LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Sausio 13-ąją per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą, šiemetinė Laisvės premija bus įteikta legendinei asmenybei – Albinui Kentrai. Tie, kas 1965–1991 m. mokėsi Vilniaus Universitete, nuolat matydavo šį žmogų su kino kamera. Jis tapo šios seniausios Lietuvoje aukštosios mokyklos simboliu – Baltuoju Metraštininku. Dirbdamas filologijos fakulteto anglų kalbos dėstytoju, įkūrė modernų anglų kalbos audiovizualinį centrą, tad studentai galėjo mokytis gyvosios anglų kalbos. Jo iniciatyva Centriniai rūmai buvo papuošti talentingiausių lietuvių dailininkų gobelenais, freskomis tautine bei istorine tematika.Vėliau A.Kentra įamžino ne tik savosios Alma mater, bet ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istoriją, jo vaizdo archyvuose – 20 tūkst. valandų filmuotos medžiagos. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sužinojome dramatišką šio kuklaus ir darbštaus rezistento biografiją.
Neįtikėtina drąsa
Gimęs 1929 m. šešių vaikų šeimoje, Albinas tėvų buvo auklėjimas patriotizmo dvasia. Pokariu gausi Kentrų šeima, sužinojusi, kad yra įrašyta į tremiamųjų sąrašą, įsitraukė į laisvės kovas – karą po karo su galingiausia pasaulio agresore Sovietų sąjunga. Dar besimokydamas Šilalės gimnazijoje šešiolikmetis Albinas davė partizano priesaiką, kuriai liko ištikimas visą gyvenimą.
„Priėmusi priesaiką, sesuo Elena tapo Snaige, Onutė – Rasa, brolis Jonas – Rūteniu, Juozas – Tauru, Leonas – Sakalu, Albinas – Aušra. Mama visur ir visų buvo vadinama Motinėle, – yra pasakojęs A.Kentra. – Į mano brolio Rūtenio organizuojamą būrį susirinko pasišventėliai, todėl šis būrys ilgai kovojo be praradimų. Jis vadovavo Būtigeidžio rinktinei. Laisvės kovose Rūtenis buvo sužeistas 17 kartų, tapo savo krašto legenda. Ryšininkai jį vadindavo Vytautu Didžiuoju.“
Albinas buvo neįtikėtinai drąsus, tačiau Dievo saugomas, gimęs po laiminga žvaigžde, ne kartą išvengė mirties. Kaip ir tuomet, kai po pamokų gimnazijoje užtiko rusų kariuomenės pagrobtą vokiečių tanką „Tigras“. Tankistų nesimatė, todėl įšoko į tą tanką ir pradėjo atsukinėti kulkosvaidį. Netikėtai atėjo tankistas ir, pamatęs paauglį tanke, pamojo ranka išlipti ir varė jį į pušyną šaudydamas jam virš galvos. Albinas jau manė, kad jį nušaus, tačiau iššaudęs dvi apkabas tankistas ištarė: „Mama, papa?“ Nemokėdamas rusiškai, Albinas ranka parodė į tėvų sodybą tolumoje ant kalvelės tarp ąžuolų – ir juodu ten nuėjo. Jo mama dar nuo caro laikų mokėjo rusiškai, kažką su tuo kareiviu pakalbėjo, jį pavaišino ir kareivis pasišalino. Vakarop atkaklus žemaitis vėl nubėgo prie to tanko ir šįkart sėkmingai nugvelbė kulkosvaidį. Su juo pakrūmėm parbėgo į brolio Rūtenio būrį. Ilgai keliavo tas kulkosvaidis Šilalės, Kvėdarnos, Laukuvos, Rietavo miškais, kol išsibaigė vokiškų šovinių atsargos.
Kentrų namuose buvo iškastas bunkeris, broliai jame dažnai slėpdavosi, kai slapčia pareidavo namo, kartais su kitais partizanais, o kartais pasilikdavo net ilgesniam laikui.
„Enkavėdistai daug kartų staiga įsibraudavo į mūsų namą su bunkeriu, norėdami netikėtai užklupti brolius. Pasitaikydavo ir taip, kad stribai su enkavėdistais įpuola į virtuvę, o broliai iš kitų kambarių suspėja pereiti į slėptuvę. Apieškoję visus kambarius ir nieko neradę, enkavėdistai užsibūdavo verandos prieangyje. Jo vieną storų lentų sieną mūsų tėvas gal prieš dešimt metų apkalė balanomis ir paruošė tinkavimui. Įsibrovėliai ilgai žiūrėdavo į tas pageltusias balanas, bet taip ir nesuprasdavo, kad už jų yra dvi perpjautos lentos, kurios atsidaro į pirmąją slėptuvę tarp dviejų sienų“, – interneto portalui 8diena.lt yra pasakojęs partizanas.
Nuo jaunystės buvęs partizanas nesiskyrė su kino kamera
Nelaisvės metai
1946 m. A.Kentra buvo išduotas, suimtas ir kalėjo Šilutės ir Vilniaus kalėjimuose. Buvo žiauriai kankinamas, tačiau šeimos ir bendražygių neišdavė.
„Jie tardė mane dieną naktį, dviem pamainom, kad negalėčiau miegoti. Jie vis kartojo: „Ar tu mus, ar mes tave įveiksim.“ Pamenu, kad kambarys buvo pilnas kraupių veidų, ir supratau, kad turėsiu juos įveikti. Juk negalėjau išduoti brolių, sesių ir kitų, nors geležimi jie degintų, adatas į panages kaišiotų. Aš ne pirmas ir ne paskutinis būsiu už Tėvynę žuvęs. Bijojau tik vieno, kad netekęs sąmonės ir nebesuvokdamas, jog esu tarp sužvėrėjusių rusų enkavėdistų ir kelių lietuvių išdavikų, nepradėčiau atsakinėti į jų klausimus“, – baisiausių išgyvenimų iki šiol nepamiršo partizanas.
Nelygioje kovoje žuvo visi trys vyresnieji Albino broliai, o dvi seserys buvo ištremtos. A.Kentra 1949 m buvo ištremtas į Spasko lagerį. Tačiau pasakodamas apie žiauriausius savo gyvenimo universitetus A.Kentra akcentuoja ne kančias, o sutiktus šviesius žmones, tapusius jo mokytojais:
„Gyvenome viename barake su A.Solženycinu. Tai buvo tarptautinis politinių kalinių lageris, čia galėjai sutikti įvairiausių tautybių žmonių. Dauguma jų buvo išsilavinę inteligentai, įvairių sričių mokslininkai, diplomatai, kariškiai, kultūros žmonės. Savo būsimą vokiečių kalbos ir literatūros mokytoją sutikau dar vagone. Prieš užmigdami vyrai, palenkę galvas vagone, giedojo „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Tarp jų tik vieno lūpos nejudėjo, tačiau ir jis buvo apimtas jaudulio. Tai buvo apie 50 metų bavarietis Jozefas Drekselis. Karo metu jis buvo pulkininkas, taikos – pedagogas. Spasko lageryje kiekvieną dieną jis iš atminties man parašydavo ištraukas iš „Fausto“, „Viliaus Telio“ ar kito kūrinio ir 100 dvikalbio žodyno žodžių. Juos išmokdavau, kol prižiūrėtojai rytą, išvarę iš užrakintų barakų, mus suskaičiuodavo. Mano mokytojas būdavo patenkintas, kai vakare jam pakartodavau ryte išmoktą užduotį. Jozefas, su kitais kaliniais įkinkytas į roges, žiemą vasarą tempdavo akmens luitus naujiems barakams statyti. Mane vadindavo sūnumi ir ateityje norėjo pasikviesti studijuoti į Vokietijos universitetą. Jis didžiuodavosi, kai šaškių turnyre tapdavau lagerio čempionu arba laimėdavau simultaną vienu metu lošdamas su 20 lentų. Lemtingas buvo jo palinkėjimas, kad mane lydėtų sėkmė: gimimo dieną jis atėjo pas mane, ištraukė kariško munduro užantyje paslėptą auksinę širdelę su stiklo grybeliu ir tarė: „Albinus, šiandien noriu tau padovanoti tai, ką turiu brangiausio. Šį talismaną, kad lydėtų sėkmė, man išeinant į karą prisegė žmona. Ne kartą fronte buvau patekęs į „katilą“ ir visuomet išlikdavau gyvas. Tegul dabar tave lydi sėkmė.“ Kai buvau paleistas iš lagerio, kartu su lietuviais mane išlydėjo ir mano mokytojas. Atsisveikindamas prie vartų ištarė „Sudie“ ir pakartojo prieš keletą metų jam pasakytus žodžius: „Tauragė, Šilalė, Gubriai“.
A.Kentra daug kartų tik per plauką išvengė mirties
Kalinys tapo studentu
Ištvėręs kalinio ir tremtinio dalią, 1954 m. A.Kentra grįžo į Lietuvą ir tęsė rezistenciją prasmingais darbais. Baigęs Kauno vidurinę mokyklą, o 1960 m. svetima pavarde – suklastojęs dokumentus – įstojo į Vilniaus universitetą neakivaizdžiai studijuoti anglų kalbą ir literatūrą. Vilniuje jis apsigyveno pas lagerio draugą, nes negalėjo prašyti bendrabučio dėl lageryje išduoto paso, draudžiančio gyventi sostinėse.
„Kartą, einant Katedros aikšte, mane pasveikino buvęs Šilalės gimnazijos bendraklasis, garsiai ištardamas: „Labas, Kentra“. Gerai, kad niekas aplinkui negirdėjo. Tada nutariau Spasko lageryje išduotą pasą „pamesti“, kad gaučiau naują, išduotą Lietuvoje. Manasis iš pirmo žvilgsnio kėlė įtarimą, kad esu buvęs kalinys. Tuomet Kauno milicijos pasų skyriuje jaunai pasininkei pasakiau, kad pamečiau pasą. Ji liepė atnešti gimimo liudijimą ir pasakė, kad ištaisys iškreiptą pavardę pagal metriką. Po kelių dienų kišenėje turėjau naują pasą ir galimybę legaliai gyventi sostinėje. Mane vėl lydėjo sėkmė, nes jauna pasininkė, laikinai pavaduojanti pasų skyriaus viršininką, nepasižiūrėjo į buvusio paso registraciją, – neįtikėtinus likimo vingius mena rezistentas. – Kai baigiau pirmą kursą, man paskambino fakulteto dekanas prof. J.Palionis ir paprašė atvažiuoti į dekanatą. Pagalvojau, kad susekė ir jam liepta mane išbraukti iš studentų sąrašų. Nuvedė pas rektorių ir sako: „Šį jaunuolį fakultetas nori turėti stacionare, o ne neakivaizdiniame skyriuje.“ Dekanas nežinojo, ką siūlė, o rektorius – ką priima.“
Taikaus pasipriešinimo metai
Baigęs universitetą, A.Kentra buvo paskirtas į Nemenčinės vidurinę mokyklą dėstyti vienuoliktokams vokiečių kalbą, o Laurų mokykloje – anglų. Tuo metu Sovietų sąjungos aukštojo mokslo ministerija Leningrado ir Maskvos universitetuose įsteigė dvejų metų anglų kalbos kursus aukštųjų mokyklų dėstytojams.
„Nebūdamas aukštosios mokyklos dėstytojas, sumaniau pabandyti sėkmę patekti į konkursą, kuriame dalyvavo įvairių respublikų universitetų dėstytojai. Priėmimas buvo ribotas, o norinčiųjų daug. Stojamuosius egzaminus išlaikiau ir tapau Leningrado universiteto dvejų metų aukštųjų pedagoginių kursų klausytoju, – sėkmingą biografijos posūkį atskleidė A.Kentra. – Anglų kalbos praktiką atlikau dėstydamas anglistiką universiteto studentams. Studijos gundė, bet man atrodė svarbiau Vilniaus universitete įsteigti Audiovizualinių laboratorijų centrą užsienio kalboms mokytis. Todėl, užuot rašęs disertaciją, vadovaujamas prof. I.Petrovos, Leningrado viešojoje bibliotekoje projektavau laboratorijas.
Pasirinkau Vilnių ir gavau Aukštojo mokslo ministerijos nukreipimą į Vilniaus universitetą. Taip tarsi parašiutu nusileidau į Vilniaus universitetą ir netikrinamas jokių komisijų tapau vyr. dėstytoju anglų kalbos katedroje. Toliau tęsdamas miško brolių misiją, koncentravausi į audiovizualinių laboratorijų kūrimą ir universiteto puošybą. Man rūpėjo įamžinti universiteto mokslo ir kultūrinį gyvenimą.“
A.Kentros dėka universitetas buvo papuoštos žymiausių to meto menininkų S.Eidrigevičiaus, R.Gibavičiaus, K.Bogdano, R.Jasudytės, A.Kmieliausko, S.Kuzmos, R.Kazlausko, P.Lantucho, S.Navako, G.Pranckūno, P.Repšio, Š.Šimulyno, V.Trušio, V.Valiaus sukurtomis freskomis, tapybos, mozaikos darbais, gobelenais, ir būtent tai senąjį universitetą išgelbėjo nuo perkėlimo į Saulėtekį. Anot A.Kentros, šis menas savo turiniu ir dvasia su kaupu atliko tyliosios rezistencijos vaidmenį.
Nuo 1956 m. A.Kentra pradėjo filmuoti svarbius Vilniaus universiteto, o prasidėjus Sąjūdžiui – Lietuvos istorinius įvykius. Parengė 1991 metų sausio įvykių vaizdo reportažus daugelio kraštų televizijoms. 1994–1996 m. rėmė čečėnų tautos laisvės kovą. Prasidėjus Sausio įvykiams ir Baltijos kelyje jo kamera tapo ginklu, sėkmingai griovusiu Sovietų sąjungą ir skynusiu kelią į Lietuvos laisvę. Buvo raginamas už gerą atlygį filmuoti JAV televizijai, tačiau atsisakė, norėdamas, kad filmai liktų Lietuvai ir atliktų platesnį vaidmenį, siekiant Nepriklausomybės.
A.Kentra 1992 m. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. – Vyčio kryžiaus ordinu, 2002 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 2008 m. už aktyvų rūpinimąsi Lietuvos istoriniu bei materialiuoju paveldu apdovanotas Kalbos premija. 2013 m. jam suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas.
(Parengta pagal 8diena.lt)
