Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Alius Mikelionis: „Jie yra mano turtas. Ne kamera, ne mikrofonas, o žmonės”

Jau dvi­de­šimt me­tų tarp žur­na­lis­ti­kos ir me­no be­si­su­kan­tis aly­tiš­kis Alius Mi­ke­lio­nis (44 m.) sa­ko, kad jo dar­bas yra jo gy­ve­ni­mas, o di­džiau­sias tur­tas yra žmo­nės. „Kar­tais pa­gau­nu sa­ve mąs­tan­tį, dėl ko vi­sa tai da­rau, ta­čiau tuoj pat at­ei­na at­sa­ky­mas – dėl žmo­nių, ku­rie ma­to ma­no dar­bą“, – sa­kė ži­niask­lai­dos at­sto­vas, ku­ris at­vi­rai pa­sa­ko­jo apie ži­niask­lai­dos už­ku­li­sius ir sa­ve re­a­li­zuo­ti lei­džian­tį me­ną.

Aly­taus mies­to te­at­re esan­čio­je ke­lių kvad­ra­ti­nių met­rų stu­di­jo­je be die­nos švie­sos dar­bo vie­tą įsi­kū­ręs Alius čia pra­lei­džia la­bai daug lai­ko, tad čia gims­ta ir jo dar­bai, ku­riuo­se me­nas su­si­pi­na su žur­na­lis­ti­ka.

Jis ne tik ku­ria re­por­ta­žus vie­ti­nei ir na­cio­na­li­nei ži­niask­lai­dai, bet ir da­ly­vau­ja įvai­riuo­se me­ni­niuo­se, so­cia­li­niuo­se pro­jek­tuo­se. Vi­sai ne­se­niai A.Mi­ke­lio­nis triū­sė fil­muo­da­mas re­ži­sie­rės An­dros Ka­va­liaus­kai­tės kur­tą mo­nos­pek­tak­lį „Se­en“, pa­lie­čian­tį vie­ną opiau­sių jau­ni­mo so­cia­li­nių pro­ble­mų. Spek­tak­lio de­biu­tas Aly­taus mies­to te­at­re nu­ma­ty­tas ket­vir­ta­die­nį, bir­že­lio 21 die­ną.

O dau­giau nei prieš me­tus Alius ta­po Prieš­gais­ri­nės ap­sau­gos ir gel­bė­ji­mo de­par­ta­men­to or­ga­ni­zuo­to so­cia­li­nių vaiz­do kli­pų kon­kur­so lau­re­a­tu.

Jis yra su­kū­ręs ne vie­ną vaiz­do kli­pą, rep­re­zen­tuo­jan­tį gim­tą­jį Aly­tų, ir dar įam­ži­nęs šim­tus ki­tų svar­bių įvy­kių bei aki­mir­kų.

Alius bai­gęs ne žur­na­lis­ti­kos moks­lus, Vil­niu­je jis stu­di­ja­vo už­sie­nio kal­bas – an­glų ir vo­kie­čių, vė­liau Aly­taus ko­le­gi­jo­je bai­gė su vaiz­do, di­zai­no ir lei­dy­bos tech­no­lo­gi­jo­mis su­si­ju­sią spe­cia­ly­bę.

Žur­na­lis­tas tu­ri tvir­tą ir san­tū­riai iš­lai­ky­tą po­žiū­rį apie sa­vo pro­fe­si­ją, jos sub­ti­ly­bes, po­li­ti­kos ir ži­niask­lai­dos są­vei­ką. Jis pa­si­da­li­jo ir pri­si­mi­ni­mais iš pir­mų­jų de­biu­tų žur­na­lis­ti­ko­je, įspū­džiais iš dar­bo tie­sio­gi­nia­me ete­ry­je bei pa­mąs­ty­mais apie spar­čiai be­si­kei­čian­čią žur­na­lis­ti­ką, ku­ri šių die­nų kon­teks­te tam­pa vis sva­res­niu įran­kiu nei gin­klas ko­vo­ti dėl įta­kos.

– Jau daug me­tų sa­ve re­a­li­zuo­ji ži­niask­lai­dos pa­sau­ly­je. Koks bu­vo Ta­vo pir­ma­sis kaip ži­niask­lai­dos at­sto­vo de­biu­tas?

– Į žur­na­lis­ti­ką ir vaiz­do me­ną pa­trau­kiau 1998 me­tais, kai pra­dė­jo kur­tis Aly­taus re­gio­ni­nė te­le­vi­zi­ja. At­si­dū­rė­me tarp tų­ ku­rian­čių­jų. Tu­rė­jo­me no­ro kaž­kur da­ly­vau­ti, kaž­ką įdo­maus veik­ti, o ne sė­dė­ti laip­ti­nė­je su drau­gais. Ma­no drau­gas pa­ma­tė per te­le­vi­zi­ją bė­gan­čią ei­lu­tę apie ku­ria­mą Aly­taus te­le­vi­zi­ją ir ieš­ko­mus žmo­nes. Nu­spren­dė­me pa­ban­dy­ti. Mums pa­siū­lė reng­ti lai­dą apie jau­ni­mą ir taip įro­dy­ti, ką ga­li­me.

Pa­me­nu, nu­va­žia­vo­me į Sim­no šo­kius da­ry­ti pir­mos lai­dos. Te­ma – ar šiuo­lai­ki­nis jau­ni­mas mo­ka links­min­tis. O links­my­bės tais lai­kais bu­vo su al­ko­ho­liu, kon­flik­tais ir iš­ra­din­gais pa­si­sma­gi­ni­mais. Bet la­biau­siai man įstri­go, kad anuo­met žmo­nės ge­ra­no­riš­kai fil­muo­da­vo­si, pa­sa­ko­da­vo, kas vyks­ta. Šiuo me­tu įkal­bin­ti žmo­gų tai pa­da­ry­ti la­bai sun­ku.

Pa­da­rė­me pus­va­lan­džio lai­dą, ku­rio­je bu­vo ir siu­že­tų iš ki­tų ren­gi­nių. Be­kur­da­mi tą lai­dą, pa­tys įsi­ren­gė­me stu­di­ją, pa­si­ga­mi­no­me mil­ži­niš­kas de­ko­ra­ci­jas, sten­dą, ku­rį da­žė­me ga­ra­žuo­se. O ta­da bu­vo žie­ma, to­dėl da­žai sun­kiai džiu­vo. Ga­lop pri­sta­tė­me sa­vo lai­dą ir ji bu­vo pri­pa­žin­ta. Vė­liau pa­siū­lė pa­ska­nau­ti tie­sio­gi­nio ete­rio, ve­dė­me lai­dą „Triukš­mas“.

Šie­met bus jau dvi­de­šimt me­tų kai su­kuo­si žur­na­lis­ti­ko­je.

– Esi žmo­gus tarp žur­na­lis­ti­kos ir me­no, su­kū­rei dau­gy­bę vaiz­do me­no dar­bų. Kaip Ta­vo gy­ve­ni­me ap­skri­tai at­si­ra­do toks reiš­ki­nys kaip me­nas?

– La­bai ge­rai pa­ste­bė­ta – esu tarp me­no ir žur­na­lis­ti­kos. Tik­rai. Gy­ve­ni­me man la­bai svar­bi mu­zi­ka. Man pa­tin­ka jos klau­sy­ti, at­ras­ti ją, iš­girs­ti iš nau­jo. Pa­tin­ka ei­ti į ge­rus kon­cer­tus. Gro­ju ir pats. Kaž­ka­da mo­kiau­si Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. Gro­jau pia­ni­nu, pats iš­mo­kau skam­bin­ti gi­ta­ra.

Mu­zi­ką su­jun­gus su vaiz­du, jei­gu vie­nas ki­tą ati­tin­ka, tai su­da­ro gra­žų jun­gi­nį, su­ke­lia gra­žių emo­ci­jų, im­pre­si­ją, eks­pre­si­ją. Vaiz­dą su­jun­gus su mu­zi­ka ga­li­ma pa­ro­dy­ti nuo­sta­bių da­ly­kų.

Man la­bai pa­tin­ka pa­kel­ti dro­ną į pa­dan­ges ir su juo ap­žvelg­ti gra­žiau­sias apy­lin­kės vie­tas, vi­sa tai įam­žin­ti. Tai su­jun­gus su mu­zi­ka, jau dau­gy­bę kar­tų ma­ty­tas vie­to­ves ga­li­ma pa­ma­ty­ti vi­sai ki­to­mis aki­mis.

– Tai ku­riai sri­čiai tei­ki pri­ori­te­tą – me­nui ar žur­na­lis­ti­kai?

– Sun­ku pa­sa­ky­ti. Jei­gu pa­sa­ky­čiau, kad žur­na­lis­ti­kai, tai bū­čiau ne­tei­sus pats prieš sa­ve. Jei­gu – me­nui, tai ap­vil­čiau žur­na­lis­ti­ką. Gal aš tais aš­me­ni­mis ir pa­vaikš­čio­siu.

– Vie­ną nau­jau­sių Ta­vo me­no sri­ties dar­bų ga­lė­si­me pa­ma­ty­ti jau ne­tru­kus, po­ryt vyk­sian­čio­je spek­tak­lio „Se­en“ prem­je­ro­je. Už­ku­li­siuo­se ten­ka iš­girs­ti pa­ty­liu­kais be­si­šnabž­dan­čius žmo­nes, kad tai iki šiol be­ne di­džiau­sią įspū­dį pa­lie­kan­tis Ta­vo me­ni­nis dar­bas. Tu­rė­jai ypa­tin­gą įkvė­pi­mą jam?

– Iš te­at­ro ga­li­ma la­bai daug ko iš­mok­ti, nes me­ni­nin­kai į vis­ką žiū­ri ki­tu kam­pu. Jei­gu ži­niask­lai­do­je svar­bu vis­ką pa­da­ry­ti grei­tai ir pa­gal stan­dar­tus, tai čia ga­li ap­gal­vo­ti, lau­žy­ti tai­syk­les, eks­pe­ri­men­tuo­ti. Tas ma­ne ir ve­žė, kad ne­ap­si­ri­bo­ji stan­dar­tais fil­muo­da­mas. Ga­lė­jau da­ry­ti taip, kaip man pa­tin­ka. Tai yra la­bai įdo­mu.

– Kaip su­pran­tu, ir pats džiau­gie­si šiuo sa­vo dar­bu?

– Jei­gu bū­tų ga­li­my­bė da­ly­vau­ti spek­tak­lių vaiz­do pro­jek­ci­jų kon­kur­se, tai su šio spek­tak­lio pro­jek­ci­jo­mis tik­rai da­ly­vau­čiau. Su­si­rin­ko­me ben­dra­min­čiai, vi­si ži­no­jo­me sa­vo vaid­me­nis, nie­kas ne­skai­čia­vo lai­ko, ne­bu­vo jo­kios pa­ni­kos. Kai pa­si­ner­da­vo­me į fil­ma­vi­mus, kū­rė­me, eks­pe­ri­men­ta­vo­me, o su­jun­gus kos­tiu­mus, ak­to­rę, ener­gi­ją, iš­ėjo vi­siš­kai ne­įpras­tas vaiz­das, ne­įpras­ti ra­kur­sai, ne­įpras­ti spren­di­mai. Fil­ma­vo­me pen­kias die­nas. Jei­gu man kas nors iš ša­lies at­neš­tų per­žiū­rė­ti to­kius fil­muo­tus vaiz­dus ir pa­sa­ky­tų, kad tai fil­muo­ta Aly­tu­je, ne­pa­sa­ky­čiau, ku­rio­se kon­kre­čiai vie­to­se tai bu­vo pa­da­ry­ta. Tai rei­kia pa­ma­ty­ti. Dar ne­su iki šiol nie­ko pa­na­šaus da­ręs, nors spek­tak­liams esu su­kū­ręs de­šim­tis pro­jek­ci­jų.

Ne­pri­si­i­mu lau­rų sau, prie to ki­ti žmo­nės dir­bo vi­są nak­tį, ne­mie­go­jo, o man be­li­ko tik įam­žin­ti, pa­dė­ti įgy­ven­din­ti re­ži­sie­rės idė­jas. Ta­čiau tur­būt kiek­vie­nas ope­ra­to­rius tai pa­da­ry­tų sa­vaip.

– Esi su­kū­ręs ne­ma­žai vaiz­do kli­pų, rep­re­zen­tuo­jan­čių Aly­tų. Koks jis Ta­vo kaip žur­na­lis­to aki­mis?

– Esu įsi­ti­ki­nęs, kad mes pa­tys tu­ri­me kur­ti gro­žį. Jei­gu ar­chy­vuo­se su­si­ras­tu­me ir per­žiū­rė­tu­me me­džia­gą, kaip at­ro­dė Aly­tus prieš aš­tuo­nio­li­ka me­tų, pa­ste­bė­tu­me, kaip jis iš­gra­žė­jo, mies­to cen­tre tu­ri­me dvi Dai­li­des, o se­niau tai bu­vo sun­kiai­siais me­ta­lais už­terš­ti eže­rė­liai. Pa­žiū­rė­ki­me į gat­ves, ša­li­gat­vius, dvi­ra­čių ta­kus. Žmo­nės kar­tais vi­so to ne­pa­ste­bi. Kai čia at­vyks­ta ma­no drau­gai iš ki­tų mies­tų, jie lie­ka su­ža­vė­ti mū­sų mies­to gro­žiu ir no­riai į jį su­grįž­ta vėl, tik jau su šei­mo­mis. Tai pui­kus mies­to įver­ti­ni­mas.

– Kaip ma­nai, koks yra ži­niask­lai­dos in­dė­lis for­muo­jant mies­to įvaiz­dį?

– Mies­to įvaiz­dį tu­ri kur­ti vi­si mies­to gy­ven­to­jai. Pa­kan­ka šaukš­to de­gu­to į me­daus sta­ti­nę ir jis ga­li bū­ti su­ga­din­tas. Mes vi­si tu­ri­me jį kur­ti ir ne­ga­li­me šios funk­ci­jos ati­duo­ti tik sa­vi­val­dy­bei, juk esa­me mies­to da­lis. O ži­niask­lai­da yra įran­kis pla­čiai vi­suo­me­nei su­ži­no­ti apie mus.

Kar­tais ban­do­me ak­cen­tuo­ti, pa­gra­žin­ti tam tik­ras vie­tas, ta­čiau tie pa­gi­ria­mie­ji žo­džiai tu­ri bū­ti la­bai ap­gal­vo­ti.

– Kaip ma­nai, ko­dėl šiais lai­kais taip sun­ku įkal­bė­ti žmo­nes ką nors pa­sa­ky­ti prieš ka­me­rą?

– Apie tai esu gal­vo­jęs dau­gy­bę kar­tų. Ma­nau, kad ko­mer­ci­nės te­le­vi­zi­jos įvai­riais bū­dais ban­do pri­si­jau­kin­ti žiū­ro­vą skam­bio­mis ant­ra­štė­mis, anon­sais. Da­lis jų ne­ati­tin­ka tu­ri­nio. Be to, at­si­ra­do la­bai daug lai­dų gel­to­no­sios spau­dos for­ma­tu. Žmo­nės, ma­ty­da­mi, kaip kai­my­nas te­le­vi­zi­jo­je bu­vo at­vaiz­duo­tas kaip pa­juo­kos ob­jek­tas, pra­dė­jo ne­pa­si­ti­kė­ti ži­niask­lai­da ir per daug me­tų su­si­for­ma­vo ten­den­ci­ja, kad da­bar žmo­gų pa­kal­bin­ti la­bai sun­ku.

– Ko­kie prin­ci­pai Ta­vo pro­fe­si­nė­je veik­lo­je at­ro­do svar­biau­si? Ko­kiais va­do­vau­jie­si?

– Pa­si­ti­kė­ji­mas. Aš vi­suo­met no­riu žmo­gų pa­ro­dy­ti iš tei­gia­mos pu­sės, po­zi­ty­viai. Svar­bu ne­už­gau­ti, bū­ti są­ži­nin­gam prieš skai­ty­to­ją, žiū­ro­vą. Ne­pil­ti pa­maz­gų. Ir gal­būt vi­so to la­bai trūks­ta kai ku­rio­se ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­se. Gal­būt skam­bi ant­raš­tė, anon­sas ir pri­trauks dau­giau skai­ty­to­jų, žiū­ro­vų, ta­čiau ži­niask­lai­do­je sklei­džia­mas gė­ris ga­li duo­ti ge­res­nių re­zul­ta­tų.

– Kai pa­ju­tai žur­na­lis­to duo­nos sko­nį, ar tai Ta­ve nu­vy­lė? Ar dar ne­bū­da­mas ži­niask­lai­dos pa­sau­ly­je jį įsi­vaiz­da­vai ki­to­kį?

– Su­pra­tau, kad žur­na­lis­ti­ka ma­ne ža­vi, nes tai nė­ra mo­no­to­niš­kas dar­bas. Vie­ną die­ną gi­li­nie­si į vie­ną te­mą, o ki­tą die­ną – jau į ki­tą. Tai ver­čia to­bu­lė­ti, daug su­ži­no­ti. Tu nuo­lat bū­ni kaž­ko­kia­me veiks­me.

Ta­čiau šiuo­lai­ki­nė ži­niask­lai­da la­bai ski­ria­si nuo tos, ku­rio­je pra­dė­jau dirb­ti. Jei­gu se­niau da­ry­ti re­por­ta­žo va­žiuo­ja ke­tu­ri žmo­nės – ope­ra­to­rius, žur­na­lis­tas, ap­švie­tė­jas ir vai­ruo­to­jas, tai da­bar įpras­ta, kad vi­sos šios at­sa­ko­my­bės ati­ten­ka vie­nam žmo­gui. Tu tu­ri pa­kal­bin­ti pa­šne­ko­vus ir nu­si­fil­muo­ti, su­si­mon­tuo­ti, su­re­da­guo­ti, pats skai­ty­ti siu­že­tus. Dėl to, ži­no­ma, ken­čia ko­ky­bė.

Tos ži­niask­lai­dos prie­mo­nės, ku­rios dar tu­ri ir ope­ra­to­rių, ir žur­na­lis­tą, jau yra pra­ban­ga.

– Ar yra te­mų, ku­rios Tau kaip žur­na­lis­tui ne­ma­lo­nios?

– Pas­ta­ruo­ju me­tu jau da­ro­si kaž­kaip sun­ku gvil­den­ti kri­mi­na­li­nes te­mas. Vie­nu me­tu man bu­vo pri­skir­ta reng­ti šios sri­ties ap­žval­gas. Kuo to­liau, tuo sun­kiau da­ro­si įjung­ti ka­me­rą, kai įvyks­ta kaž­ko­kia ne­lai­mė. Bet tai yra dar­bas ir tu­ri jį pa­da­ry­ti. Žmo­nės kaž­ko­dėl la­bai do­mi­si kri­mi­na­li­nė­mis te­mo­mis. Net kaž­kur esu skai­tęs, kad ne­ga­ty­vas žmo­nes sep­ty­nis kar­tus la­biau do­mi­na nei po­zi­ty­vas.

Be to, la­bai pa­vo­jin­gas de­ri­nys yra ži­niask­lai­da ir po­li­ti­ka. Ma­tau ten­den­ci­jas ne tik na­cio­na­li­niu mas­tu, bet ir vie­ti­niu. Vyks­ta la­bai ne­gra­žių da­ly­kų ir tai man ke­lia ne­ri­mą. Kai per ži­niask­lai­dos prie­mo­nes yra ma­ni­pu­liuo­ja­ma po­li­ti­ne in­for­ma­ci­ja, žmo­nės nu­si­vi­lia, ne­pa­si­ti­ki, emig­ruo­ja. Tos ap­raiš­kos ma­to­mos ir mū­sų mies­te.

– Ar esi su­si­dū­ręs su ne­ma­lo­nio­mis si­tu­a­ci­jo­mis reng­da­mas ne­ga­ty­vaus tu­ri­nio te­mas?

– Taip, esu pa­te­kęs į si­tu­a­ci­ją, ku­ri iš­si­ru­tu­lio­jo net iki teis­mo. Žmo­nės la­bai jaut­riai re­a­guo­ja, be to, Lie­tu­vo­je žur­na­lis­tams tai­ko­ma dau­gy­bė ap­ri­bo­ji­mų, ku­rie nuo­lat kei­čia­si. Be­si­suk­da­mas dar­buo­se lyg vo­ve­rė ra­te tu­ri reng­ti ak­tu­a­lias te­mas ir dar gi­lin­tis, ar kaž­kas ne­pa­si­kei­tė tei­si­nė­je ba­zė­je. Yra žmo­nių, ku­rie to tik ir lau­kia, kad su­klys­tum, kad iš ta­vęs iš­peš­tų ko­kios nors nau­dos.

– Ar bū­na die­nų, kai klau­si sa­vęs, dėl ko vi­sa tai da­rai?

– Prieš ke­le­tą die­nų ei­nu į fil­ma­vi­mą, vie­no­je ran­ko­je – sto­vas, ki­to­je – ka­me­ra, ki­še­nė­je – mik­ro­fo­nas. Karš­ta, plius 30 laips­nių. Gal­vo­ju: „Tiek me­tų aš ke­liau­ju su to­kia eki­puo­te ir dėl ko tai da­rau?“ Ogi da­rau dėl sa­vo žiū­ro­vų. Per tiek dar­bo me­tų už­au­go di­de­lis ra­tas žmo­nių, ku­rie ma­ni­mi pa­si­ti­ki, į ma­ne krei­pia­si, ste­bi ma­no dar­bą. Jie yra ma­no tur­tas. Ne ka­me­ra, ne mik­ro­fo­nas, ku­riuos bet ka­da ga­li pa­keis­ti į ki­tą, o jie, žmo­nės. Be jų reng­čiau tik ei­li­nius re­por­ta­žus, nes tik čia gy­ve­nan­tys žmo­nės ge­riau­siai ma­to, kas ap­link vyks­ta.

Per tre­jus me­tus pa­vy­ko už­au­gin­ti per tris mi­li­jo­nus ma­no kur­tų vaiz­do kli­pų per­žiū­rų. Dėl jų aš vi­sa tai da­rau. Ir tai stu­mia į prie­kį. Kar­tais bū­na sun­ku, kar­tais ten­ka gal­vo­ti, ko­kią te­mą pa­gvil­den­ti. Ta­čiau vis­kas at­si­per­ka.

– Ži­niask­lai­da ga­li bū­ti ir la­bai ga­lin­gas pro­pa­gan­dos įran­kis. Tai įro­do ir vi­sai ne­se­niai įvy­ku­si są­jun­gi­nin­kų šar­vuo­čių ava­ri­ja, kur in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je bu­vo pa­skleis­ta in­for­ma­ci­ja, esą jos me­tu žu­vo ber­niu­kas dvi­ra­ti­nin­kas. Ma­ža to, su šia in­for­ma­ci­ja bu­vo su­sie­tas ir kon­kre­tus as­muo, Aly­tu­je at­lie­kan­tis tar­ny­bą. Kaip tu ver­ti­ni to­kį in­for­ma­ci­nės pro­pa­gan­dos bur­bu­lą?

– Ma­ne la­bai nu­ste­bi­no, ta­čiau ne­ga­liu pa­neig­ti, kad ne­si­ti­kė­jau, jog šiuo įvy­kiu bus pa­si­nau­do­ta pro­pa­gan­di­niais tiks­lais. To­kia in­for­ma­ci­ja su skam­bia ant­raš­te ga­li pa­da­ry­ti ne­ati­tai­so­mos ža­los vi­suo­me­nei. O pa­nei­gi­mo efek­tas tik­riau­siai bus kur kas sil­pnes­nis.

Juk apie tai kal­ba­ma pa­sau­lio mas­tu. Jau ka­riau­ja­me ne ra­ke­to­mis, gin­klais, o nau­jie­no­mis. Ži­niask­lai­da yra pa­si­tel­kia­ma sie­kiant pa­si­da­ly­ti įta­kos zo­nas. Kam ka­riau­ti ug­ni­mi, jei­gu ga­li­ma stip­riai smog­ti žo­džiais.

Bet čia ga­li­me įžvelg­ti ir ge­rą­ją ži­nią, kad gal pa­ga­liau tu­rė­si­me ge­rą ke­lią į Kau­ną (juo­kia­si).

– Ta­vo dar­be nė­ra api­brėž­tų dar­bo va­lan­dų. Kaip sau ap­si­brė­ži ri­bas, kiek dirb­ti, kad lik­tų lai­ko pa­čiam, po­mė­giams, šei­mai? Ar ne­ten­ka iš­girs­ti prie­kaiš­tų iš šei­mos na­rių, kad jiems ski­ri ma­žai lai­ko?

– Dir­bu tol, kol pa­da­rau vi­sus nu­ma­ty­tus dar­bus. Kai nuo ma­nęs pri­klau­so ki­tų žmo­nių dar­bas, ta­da dar­bo va­lan­dų tie­siog ne­skai­čiuo­ju, nes lai­kau­si prin­ci­po, kad ne­ga­liu nu­vil­ti ki­tų. Ga­li nu­vil­ti sa­ve, bet ne ki­tus. Vi­sa­da pa­gal­vo­ju apie tai, kad mū­sų mies­tas ne­di­de­lis. Pa­kan­ka kar­tą ap­gau­ti žmo­gų ir apie ta­ve jau ži­nos vi­si.

O ma­no žmo­na bei aš­tuo­nio­lik­me­tė duk­ra ma­ne su­pran­ta ir pa­lai­ko. Jos ma­ni­mi ti­ki, pa­si­ti­ki, ma­to, kad daug dir­bu. Jos per tiek me­tų su­si­tai­kė su tuo, kad ma­no dar­bo die­na ne­pra­si­de­da 8 va­lan­dą ry­to ir ne­si­bai­gia 17 va­lan­dą va­ka­ro. Be to, jos tu­ri ir sa­vo dar­bų, pa­rei­gų, po­mė­gių. Duk­ra spor­tuo­ja.

Įsi­vaiz­duok, jei­gu tu dir­bi, su­kie­si, o dar su­lau­ki prie­kaiš­tų grį­žęs, tai kaip jaus­tis? Ma­nau, kad su­pra­ti­mas mū­sų šei­mo­je tik­rai yra.

– Su­tin­ki su po­sa­kiu, kad žur­na­lis­ti­ka yra gy­ve­ni­mo bū­das?

– Tik­riau­siai yra dau­gy­bė pro­fe­si­jų, ku­rioms ga­li­ma pri­tai­ky­ti šį po­sa­kį. Tie žmo­nės, ku­rie gy­ve­na iš sa­vo po­mė­gių, yra lai­min­gi. Mo­no­to­niš­kas dar­bas, ku­rio lai­kas yra įspraus­tas į kon­kre­čius rė­mus, ne­ma­nau, kad su­tei­kia daug lai­mės. To­kie žmo­nės nuo­lat lau­kia dar­bo pa­bai­gos.

Mes, kū­rė­jai, į sa­vo dar­bą žiū­ri­me ki­taip, o jei­gu dar ga­li­ma iš to ir pra­gy­ven­ti, tai nuo­sta­bu.

– Tai ar pats jau­tie­si lai­min­gas?

– Taip, ma­no dar­bas yra ma­no gy­ve­ni­mas.

– Ta­čiau tur­būt yra da­ly­kų, ku­rių pa­si­gen­di sa­vo dar­be, ku­rie ta­ve nu­vi­lia?

–Ži­no­ma, trūks­ta tos tik­ro­sios ge­ro­sios žur­na­lis­ti­kos, kai su žmo­gu­mi ga­li ben­drau­ti akis į akį, o ne nu­siųs­ti jam klau­si­mus elek­tro­ni­niu pa­štu ir jis į juos at­sa­ko. Ta­da ne­lie­ka emo­ci­jos, ne­už­si­mez­ga ry­šys, ma­žai nuo­šir­du­mo. Taip, tai pa­leng­vi­na dar­bą, ne­rei­kia nie­kur va­žiuo­ti, truk­dy­ti ki­tų žmo­nių. Ta­čiau kon­tak­to čia nė­ra. O tai juk yra se­no­ji ge­ro­ji žur­na­lis­ti­ka. Ji lei­džia pa­da­ry­ti daug įdo­mes­nių da­ly­kų.

– Ar jau­tie­si įver­tin­tas kaip sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­las?

– Aš ne­lau­kiu įver­ti­ni­mų. Di­džiau­sias įver­ti­ni­mas – kai ma­no kur­tą siu­že­tą pa­ma­to, gal­būt įver­ti­na žiū­ro­vas. Dir­bu dėl žmo­nių, o ne dėl įver­ti­ni­mų. Vi­sai ne­no­riu, kad ma­ne kaž­kas gir­tų ir liaup­sin­tų.

– Ar daž­nas Ta­vo pa­ly­do­vas mie­go trū­ku­mas?

– Mie­gas žmo­gui pa­de­da bū­ti dar­bin­gam. Žmo­gus ne­ga­li dirb­ti daug va­lan­dų, jis pri­va­lo ge­rai pail­sė­ti. Pa­žįs­tu žmo­nių, me­ni­nin­kų, ku­rie prieš prem­je­ras daug dir­ba, ma­žai mie­ga, nes pri­va­lo vis­ką nu­šli­fuo­ti, nuo jų pri­klau­so pro­jek­to ir ki­tų žmo­nių sėk­mė. Jie la­bai sa­ve iš­se­ki­na.

Ta­čiau ir man kar­tais ten­ka ma­žai mie­go­ti, bet taip nu­tin­ka ne­daž­nai.

– Kaip at­si­ri­bo­ji nuo vir­tu­a­ly­bės, ku­rios Ta­vo dar­be aps­tu? Kaip lei­di lais­va­lai­kį?

– Vė­ly­vą pa­va­sa­rį, va­sa­rą ir anks­ty­vą ru­de­nį į dar­bą ve­žuo­si ne pie­tus, o bur­len­tę. Jei­gu tik bū­na pa­lan­kus oras bu­ria­vi­mui, pir­miau­sia, ži­no­ma, jei tik lei­džia dar­bai, iš­va­žiuo­ju prie Du­sios eže­ro ir ten bu­riuo­ju ar­ba nu­lei­dęs bu­rę ant len­tos tie­siog pa­gu­liu, ste­biu, kaip skren­da paukš­čiai, vis­ką ap­mąs­tau. O par­plau­kęs į kran­tą vėl grįž­tu į dar­bą su nau­jo­mis jė­go­mis. Tai tik­rai ma­ne nu­nu­li­na, ypač ta­da, kai ne­si­se­ka, kad ir ką be­da­ry­tum.

Kar­tais už­ten­ka tie­siog pa­bū­ti gam­to­je, pa­si­žval­gy­ti, kad ir po Aly­taus pi­lia­kal­nio apy­lin­kes, ir ta­da į vis­ką žvel­gi vėl ki­to­mis aki­mis.

– Esi aly­tiš­kis nuo pat šak­nų. Ar ne­bu­vo ki­lu­sių pa­gun­dų pla­tes­nių ga­li­my­bių iš­vyk­ti ieš­ko­ti ki­tur?

– Tu­rė­jau ke­lis pa­siū­ly­mus iš ša­lies te­le­vi­zi­jų, ta­čiau jais ne­pa­si­nau­do­jau. Ir dėl to džiau­giuo­si. Nes man pa­tin­ka gy­ven­ti Aly­tu­je. Čia gra­žu. Mies­tas nė­ra to­li nuo di­džių­jų mies­tų. Ko­dėl tu­rė­čiau dus­ti grūs­ty­se ir ne­ma­ty­ti, kas vyks­ta ma­no mies­te? Ne­su­si­reikš­min­ki­me, gi­mė­me čia, tad jei­gu įma­no­ma, tu­ri­me dar­bus, tai ir li­ki­me čia gy­ven­ti.

– Ar ti­ki sa­vo mies­to gra­žia at­ei­ti­mi?

Jei­gu ne­ti­kė­čiau, čia ne­gy­ven­čiau. Tik­rai ti­kiu. Mies­tas gra­žė­ja, o vi­di­niai rei­ka­lai la­bai pri­klau­so nuo mū­sų pa­čių.

 

 

Laura BALIUKONIENĖ

Rekomenduojami video