„Lietuvos vietovardžių žodyne“ yra Aklapuõdžiai – kaip nenurodyto kaimo dalies ir lauko pavadinimai Krakių apylinkėse. / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

„Lietuvos vietovardžių žodyne“ yra Aklapuõdžiai – kaip nenurodyto kaimo dalies ir lauko pavadinimai Krakių apylinkėse. Vienoje 1933–1938 metų Vietovardžių byloje, esančioje Lietuvių kalbos institute, įrašyta: neoficialus Šilainių kaimo dalies pavadinimas – Aklapuõdžiai; Šiláiniai – į pietus nuo Pašušvio miestelio esantis kaimas. Buvęs Krakių mokytojas Petras Kurtinaitis 1965 m. sąraše nurodė, kad Aklapuõdžiais vadinamas laukas prie Antežerių kaimo. Tolesni pavyzdžiai iliustruoja, kad vardynas laiko tėkmėje keičiasi.

Išlikęs autentiškas vardas

XVI a. antrosios pusės dokumentuose minimi Aklapuodžiai prie Šušvės – Аклаподе или Оклоподе; Оклопеде, село въ Ясвон. в., близь Шушвы. Išlikusiose Krakių bažnyčios metrikų knygoje nuo 1621 m. yra „įžodinimų“ raštu apie Aklapuodžių kaimą. Pagal gausiai užrašytas lytis rekonstruotina senoji forma – *Aklapuodžiai, *Aklapuodė, *Aklapuodžė. Pirmajame dėmenyje dominuoja Akl-, su kietuoju l (netgi lotyniškuose raštuose neretai žymima ł); tik retai XVI a. pabaigoje aptinkama užrašyta Okl- (galbūt taip fiksuota tarmės ypatybė). Galbūt nepakitęs unikalus vardas atkeliavęs iš dar ankstesniųjų šimtmečių.

Aklapuodžių palivarkas buvo fiksuotas XX a. pradžios registruose – Аклоподзе. 1923 ir 1942 m. gyvenamųjų vietų žinynuose šio vietovardžio jau nėra.

Paleidžiu į pasaulį vietovardžio Aklapuodžiai istoriją. Galbūt tai ir nauja vardo gyvasties lemtis.

Dairantis kraštovaizdyje

Negaliu manipuliuoti žinojimu, todėl ne viskas gali būti pateikiama kaip tiesa.

Aklapuodžių kaimas ir palivarkas priklausė Krakių krašte buvusiam Barkūniškių dvarui, nuo XVI a. pradžios kartu su vakarinėmis Krakių žemėmis (tuomet tai Josvainių valsčius) buvo kunigaikščio Barausko teritorija; XVII a. pirmojoje pusėje Barauskams priklausantis dvaras (galbūt ne vienas) dar buvo užrašomas Pašušvio dvaras, Barauskų dvaras, Naujasis Pašušvys.

Nepasitikslinęs kai kurių šaltinių originalų, turiu aklai pasitikėti wikipedijos sakiniu: Pašušvio vietoje 1585 m. minimas Aklapuodžis k., 1862 m. plečiant dvarą iškeltas. Ankstesnioji data tikėtina, nes Kazimiero Būgos raštuose minima АклаподеAklapuõdžiai, Krakių parapijos dvarelis 1585 m. Atrodo, kad XVIII a. viduryje ir XIX a. pradžioje dalis vakarinių Krakių žemių jau buvo Bilevičių valdos.

Tiesa, XVII–XVIII a. palei Šušvės vagą vien Krakių žemėse būta daugiau nei vienos rankos pirštų dvarų. Pagal lokalizaciją vis įprastai nusakytos vietos pašušviais, todėl ir aukštesniuose Šušvės skardžiuose įkurdintos skirtingos priklausomybės, bet netolimos dvarvietės. Tačiau ne itin išradingai išreikštos tapačiais oficialiais vardais – Pašušvio dvarais, dėl to yra painiavos atsekant vietas, dvarų šeimininkus ir jų kaitą.

Per laiko ir erdvės nuotolius būtent kalbamųjų žemių centrą drįsčiau tapatinti daugmaž su dabartiniu Pašušvio miesteliu ir Antežeriu kaimu (pavyzdžiui, Antežeriuose 1800 m. žinoma koplyčia, tarnavusi Pašušvio dvaro šeimininkų Bilevičių reikmėms), esančiais į vakarus nuo Krakių, prie Krakių–Pernaravos kelio. Pagal kelias dokumentų nuorodas manytina, kad, pirmųjų, XVI amžiaus, Aklapuodžių būta daugmaž dabartinio Pašušvio miestelio ir dvaro žemėje, o po kelių šimtmečių – rytinėje Šušvės dalyje, dešiniajame krante, daugmaž dviejų kilometrų spinduliu tarp Antežerių ir Šilainių kaimų, į pietus nuo Pašušvio miestelio.

Šiuos spėjimus patvirtino (džiugu dėl pernelyg nenufantazuotų hipotezių) ir Juozapo Juzumo 1855 m. žemėlapis, kuriame Aklapuodžiai (Aklejpadzie) lokalizuoti daugmaž už puskilometrio į pietvakarius nuo Pašušvio. Sausumos vieškelių sankirtoje, kur susikryžiuoja Pašušvio–Šilainių kelias ir kelelis, einantis nuo Vytautinės kaimo ir tampantis Pašušvio kaimo Beržų gatve. Tai į rytus nuo Vytautinės kaimo (minimas Vitaldavos palivarkas 1903 m.) žemių, į šiaurės vakarus netoli Raguvos upelės išlinkio, kur netrukus Raguva įteka į Šušvę.

Kokia galima pavadinimo kilmė

Paskleidžiu kalbininkų mintis. „Lietuvos vietovardžių žodyno“ rengėjai mano, kad pavadinimas Aklapuodžiai greičiausiai kildintinas iš lietuviško žodžio *aklapuõdis. Tai jau rekonstruotas dūrinys, kurio sandai yra būdvardis aklas ir daiktavardis puodas, bet „Lietuvių kalbos žodyne“ toks darinys nefiksuotas. Kaip neprisiminsi liaudies pastebėjimų: „aklas aklą toli nenuves“, „tušti puodai garsiai skamba“.

Vietovardžių žodyno autoriai neatmeta ir kito pavadinimo kilmės varianto – gali būti atsiradęs iš asmenvardžio *Aklapuõdis, argumentuojant pasitelkiamos Aklio ir Puodo, Puodino pavardės, Puodakelio ir Puodžio pravardės.

Atidžiau patyrinėkime abiejų dėmenų – aklas ir puodas – atspindžius Kėdainių regiono asmenvardžiuose ir vietovardžiuose.

Apie aklumą – vardyne

Svarstymų ištakos – žodyne: ãklas „neturintis regėjimo, neregys“; ãklis „kas nemato, aklas, neregys“.

Senosiose mūsų krašto bažnyčių metrikų knygose lyg ir nefiksuota dėmens aklas asmenvardžių.

Oikonimų su pirmąja šaknimi akl- Kėdainių regione irgi nėra. Mikrotoponimų, kurių šaknis siejasi su būdvardžiu aklas, užrašyta Gudžiūnų apylinkėje: Aklẽlis ežeras, loma, pieva, versmė – gali žymėti aklą, t. y. ankantį, užaugantį liūnais ežerą ir džiūstančią, nestiprios srovės versmę; tais vardais pavadintos gretimos loma ir pieva, galbūt kažkada irgi buvusios pelkės ar liūnai. Dar kituose, jau miškų pavadinimuose – Aklìnė salà Truskavoje ir Aklinė̃lis Tiskūnuose, – gali slypėti tankiõs, tamsiõs, be tarpų, aklinõs augmenijos réikšmės, t. y. miškai, turintys aklumo požymių.

Šie priesaginiai vediniai sietini su lietuvišku žodžiu akìs „liūne kiaura vieta; pelkių ar baigiančių užaugti ežerų vandens plotas; iš gilumos prasimušęs šaltinis, akivaras“. Tokių pavadinimų pastebėta: Ãkys – bala Kėdainių apylinkėje, Akìs ir Akẽlė – pievos Pernaravos krašte.

Šlietini ir tos reikšmės sinonimai eketė̃, aketė̃, eketìs, aketìs ir iš jų kildintini kraštovardžiai: Ãketės, Aketės pelkė, Akečių bala – bala, duobės, durpynas ir pelkė bei Eketė̃, Ekečių̃ balà – bala aplink Truskavą, o prie Panevėžiuko bala, dirva ir pieva vadinta Aketỹnė.

Vyresniųjų šnekoje dar gyvas ir žodžio aklas atitikmuo žabalas, pavyzdžiui, ãklė, žabãlė – tokia musė. Asmenvardžių ir vietovardžių, kurie galėtų būti kildintini iš bendrinio žodžio žabalas, Kėdainių krašto vardyne nepastebėta.

Išskirtinis puodžių amatas

Dabar apsistokime ties antruoju Aklapuodžių sandu, kurio pagrindas yra šaknis puod-. Regiono dokumentai patvirtina, kad pastarosios šaknies pavyzdžių būta varduose Puodžius, Puodelis, Puodaitis, Puodžiūtis, Puodžiūnas, Puodžiūnaitis ir panašiai. Tokių asmenvardžių rasta Kėdainių dvaro žemių dokumentuose 1604 m., Krakių parapijos knygose XVII a., gausiai būta Josvainių krašte XVII a. antrojoje pusėje Josvainių bažnyčios metrikų knygose.

Asmenvardžiai tarsi išduoda, kad XVII a. viduryje ir antrojoje pusėje Bajėnuose ir Varputėnuose jau buvo susiformavusios kelios puodžių kartos; puodžių užuomazgų XVII a. viduryje būta Gryniuose, o XVII a. antrosios pusės ir XVIII a. bendrašaknės Macgalių kaimo pavardės irgi turbūt buvo puodininkystės amato liudininkės.

Iš pravardinės kilmės asmenvardžių, manytina, atsiradę ir kai kurių kaimų pavadinimai: Puõdžiai prie Šlapaberžės, *Puodžiagala vadinti Anciškis (užrašyta 1784 m.). Krakių krašto Aklapuodžiams artimesni Puõdžiai iš Vosyliškio apylinkių (minimas 1595 m. kaimo inventorius), tikriausiai pastarasis kaimas 1690, 1775 m. kelissyk užrašytas ir kaip *Puodžgaliai, *Puodžiagala.

Tokie asmenvardžiai ir vietovardžiai (dar ir ypač susiję su kalvyste) neretai taikliai išreiškė laikmečio reiškinius ar netgi charakterizavo krašto išskirtinumą.

Kas bendra tarp luošumo ir amato

Galų gale bandyčiau perskaityti aklapuodžio reikšmes. Pirma, aklinai uždaras molinis puodas ar sandarus, be skylių puodas. Antra, kaimynystėje gyvenantis asmuo dūriniu aklapuodis ar dvinariu junginiu aklasis puodžius pavadinęs visiškai aklą ar vieną akimi aklą, sužalotą amatininką, aklį puodžių – molinių indų maistui ir buities interjerui skirtų daiktų dirbėją, netekusį regėjimo, pusaklį (pavyzdžiui, vištakumas) puodažiedį, neregį krosnininką ar puodų pardavinėtoją.

Iš meistro – šeimos galvos – luošumo ir jo amato (pragyvenimo šaltinio) ilgainiui galėjusi įsitvirtinti asmens bei jo artimųjų pravardė Aklasis Puodžius, Aklapuodis, Aklapuodžius. Toks įvardijimas galėjęs tęstis per kelias Aklapuodžių kartas, nors kitose giminės kartose nė žymės to aklumo jau ir nebuvę. O iš Aklapuodžio vardo kilusi meistro bei jo šeimos gyvenamoji vieta visuotinai buvo pripažinta Aklapuodžių pavadinimu.

Čia panašiai iliustracijai tiktų šiandienos Lietuvos tenisininko Ričardo Berankio pavyzdys: pirminė jo pavardės reikšmė (be rankų, neįgalumas) ir aktyvi sportinė asmens veikla (kurios pranašumas yra ne tik ilgos, bet ir sveikos rankos) tarsi paradoksaliai kontrastuoja. Tenisininko Berankio pavardę lėmė iš protėvių paveldėtas asmenvardis, nes vieni nevaldė rankos, o kaimynai – liežuvio. Beje, iš XVII a. pabaigos ir XVIII a. pirmosios pusės Dotnuvos bažnyčios metrikų knygų aišku, kad vienas Berankių, Berankaičių giminės kilties arealų – Vaidatonių ir Beržų apylinkės (Dotnuvos krašte).

Dvikamienis pravardinės kilmės asmenvardis Aklapuodis, Aklapuodžius lyg ir nepastebėtas istoriniuose Lietuvos dokumentuose. Daugiau šalyje neaptiktas ir toks gyvenamosios vietos pavadinimas – taigi oikonimas Aklapuõdžiai yra išskirtinis šalies vardyne.

Gal apylinkėse būta gausiai tinkamo molio plėtoti puodų amatą, gal vieta pagarsėjusi dirbtuvėmis, tapusi kaip vienas puodininkystės centrų. Tikėtina, kad aklo ar pusaklio amatininko ir jo ainių gaminiai nebuvę brokuoti, palankiai vertinti, todėl ir išmaitindavę meistro šeimyną, o svetur puodai būdavę netušti. Galima tokia kultūrinė interpretacija, kai mintį į lankas paleidi.

Kitaip matomas pasaulis

Pasaulis būtų matomas kitaip, jei kultūrinėmis asociacijomis nuklystume į Antikos mitus apie vienaakes mitines būtybes.

Ikirašytinė istorija gali būti dar paslaptingesnė, jei šalia įprastinės puodas reikšmės („metalinis indas valgiui virti; molinis indas, puodynė“) priminsime ir kitas – „bučius, varža“. Štai varža, pinta iš vyčių, statoma prieš tėkmės srovę, – tai gal aklapuodis perskaitytinas kaip „užsikimšusi, užsitraukusi, aklina varža upėje“. Juk Aklapuõdžiai – vandenų krašte.

Prie galūninio vedinio puodžius rikiuokime ir kitus giminiškus lietuviškus žodžius su balsių kaita šaknyse – pãdas, pė́dà, pėdas, pėdžià „prie šulinio stovįs dvišakis medis svirčiai pakabinti“, pėdžióti „mindžioti paliekant pėdas“ bei bendrašaknius baltų ir slavų kalbų žodžius, reiškiančius „koja“, tos pačios šaknies indoeuropiečių pavyzdžius, kurie reikštų ne tik „puodas“, bet ir „glėbys; griebti, talpinti“. Tai užuominos paabejojimams, ar visiškai pagrįstas tikinimas, kad vietovardis, asmenvardis sietinas tik su luošiu puodžiumi.

Išnyko objektas ir autentiškas istorinis vietovardis Aklapuõdžiai, bet XVI amžiaus pavadinimas užsikonservavo žodinėje senbuvių atmintyje ir kituose gretimų Antežerių ir Šilainių kaimų toponimuose, tie vartosenos variantai ir toliau įvairiomis formomis galėtų būti puoselėtini.

Linksniuojant Aklapuõdžiai kirčiuojamas skiemuo puõ, tik galininke turėtume sakyti (į) Aklapuodžiùs.

 

Rytas TAMAŠAUSKAS