Rubrika

Alis Balbierius: ne kiekvienas eilėraštis tampa poezija

Poetas... eseistas... fotografas... biržietis... A. Balbierius teigia, kad jo kūryba gimsta iš įvairių būsenų, o gimtosios vietos kelia nebūtinai teigiamus jausmus.

Iš kur gimsta Jūsų poezija? Kiek jai svarbus pasaulio patyrimas, žmogiškosios būties ar buities krizinės situacijos? O galbūt jos ištakos slypi kažkur kitur?

Nežinau, kiek ten tos poezijos – ne kiekvienas eilėraštis yra/tampa poezija. Poezija iš esmės yra paslaptis, siekiamybė, miražas, vizija... Tam tikra prasme tie dalykai – eilėraščiai – išauga lyg žolė, žinoma, ne tik su jausmo, bet ir proto priemaiša. Šiuolaikinei poezijai svarbu įvairiausių kontekstų laukai, kuriuos ji užgriebia arba meta jų link užuominas. Man asmeniškai svarbu vaizdas, kurį sukuria eilėraštis – esu nepataisomas vizualistas. Iš pačių įvairiausių būsenų randasi tie eilėrašiai – pykčio ir džiaugsmo, nevilties ar melancholijos, patirto neteisybės jausmo ir t.t.

Kas Jūsų dvasiniam gyvenimui turėjo tokią įtaką, kurią ir šiandien galėtumėte apibūdinti kaip itin svarbią sau? Tai, kas keičiantis suvokimams nekito, įsirašė į vidinį asmenybės branduolį?

Norėjau sakyt – sekantis klasimas... Gal, sakyčiau, ir ne kartą esu sakęs, – tai – Gamta, jos kosmosas, nebanalus jos suvokimas ir pažinimas (pusę gyvenimo buvau gamtininkas ir gamtosaugininkas) – ji visa ko ištakos, taip pat ir to, ką vadiname kultūra apskritai ar menais.

Kaip pavyksta daoistinę ir kitas rytų filosofines sistemas sinkretinti su ta kultūra, kurioje augote, kuri anksčiausiai formavo Jūsų pasaulėžiūrą? Kaip jos viena kitą papildė?

Nieko aš ten nesinkretinu, tiesiog savaime ateina tai, kas artima – ar tai būtų pagonybė ir budizmas, ar dao, ar koks be galo ekologiškas džainizmas, ar pagaliau japonų sinkretizmas... Žinoma, nemažai domėtasi, skaityta ir tebeskaitoma, kai kas ir empiriškai „pačiupinėta“ vienoje kitoje kelionėje.

Kokius jausmus ir mintis Jums šiandien kelia gimtosios vietos, jų gamtovaizdis, vietos kultūra, istorija? Kiek jose esate dabar?

Įvairiapusius ir ne tik teigiamus. Biržai turtingi savo praeitimi, dabartis, deja, skurdesnė, žemesnė man regis... Nekalbu apie kokius Radvilų laikus, nes ir tarpukaryje, regis, buvo daugiau kūrybos, kūrimo,veiksmo... Aišku, yra ir sentimentų, kai daugiausia laiko praleidžiu protėvių sodybėlėj, ten dabar mano kūrybos namai; ten vaikšto ir šviesios, ir tamsios vaikystės, pasaulio pažinimo pradžios šmėklos, ir deivės, ir gamtos dievybės...

Kaip suvokiate, kur prasideda ir kur baigiasi kūrėjo visuomeninė atsakomybė? Ar išvis kūrėjui reikia apie tai galvoti?

Čia asmeninis kiekvieno apsisprendimas. Kadaise buvau šioks toks aktyvistas kitame Lietuvos mieste. Tačiau pabrėžiu – kūrėjui „privaloma“ tik kūryba, jos kokybės siekis. Ką tie kūrėjai galvoja – jų asmeninis reikalas, bet dažnai jie mato ir galvoja gan plačiai ir giliai.

Ar pritariate posakiui, kad rašyti turi tik tie, kurie gali nerašyti? Gal yra ir kiti žmonės, kurie turėtų rašyti?

Nežinau; dabar rašo kas netingi ir kas netingi pasivadina rašytojais...

Kalbant apie pašaukimą, dažnai apninka abejonės: ar verta, kam visa tai... Ar Jums pažįstama tokia būsena?

Abejonės, regis, yra vos ne pastovi šių laikų, kai pasaulis perpildytas kūriniais, kiekvieno sąžiningai kuriančio būsena. Man kartais atrodo, kad pernelyg savimi ir tuo, ką darau, abejoju.

Ar nebijote išsisemti?

Kai šiek tiek rašai, išsisemi. Paskui vėl lyg upės sietuva kažko tai prisipildai... Kokia čia baimė? – išsisemsiu, tai neberašysiu.

Kokia Jūsų dienotvarkė, kiek laiko skiriate kūrybai? Ar išvis turite darbo rutiną?

Lyg ir nėra jokių dienotvarkių. Nerašau romanų, tad rašau, kai rašosi… O tos būsenos retėja. Šiaip paprastai dirbu anksti ryte.

Ar pasižymite netikėtai išgirstas kitų mintis, savo pastebėjimus, gimusius netikėtu metu – būnant tarp žmonių, naktį?

Kitų mintys mane dažniau jaudina knygose ir kituose tekstuose, jas aš neretai pasižymiu ar darau copy-paste. Naktį miegu.

Jūsų gyvenime ir kūryboje svarbią vietą užima gamta. Kaip suvokiate žmogaus ryšį su gamta, kodėl jis yra (turėtų būti) svarbus?

Man atrodo, visi mano rašymai tiesiogiai ir netiesiogiai į šį platų ir naivų klausimą bando atsakyti...

Koks Jūsų požiūris į šiuo metu vyraujančias žaliąsias tendencijas: ekologija, klimato atšilimas, gyvūnų teisių gynimas, gyvulinio maisto atsisakymas ir kt. Kurios, Jūsų manymu, itin svarbios?

Visos svarbios, bet svarbiausia natūralių ekosistemų ir bioįvairovės išsaugojimas, nekalbant apie Žemės biosferą kaip vienį. Lietuvoj mes nusigyvenom – apsišaukę žaliaisiais, valstiečiai išniekino gamtosaugą. Net didžiausiam košmare negalėjau regėt, kad kada nors nevyriasybinėms organizacijoms reikės bylinėtis teisme su Aplinkos ministerija (!) – pavyzdžiui, dėl Punios šilo apsaugos… Tai antikonstitucinis pasityčiojimas iš visų gamtos saugotojų ir jos mylėtojų.

Ko trūksta dabartinėje Lietuvių literatūroje? Kokias tendencijas matote, kaip jas vertinate?

Nieko netrūksta, auga kaip žolė, kartais vešli, kartais sunyksta… Nesu literatūros analitikas, kad atsakyčiau.

Su kokiais sunkumais apskritai susiduria žmonės, norintys save įtvirtinti literatūriniame meniniame lauke?

Nežinau, pats lyg ir esu šiek tiek „įsitvirtinęs“... Tačiau tai greičiausiai yra iliuzijos, užmarštis yra greitas gepardas šiais laikais.

Kokia jūsų vieta literatūroje ir literatūros jumyse?

Sekantis klausimas... O, tai jau buvo paskutinis...

Ačiū už pokalbį.

 

Alio Balbieriaus poezija

Nakties globa

Plaka širdis kaip naktinis drugys tarp klosčių tamsos. Ją gyvenimas gena, jinai nesugis nuo pirštų rasos. Plaka širdis, jos plakimas nubunda daiktuos. Iš sidabro – žali ir tokie artimi dunkso alksniai languos... Iki ryto žiūrėti gali. „Ekvilibriumas“, Vilnius, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2019.

Amalgama

tą pačią akimirką esu kelias ir keleivis esu tai kas po kojom esu tai kas tuo keliu eina esu dulkė virš kelio esu debesys kurie plaukia esu žvilgsnis į horizontą esu veiksmas be judesio esu judesys be veiksmo esu kelias ir keleivis esu kelio ir keleivio tobulai netobula amalgama „Ekvilibriumas“, Vilnius, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, 2019.

* * *

Praeitis tai spyna arba užmirštos durys vietoj rakto kišenėje byrančios rūdys vietoj rakto kišenėje virpantys pirštai kurie kontūrų rakto negali pamiršti kam sustojai praeivi – voratinkliai dulkės ant šių durų lyg rašmenys amžino kulto ten jau nieko nėra tik išblėsus vaizdų karuselė nepaliesk jos ranka – užraudos ji kaip smėlis „Sapno pėdsakai“, Vilnius, LRS leidykla, 1997.

Būrimas peiliais

Laiko peiliais žaidžiu mėnesėtoj žolėj atsisėdęs ir iš peilių likimą buriu būrimu netikėdamas viskas ašmenys žemėj ir žolės ir žvaigždės ir sielos vienas peiliais žaidžiu spiritinėj rudens mėnesienoj tyliai peiliais žaidžiu neįmanomą sapną sapnuoju blyksi ašmenys skaudūs žolynų viršūnės šarmoja šaltas vėjas lyg voras iš plaukų mano supina tinklą seka mėnesio kelią klastinguos dangaus labirintuos peiliai sminga ir sminga į juodžemio kūną korėtą bet žaidimas netenka prasmės nes negalima nieko atspėti tik prisėda naktis prie manęs nusišypso lyg moteris žiūri žaidžia peiliais keistuolis toli nuo namų atsidūręs „Alsavimų girios“, Vilnius, Vaga, 1990.

Sugrįžimas

Niūrus ir negražus žmogus kaip strazdas melodingai švilpavo. Ir jam spindėjo kambarys skurdus, o jis nei paukštis, pasismaugęs kilpose, pakilo vėl gyventi ir išėjo į tas gatves, kuriom jis netikėjo. „Delno irklas“, Vilnius, Vaga, 1986.

Pavėluota dedikacija

Aš dedikuoju tau pavasarį pirmuosius žiedus gluosnio ir drugelio geltoną spindulį virš sniego lapus iš spalio – tarsi auskarus kuriuos šalta žiema įsisega ir velkas šerkšno žėrintį apsiaustą tau dedikuoju vyno taurę kriauklelę mažą – ošiančią visatą ir žydresį neužmirštuolės pievoj sekundžių sniegą – tokį švelnų tarsi kačiukai karklo žydro kurs pranašauja pabaigą ir pradžią tau dedikuoju žodžių keletą kurie daug metų geria mano kraują tarsi vampyrai tropikų pasaulio tau dedikuoju tai kas neapčiuopiama kas nugarmėjo upėm Heraklito – šį vakarą aš įbridau į šį eilėraštį bet blėsta vakaras – ir lieka tik žodžiai popieriuj – tik raidės figūros juodos ant pernykščio sniego „Strazdo anatomija“, Vilnius, Vaga, 2004.

i š e i t i s

Išeitis visada ateis, netgi tada, kai neturėsi jokios išeities. Likimas nėra lenktyninis žirgas, kuriuo lekia sėkmė arba baigtis. Pagaliau tu nesi tas tobulas žokėjas, kad bandytum bent sykį ją aplenkti. Žinodamas, kad išeitis visada ateis tokia, kokia ji tau lemta, ramus žiūrėk, kaip teka upė arba saulėje lydosi miestai. Ir pabandyk neišbėgti į girią, kai tavyje netikėtai sustaugia nerimo vilkolakis. „Tekstai apie viską ir nieką“, Vilnius, Regnum fondas, 1998.

t a o

Kelias, kuriuo einame, ir kelias, kurs pats eina. Kitas keliauja be žingsnių tolyn, erdvėj ir laike, nejudėdamas. Kelias yra visur, viduje ir išorėje, ten, kur nieko nėra arba yra viskas. Miriadai kelių yra taškas, į kurį jie ateina ir iš kurio jie išrieda. Tą pačią akimirką, bet kuriame laike, bet kurioje erdvėje. Vieni keleiviai keliauja kūnu, kiti keliauja dvasia. Kartais kryptys sutampa, bet tai tėra nereikšmingos detalės. „Tekstai apie viską ir nieką“, Vilnius, Regnum fondas, 1998. Apie kny­gą „Ek­vi­lib­riu­mas“ – pen­kio­lik­to­ji poe­to kny­ga. „Šis rin­ki­nys sink­re­tiš­kas, ja­me kon­cent­ruo­ja­ma­si į kul­tū­ri­nę, re­li­gi­nę įvai­ro­vę, jun­gia­mos skir­tin­gos sis­te­mos – daoiz­mas, pa­go­ny­bė, bu­diz­mas, hin­duiz­mas, an­ti­ka.“ Ie­va Ru­džians­kai­tė, Šiau­rės Atė­nai „Dar nie­kad Alio Bal­bie­riaus poe­zi­jo­je taip stip­riai ne­skam­bė­jo ke­lio mo­ty­vas: lie­tu­viš­ki pei­za­žai ir mo­lė­tas tė­viš­kės ke­liu­kas, ko­pi­mas į Hi­ma­la­jus, daois­ti­nė ke­lio es­te­ti­ka ir daug ki­tų mo­ty­vo va­ria­ci­jų. Pri­gim­ti­nė gam­ti­nė pa­sau­lė­jau­ta, ga­vu­si nau­jų im­pul­sų iš Ry­tų kul­tū­ros, su­fo­ku­sa­vo kū­ry­bos bran­duo­lį ir pla­tes­nį kon­teks­tą.“ Ja­ni­na Riš­ku­tė, Ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la „Ir sa­vo teks­tuo­se, ir fo­tog­ra­fi­jo­se, ir nuo did­mies­čio gy­ve­ni­mo nu­to­lu­sio­je kas­die­ny­bė­je Alis Bal­bie­rius yra tik­ras pan­teis­tas, ado­ruo­jan­tis gy­vy­bę ir be­ri­bes jos for­mas.“ Ge­di­mi­nas Ka­jė­nas, http://8diena.lt Poe­zi­jos pa­va­sa­rio lau­rea­tas Poe­zi­jos pa­va­sa­rio pre­mi­ja ski­ria­ma už ge­riau­sią praė­ju­sių me­tų poe­zi­jos kny­gą. Lau­rea­tą ren­ka ver­ti­ni­mo ko­mi­si­ja, su­da­ry­ta iš pen­kių pa­sku­ti­nių „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ lai­mė­to­jų. Šie­met tai bu­vo poe­tai Vla­das Bra­ziū­nas, Ma­rius Bu­ro­kas, Al­mis Gry­baus­kas, Ra­mu­tė Sku­čai­tė ir To­mas Venc­lo­va. Poe­zi­jos pa­va­sa­rio fes­ti­va­lį ren­gia Ra­šy­to­jų klu­bas, Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­ga. Gy­ve­ni­mo dar­bai Alis Bal­bie­rius – poe­tas, eseis­tas, fo­tog­ra­fas. Yra iš­lei­dęs de­vy­nias ei­lė­raš­čių kny­gas „Del­no irk­las“ (1986), „Gie­dan­čios upės“ (1988), „Al­sa­vi­mų gi­rios“ (1990), „Sap­no pėd­sa­kai“ (1997), „Straz­do ana­to­mi­ja“ (2004), „For­mų kny­ga“ (2008), „Skaid­ru­mos“ (2011), „99 triei­liai“ (2013), „Ek­vi­lib­riu­mas“ (2019); eseis­ti­kos kny­gas „Tro­be­lė ant de­be­sies“ (2006), „Vai­vo­rykš­tė ir nean­der­ta­lie­tis“ (2012); rin­ki­nį „Teks­tai apie vis­ką ir nie­ką“ (ei­lė­raš­čiai, pro­za, esė, 1998), kny­gas „Ža­lias No­jaus lai­vas“ (eko­lo­gi­niai etiu­dai, 1990), „Jau­no­jo gam­ti­nin­ko ka­len­do­rius“ (1995); fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mą „Bir­žai: kraš­tas ir mies­tas“ (2012). Su­ren­gė 30 per­so­na­li­nių fo­tog­ra­fi­jos pa­ro­dų, da­ly­va­vo tarp­tau­ti­niuo­se ple­ne­ruo­se ir gru­pi­nė­se pa­ro­do­se. Ap­do­va­no­tas Zig­mo Gė­lės pre­mi­ja (1987), sa­vait­raš­čio „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“ pre­mi­ja už straips­nius apie fo­tog­ra­fi­ją (1995).   Sima Kazarian