausias buvo tas, kuris šiandien gerai suvaidino. Tai nereiškia, kad ir rytoj jis bus geriausias ir kad nebus atleistas.
„Čia šilta, čia šalta. Čia tave glosto, čia gauni per galvą. Ir jei manysi, kad esi labai talentingas, jei pradėsi jaustis žvaigžde – tave greitai nusodins. „Žinok savo vietą – pas mane nebus jokių žvaigždžių“, – kartodavo jis. Jam visi buvo vienodi – ar dar tik studijuoja, ar jau iš VDR grįžęs nusifilmavęs garsiame filme. Darbas Panevėžio teatre mums buvo savanoriška kankinystė, tarsi vienuolynas: jokių draugų, jokių meilių, jokių gerbėjų su gėlėmis. Tačiau jeigu matydavo, kad žmogus nusivylęs, pradeda depresuoti, kad nemato savo darbo prasmės – pagiria, padrąsina. Jis labai jausdavo žmogų, bet išsunkdavo iš aktoriaus viską, ką galėdavo. Turėjome stebėti visas repeticijas, nesvarbu, vaidini ar ne tame spektaklyje. Bet baisiausi mums būdavo antradieniai, kai vykdavo ilgi spektaklių aptarimai, kuriuose privalėjo dalyvauti visa trupė. Miltinis žiūrėdavo visus spektaklius, žymėdavosi savo užrašų knygelėje, o paskui smulkiai analizuodavo kiekvieną personažą, ir dažniausiai jam viskas atrodė blogai. Pagyrimų iš jo sulaukdavome retai, užtat patyčių, kritikos gaudavome visada. Verkdavo ne tik moterys, bet ir vyrai. Bet Miltinis reaguodavo ramiai: „Na, gerai, paverk, palauksim, kol baigsi. Tu galvoji, kad mane jaudina tavo ašaros? Tu žinai, kiek čia aktorių verkė – čia išlieta tiek ašarų, kad galėčiau su valtimi plaukioti.“ Laiko ribos Miltiniui neegzistavo, dirbome neskaičiuodami valandų. Apie repeticijų trukmę nuo–iki nebuvo net kalbos – repetuosime tiek, kiek reikia. Vieną gegužės 8 d. repetavome iki vakaro. „Draugai, šiandien baigiam, o rytoj ryte repetuojame nuo ten, kur baigėme šiandien.“ Kažkas sako: „Draugas Miltini, bet rytoj nedarbo diena.“ „Kas per nesąmonė, kodėl nedarbo?“ „Pergalės diena, gegužės 9-oji.“ „Kokios dar pergalės, kas čia per pergalė? 45 metai po karo, ir dar pergalę švenčia. Bet aš prieš valdžią neisiu. Tik sudarykite sąrašą, kas rytoj nori švęsti.“ Supratome, kad renkamės rytoj“, – tironiškojo režisieriaus darbo stilių atskleidžia jo mokinys.
A. Keleris (kairėje) kino filme "Pasmerkti. Kauno romanas".
Režisieriaus belaisvis
„Miltinis buvo despotas. Visi režisieriai – despotai. Kaip padarysi teatrą, nebūdamas despotas? Jis buvo tiesiog reiklus. Aktorius yra režisieriaus belaisvis. Sąvoka „aktoriaus teatras“ yra tuščia. Kur matėte aktoriaus teatrą? Be režisieriaus sudėtų akcentų, jo matomos spektaklio visumos nebus spektaklio. Panevėžio teatre dirbo dideli, gražūs žmonės, skirtingų charakterių, skirtingų likimų asmenybės, tačiau Miltinis mokėjo juos sudėti į vieną puokštę ir pasiekdavo rezultato – spektaklių, kuriuos žiūrėti žmonės važiuodavo iš visos Lietuvos, Sąjungos ir užsienio. Žiūrovai būdavo priblokšti Miltinio teatro jėgos ir psichologinės tiesos.Tas rezultatas ir buvo didžiausia motyvacija dirbti su juo“, – sakė aktorius, paklaustas, kodėl visi nuolankiai kentėjo J.Miltinio tironiją.
J.Miltiniui rūpėjo egzistenciniai, universalūs dalykai. Jis nuolat skaitydavo knygas. Ir namie, ir teatre sėdėdavo su knyga rankoje. Yra sakęs aktoriams: „Aš pats iš tų knygų visko išmokau, ir jus mokinu iš šių knygų. Manot, aš pats viską žinojau, supratau, kad mane Šventoji Dvasia apšvietė?“ Ir aktorius skatino skaityti gerą, rimtą literatūrą, gerą poeziją. Jis augino aktorius kaip asmenybes, ugdė jų talentus, mokė disciplinos.
2008 m. už grafo Almavivos vaidmenį spektaklyje „Figaro vadybos“ A.Keleris apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.
Į Panevėžio teatrą atvažiuodavo svečiai, kurie po spektaklių norėdavo pabendrauti su žymiuoju režisieriumi. Kai buvo atvažiavę japonai, jie J.Miltiniui pasakė, kad pas juos teatre nėra tokios tylos. Ir jis dažnai tai kartodavo, kaip didžiausią įvertinimą. Iš tiesų, vos J.Miltinis ryte atverdavo teatro duris, visas teatras pagarbiai nutildavo. Tačiau jam užvėrus teatro duris, jauni žmonės pamiršdavo griežtojo maestro priesakus.
„Buvome jauni, buvo meilių, tų draugų ir draugių, aktoriai kaip vaikai slėpdavosi. Ir vestuvių, ir vaikų buvo, jis vėliau sužinodavo, būdavo pats ir krikšto tėvu. Priekaištaudavo, kad filmavimasis kine gadina aktoriaus talentą, bet leido D.Banioniui, B.Babkauskui, G.Karkai filmuotis kine ir jais didžiavosi – juk ir jų žinomumo dėka publika plūdo į teatrą. Ir pats Miltinis, apiformintas konsultantu, važiavo su Donatu filmuotis į VDR filme „Bethovenas“, nors filmavimo aikštelėje jo nebūdavo“, – atskleidžia A.Keleris.
Gyvas organizmas
Anot A.Kelerio, teatruose dabar jaučiamas susvetimėjimas, nesusikalbėjimas. Viena iš priežasčių – kad nėra nuolatinių trupių, aktoriai važinėja iš vieno teatro į kitą.
„Man patikdavo, kai teatruose būdavo nuolatinės trupės. Buvo Jaunimo teatras, Kauno teatras, Panevėžio teatras, Šiaulių teatras, Klaipėdos teatras, ir kiekvienas jų turėjo savo veidą – savo aktorius, režisierius, spektaklius. Nieko blogo, jeigu koks aktorius yra pakviečiamas į kito teatro spektaklį vaidmeniui. Tačiau negalima vienam pastatymui susikviesti 40 aktorių. Na, jei tau nepatinka koks aktorius, jei jis nėra pakankamai talentingas, nedaro pažangos, neatitinki – atleisk jį, bet teatre turi vaidinti nuolatinė teatro trupė. Kad gimtų geras spektaklis, trupė turi susigyventi, susivaidinti. Juk teatras yra gyvas organizmas. Aš turiu pažinti savo kolegą, suprasti jį ne vien iš žodžių, bet pajausti jį iš jo žvilgsnio, iš kvėpavimo. Spektaklis renkamas, lipdomas po truputį, po kruopelytę. O čia aktorius atvažiavo, labas, labas , parepetavo, viso gero, išvažiavo. Teatras nėra kinas. Čia kiti dėsniai. Teatre nepasislėpsi už kameros, už efektų, už garso, teatre esi nuogas, žiūrovas po vieno tavo monologo iškart pamato, kas yra kas, ko tu vertas – esi aktorius ar ne, – teatro specifiką atskleidžia A.Keleris. – Miltinio teatre buvome viena šeima.Tačiau nieko nėra amžino. Dabar yra kitaip, bet nesakau, kad blogai. Ir tada ne viskas buvo gerai. Nuolat ieškome bendros kalbos, bendrų vardiklių.“
A. Keleris savo kūrybos vakare su aktoriumi R. Remeikiu.
Momento prasmingumas
Scenos veteranas teigia, kad aktorystė, teatras ir spektaklio gimimas jam iki šiol išliko paslaptis.
„Kiek besiruoštum, berepetuotum, kiek save bestyguotum, kiekvienas spektaklis, išeina kitoks, vienodų nebūna, nesvarbu, kiek laiko rodomas. Scenos uždanga pakyla – ir prasideda kūryba, paslaptis. Tačiau tai ir tragiškas menas, nes vienkartinis, kaip mandala: kuri, pili ir jo nebelieka... Yra tik čia ir dabar, akimirkos menas – jei žiūrovas jo nepamatys, kritikas neįvertins – jis liks pamirštas. Bet jis nėra beprasmiškas. Tai yra viešos mišios: aktorius aukoja pats save ant savo altoriaus – scenos.Tai viešos išpažintys, kurios apvalo, išgrynina ir patį aktorių, ir žiūrovą. Žmogus, kuris pasirenka aktoriaus profesiją, turi suvokti, kad aktorystė – ne darbas ir ne amatas, nors amatą irgi reikia tobulai įvaldyti, išmokti, bet ir sėkmė. Gali visą gyvenimą negauti savo vaidmens. Turi būti atviras, imlus, visą gyvenimą neprarasti džiaugsmo žaisti ir kartu išsaugoti blaivią galvą. Turi būti doras prieš save ir daryti, ką gali.“
Režisuoti varu nevarė
A.Keleris vaidina ne tik teatre, bet ir kine, TV serialuose, ir pats režisuoja spektaklius.
„Kine, TV serialuose vaidinu ne vien dėl meno – nemeluosiu, ir dėl pinigų. Ir į režisūrą manęs niekas varu nevarė. Nesu aš režisierius, nesimokiau šios profesijos – neturiu jokių pretenzijų. Kaip atsitiko, kad pradėjau režisuoti? Norėjau pats pastatyti spektaklį. Radau labai gerą šiuolaikinės latvių dramaturgės Martos Zalytės pjesę „Margarita“, kurią ji parašė įkvėpta Gėtės „Fausto“. Herojė 25 metus kalinama vienutėje be teismo nuosprendžio, kaltinama artimųjų nužudymu. Jaunas advokatas imasi jos bylos, ir viskas pasikeičia. Perskaičiau, pajutau, kad tai mano pjesė. Ir to užteko – panorau ją pastatyti. M.Zalytė buvo atvažiavusi į Panevėžį, jį pamatė, jai patiko, ir man pasiūlė dar vieną savo pjesę – „Žemės mokestis“. Tai istorija apie uždarą ir intymų vyro ir moters gyvenimą. Joje – istorijos lūžiai, išdavystės, neviltis, meilės ilgesys, neapykanta... Išpažintis ir atgaila tampa herojų priskėlimo viltimi, atleidimas apvalo jų sielas. Ją pastačiau pavadinimu „Visi žmonės katinai“. Esu dar tos senosios mokyklos autorius – man reikalinga gera medžiaga: įdomi istorija, gilūs, sudėtingi personažai. Geroje pjesėje yra vaidmenų įvairaus amžiaus aktoriams ir aktualių dalykų kiekvienam žiūrovui“, – pjesės sėkmės formulę atskleidžia A.Keleris.
Virginija Šukytė
