Parko kūrimas
Leiskite sugrįžti į tarybinių laikų praeitį (pažadu daugiau apie ją nei rašyti, nei kalbėti). Kolūkių vadovai dažnai raginti gerinti gyvenviečių aplinką, palaikyti tvarką prie fermų. Sunku buvo šiuos nurodymus vykdyti, pritrūkdavo laiko planams įgyvendinti.
Kai Pranas Sasnauskas pradėjo vadovauti tuo metu Pupasodyje veikusiam „Pažangos“ kolūkiui, atėjęs rado pastatytus kultūros namus, pradėtą ruošti parką. Kalbant apie P.Sasnausko asmenybę: pagal išsilavinimą – pedagogas, baigė biologijos mokslus. Pagal įsitikinimus – didelis Lietuvos patriotas. Asmeninėje bibliotekoje turėjo beveik visas knygas, išleistas prieškario Lietuvoje. Daugelio jų turinys buvo nukreiptas prieš Tarybų Rusiją. Tuo metu už tokių knygų laikymą į lagerį nepakliūsi, bet eiliniu melioratoriumi gali greitai tapti. Sugebėjo jis vykdyti planus, bet didžiausias jo darbas buvo tolesnis parko Pupasodyje kūrimas. Parką nutarė paskirti Dzūkijos dainiui Vincui Mickevičiui-Krėvei ir pavadinti „Dainavos legenda“.
Iš Pupasodžio kaimo buvo kilęs liaudies menininkas Antanas Ambrulevičius. Už partizanavimą nuteistas 25 metus kalėti ir visam laikui ištremtas iš Lietuvos. Gyveno Latvijoje, Bauskės mieste. Slaptai buvo pakviestas į Pupasodžio kaimą, buvo įrengtos dirbtuvės jo pusbrolio klojime. Iš betono kūrė Krėvės apsakymų personažus. Pagamino kunigaikščių Margirio ir Šarūno skulptūras, dviejų jaunų žmonių, kurie vaizdavo padavimą „Gilšė“.
Tai buvo tik darbų pradžia, ir staiga P.Sasnauskas iškviečiamas į Alytaus saugumo skyrių. Nurodymas griežtas, kad A.Ambrulevičius per 48 valandas apleistų Lietuvą ir kad daugiau nebūtų kviečiamas. Rastas kolūkyje „nusikaltėlis“ nebuvo viešinamas, tikriausiai todėl, kad tuo metu P.Sasnausko žmona dirbo Alytaus teismo pirmininke.
Darbus teko pradėti iš naujo. Tada skulptūras iš ąžuolo gamino vienas garsiausių Lietuvoje medžio drožėjų Ipolitas Užkurnys. Padarė vienuolika statulų – Krėvės personažų. Parko lankymo takas baigdavosi ten, kur ir prasidėdavo. Takas buvo padengtas raudona smulkia skalda.
Nurodymas stabdyti darbus
Darbas ėjo į pabaigą ir staiga pirmininkas kviečiamas į Lietuvos komunistų partijos centro komitetą. Ten gautas skundas. Kalba buvo trumpa ir griežta: kodėl neįrengei parko Vincui Mickevičiui-Kapsukui, o pagerbei tėvynės išdaviką, kuris karo pradžioje dėkojo Hitleriui už išlaisvinimą, vėliau pasitraukė į Vakarus. Galutinis nurodymas: nutraukti parko Pupasodyje ruošimo darbus visam laikui.
O buvo likęs tik 400 metrų pasivaikščiojimo tako padengimas raudona skalda, kurią gaminome iš Geištarų plytinės broko. P.Sasnauskas nusprendžia dvi savaites eiti atostogų, bus namuose, bet neatsilieps niekam telefonu. Jeigu man iškils neaiškumų darbe, galiu pas jį atvažiuoti arba telefonu skambinti po 23 valandos. Man duoda nurodymus: užbaigti parko tako padengimą. Jeigu atvyksta tikrintojų iš Vilniaus, aš turiu nieko nežinoti apie nurodymą stabdyti darbus. Nurodymų vykdymas man pradėjo nesisekti. Plytinė dirbo be broko, o skaldos tai reikėjo. Teko pirkti geras plytas, jas sudaužyti ir gabalus sumalti.
Praėjo dvi savaitės ramiai. Darbai parke buvo baigti, jokių tikrintojų nebuvo, pirmininkas „iš pogrindžio“ išėjo.
Susidomėjimas lietuvių literatūra ir istorija
Pamažu Pupasodžio parką pradėjo lankyti vietiniai ir iš toliau atvykusieji. Rajono vadovai irgi svečius lydėdavo, rodydavo Kurnėnų mokyklą, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus sodybą-muziejų ir ekskursiją baigdavo parke. Parko lankytojams apie Krėvę stengėmės „apeiti“, užteko papasakoti septynis Krėvės padavimus.
Parku žavėjosi lankytojai: mokytojai, mokiniai, inteligentai. Lietuvos Sąjūdis atėjo ne per vieną dieną. Dar prieš Sąjūdžio susikūrimą, vesdamas lankytojus po parką, iš jų pamačiau, koks yra didelis susidomėjimas lietuvių literatūra ir istorija, jautėsi tautinis pakilimas.
Partizanai išlaisvina Miroslavą
1945 metų vasario 11 dieną – Užgavėnės. Mokykloje vyksta šokiai, visi stengiasi daug valgyti, žinoma, ir išgerti. Visur dalyvauja miestelio liaudies gynėjai – stribai. Vakare būstinėje lieka budėtojai, kiti išeina į čia pat esančius namus.
Pasakoja tų dienų dalyvis Jonas Radvilavičius: „Išvijus vokiečius rusai pradėjo vyrų gaudymą ir sulaikytus tuojau siųsdavo į frontą. Kaimo bernai slapstėsi miškuose, o mes, miestelio gyventojai, tapome liaudies gynėjais. Juk išėjęs į mišką namo pavalgyti negrįši. Gyvenome ramiai laukdami karo pabaigos. Mums nereikėjo nei į mišką eiti, nei kratų pas žmones daryti. Mums buvo aišku, partizanai už mus buvo stipresni, mes tik džiaugėmės, kad į frontą nepatekome.
Tą naktį staiga Miroslavą apšvietė raketos, pasigirdo komandos, kuris partizanų skyrius, kuria kryptimi puola. Pirmiausia užėmė mūsų būstinę. Aš pats tik su apatiniais drabužiais pasislėpiau po lova. Gal manęs būtų ir neradę, bet šeimininkų dešimtmetis sūnus, išsigandęs šaudymo, irgi palindo po ta pačia lova ir mane išstūmė. Mane pusnuogį nuvarė už bažnyčios akmeninės tvoros ir pasodino ant sniego. Mus suimtus saugojo partizanai su kulkosvaidžiais. Jau čia buvo pasodinta keletas vyrų, tarp jų ir vado pavaduotojas. Iš jo partizanai atėmė milinę ir davė man. Partizanai pakriko po miestelį ir iš namų rankiojo gynėjus, kuriuos varė prie šventoriaus. Iš mūsų tikriausiai atsirado tokių, kurie rodė, kuriame name gyvena liaudies gynėjas. Taip susirinko dvi geras dešimtis mūsų vyrų. Nebuvo suimti tik du mūsiškiai: vienas pasislėpė po tiltu, kitas pratūnojo šulinyje.
Mums, sėdintiems ant sniego, trumpas lyg ir teismas. Pirmiausia kreipėsi į NKVD vadą sakydami, kad tu esi nekaltas, tave rusų valdžia paskyrė. Jį gyvą pirmiausia paleido. Dar „amnestavo“ tris be manęs, primindami griežtai, kad daugiau stribais nebūtume. Man gyvybę paliko trys broliai partizanai Paršeliūnai. Pas juos aš keletą metų tarnavau, aš su jais kartu bernavau. Likusius 17 žmonių iš kulkosvaidžių sušaudė.“
Paminklas sušaudytiesiems
Pirmininkui P.Sasnauskui pasirodė, kad čia bus geriausia proga atiduoti duoklę tarybų valdžiai. Pastatė paminklą sušaudytiems žmonėms prie Miroslavo bažnyčios. Jau paminklo atidarymo dieną kavinėje įvyko incidentas. Petras Žarnauskas garsiai, kad visi girdėtų, paklausė buvusio NKVD vado, kodėl partizanai sušaudė tėvą, jis tik ėjo gaisrininko pareigas, naktimis turėjo vaikščioti po miestelį ir žiūrėti, kad nekiltų gaisras. O tave, stribų vadą, paleido? Vietoje atsakymo – salėje visiška tyla.
Vėliau P.Sasnauskas man pasiskundė, prašydamas, kad tai būtų paslaptis: „Ir vėl mane auklėjo ta pati įstaiga, reikšdama priekaištus: tai pastatei banditams paminklą išaukštindamas, kad liaudies gynėjus sušaudė. Negalima tokiems paminklo statyti, kurie į priešą nepaleido nė vieno šūvio, be to, ten buvo išdavikų, paleido gyvus penkis žmones, iš jų vadą ir apylinkės pirmininką.“
P.Sasnauskas dėl šio paminklo pastatymo vėliau labai sielojosi. Nepatiko paminklas valdžiai, supriešino žmones. Nukentėjusiems nuo tarybų valdžios šis paminklas kėlė blogas emocijas, o tuo metu kolūkyje dar gyveno septyni stribai – liaudies gynėjai.
Apie pirmą karo dieną
Sakoma, kad trečias kartas nemeluoja. P.Sasnauskas, pasinaudodamas archyvu, parašo straipsnį, kaip pirmą karo dieną, 1941 metų birželio 22-ąją, rusų karių pulkas traukėsi nuo valstybinės sienos Rytų link. Vokiečiai lipo ant kulnų, todėl jie prie Tolkūnų kaimo metėsi link Revų kaimo. Tuo metu rusų kariai politinių vadovų buvo įtikinti, kad jų armija nenugalima, jeigu kiltų karas, karo veiksmai būtų perkeliami į priešo žemę. Pulkas, bėgdamas nuo vokiečių, pateko į gamtos spąstus. Į vieškelį neišeisi, ten vokiečiai jau važiuoja, kitoje pusėje – Nemunas neleidžia trauktis. Tikriausiai galvojo, kad vokiečiai tuoj bus atremti, todėl buvo komanda gintis.
To meto liudininkai pasakojo, kad besitraukiančius rusų kareivius nuginkluodavo ir nukreipdavo eiti atgal, į Vakarų pusę. O ten laukdavo vokiečiai, kurie suimdavo belaisvius. Kai atvyko vokiečių kareiviai šio pulko nuginkluoti, jie vokiečius sutiko ugnimi. Antrą kartą vokiečiai atvyko remiami tankečių. Vokiečiai sušaudė visus pulko karius, bet pulko vėliava buvo išgelbėta. Jeigu pulko vėliava išlieka, vadinasi, toks pulkas egzistuoja.
Duoklė tarybų valdžiai
P.Sasnausko straipsnis apie šį pulką nepraėjo pro cenzūrą, nes ne tas žmogus išgelbėjo pulko vėliavą. Ją išgelbėjo pulko politinis vadovas, karininkas, vokiečių tautybės Elsneris. Teko straipsnyje padaryti didvyriu žmogų su rusiška pavarde. (Vokiečiai Rusijoje gyveno nuo XVIII amžiaus. Daug jų gyvenviečių buvo prie Volgos.)
Straipsnis sukėlė susidomėjimą. P.Sasnauskas sumanė atiduoti duoklę tarybų valdžiai. Kadangi buvo pamokytas ankstesniuose darbuose, jis pasiūlo mintį rajono vadovams, kad Tolkūnų kaime reikėtų pastatyti paminklą žuvusiems kareiviams. Sumanymui buvo pritarta, netgi komisija buvo sudaryta, kuri nei padėjo, nei trukdė. Šis darbas pavestas auksinių rankų meistrui Vladui Krušnai. Manęs paprašyta, kad skulptoriui pastatyčiau dideles dirbtuves, į kurias tilptų du dideli akmenys. Šį darbą vykdžiau su malonumu, nes tuo metu V.Krušna dirbo mano vadovaujamame „Saulės“ kolūkyje dailininku už labai mažą atlyginimą. Dabar buvo proga jam atsilyginti.
Kolūkis už skulptūrų pagaminimą sumokėjo penkiolika tūkstančių rublių. Kiti darbai buvo P.Sasnausko žinioje. Paminklų atidarymas įvyko Pergalės dienos proga, gegužės 9-ąją. Dalyvavo daug kariškių ir buvusių frontininkų. Vietiniai gyventojai matė keletą žmonių su tiubeteikomis. Mane kažkodėl užmiršo pakviesti, buvau užgautas. Bet ir gerai, dabar aš dažnai šaukiu, kad ir aš nukentėjau nuo tarybų valdžios – nebuvau pakviestas į paminklo atidarymą, o po to – į balių.
„Atėjo stribai“
Nepaminėjau, kad Tolkūnuose buvo dvi skulptūros. Iš rausvo akmens padaryta skulptūra, vaizduojanti karį su pilote ir žvaigžde joje, atgavus nepriklausomybę buvo susprogdinta.
Manęs paklausė, ar aš liūdėsiu, kad mano draugo padarytą skulptūrą išveža. Aš šitokio barbariško darbo nesuprantu, man vaidenasi, kad atėjo stribai ir vieną žmogų nužudė (susprogdino), o kitą žmogų išvežė į Sibirą (Grūto parką).
Jeigu sprogdintojai skaitys šį straipsnį, būtinai atsiliepkite, galite anonimiškai. Juk jums priklauso didelis atlyginimas. Esamos skulptūros išvežimas kainuoja tūkstančius eurų. (Buvo sakoma, kad 15 tūkst. eurų.). Jeigu būtų dvi skulptūros, nukėlimo kaina būtų padvigubėjusi.
Gerbiami sprogdintojai, jūs tikriausiai už savo asmeninius pinigus pirkote sprogmenis, rizikavote gyvybe, o paskui ir laisve, bijojote ir rusų, ir savos valdžios. Tik po 25 metų rajono ponai pamatė, kad dar liko nesusprogdinta viena skulptūra. Vadinasi, 25 metus pro skulptūrą nekeliavo?
Noras įsiteikti
Gera dirbti, kai valdai ne savo pinigus. Už skulptūrų pagaminimą mokėjau kolūkiečių pinigus, skulptūros likvidavimui naudojami viso rajono gyventojų pinigai.
Už šio paminklo pastatymą tarybų valdžia atsidėkojo. Nepaminėjau, kad tuo metu kolūkiuose ir kituose kolektyvuose turėjo didelę įtaką partijos sekretoriai. Pirmininkui ir sekretoriui Alytaus mieste buvo skirti žemės sklypai namų statybai.
Pirmininkas pasistatė namus ir tuoj pardavė, nes išvyko į kitą rajoną, kolūkio partinės organizacijos sekretorius pasistatė namą ir šiandien laimingai gyvena.
Visi valdininkai tarybiniais laikais stengėsi įtikti esamai valdžiai. Šis aprašytas atvejis, kai kolūkio pirmininkas daro darbus, norėdamas įsitvirtinti ir įsiteikti, stato paminklus (aš irgi toks).
Dabar irgi tas pats. Paminklo likvidavimas – tai noras įsiteikti saviems ponams, jeigu ne, tai kodėl per kelis dešimtmečius negalėjome nugriauti?
P. S. Perskaičius mano straipsnį daugeliui iškils klausimų, neaiškumų, todėl duodu savo telefono numerį. Labiausiai laukiu skulptūros sprogdintojų skambučio. Tel. 8 620 32 050.
Jonas Juravičius