A. Karaliaus ir redakcijos archyvo nuotr.

Įprasta, kad po archyvus kapstosi istorikai, bandydami užtikti iki šiol nerastų, ginčų keliančių tiesų patvirtinimų. Bet yra žmonių, niekaip nesusijusių su šia profesija, tačiau su didžiausiu užsidegimu ieškančių kelių amžių gilumą siekiančių savo krašto, giminės faktų ir liudijimų. Juodupietis Alvydas Karalius, daug metų gyvenantis sostinėje, – vienas tų istorijos savanorių, laisvalaikiu rausiančių senuosius archyvus. Jo rastas įrašas apie Juodupės vardo pirmą paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose – naujas potėpis gimtojo miestelio biografijoje.

– Karalius… Kai telefonu pavarde atsiliepiate, kokios reakcijos sulaukiate?

– Iš penktadalio nepažįstamų žmonių po pauzės prasiveržia: „Ohoo… Tai Jūs toks ponas?“ (juokiasi – aut. past.).

– Jūsų žmona – Karalienė. Pirmoji meilė… piršlybos – karališkai?

– Pirmoji meilė, kaip ir daugeliui, mokyklinė. Gal 9 ar 10-oje klasėje. Aš akimis šaudžiau. O būsimą žmoną sutikau Vilniuje. Tradiciškai, šokiuose, klube prie konservatorijos. Muzikė, pianistė Ina. Tik po poros mėnesių sužinojau, kad ji – Janina. Tėvai kažkodėl namuose vadino Ina. Draugės pašmaikštauja iš Karalienės pavardės, sako, ji būti karaliene nusipelnė. Mūsų pavardė tarp draugų neretai tampa proga pajuokauti. Iki šiol nepastebėjau, kad žmona pavarde „manipuliuotų“.  Gal mano vieno brolio žmona labiau didžiuojasi būdama Karalienė (juokiasi – aut. past.).

– Šeimoje turite pavardės tęsėją Karalių?

– Turime dukrą Justę. Žinot, muzikantai labai norėjo groti, karjerą daryti. Tai ir vieno vaiko mums, tada labai užimtiems, atrodė vos per daug (juokiasi – aut. past.). Džiaugiuosi, kad dukros šeima Lietuvoje, turim anūką Petrą. Mano šviesaus atminimo tėčio vardu pakrikštytą. Petro vardas antruoju numeriu buvo. Labai dėl senelio vardo anūkui nespaudžiau, tik subtiliai… Juodupėje gyvena mano broliai Vygantas ir Sigitas, jų šeimose yra Karalių pavardės tęsėjų. Žygimantas, Šarūnas…

– Einate sostinės Karaliaus Mindaugo tiltu… Pagalvojate, kad ir Jums galėjo būti duotas Mindaugo vardas?

– Nors Karalius, su karaliumi nesitapatinu (juokiasi – aut past.). Savęs neidentifikuoju su Lietuvos karaliumi per Mindaugines. Sakyčiau, man labai tinka Alvydo vardas. Lietuviškas. Visi broliai paveldėjom tvirtą stotą ir aukštą ūgį iš tėčio. Po Karalių genealogiją knaisiojausi, iki XIX a.  peržiūrėjau. Iš Lingėnų kaimo kilusių Karalių buvo 50 „štukų“. Bet ne visi aukšti ir tvirti, kaip mes. XX a. buvo Ignacius, jis į Rygą kiaušinus nešdavo. Gerų kojų, bet nedickas.

– Profesiškai nesate su istorija susijęs. Iš kur nusiteikimas knaisiotis po giminės genealogiją,  ko joje ieškote?

– Tėvelio netekau 1994 m. Jo išėjimas man buvo didelis postūmis. Ir savigrauža, kad apie giminę per mažai kalbėjom, daugybės dalykų neišsiaiškinom. Supratau, negalima atidėlioti, turiu kalbėti su likusiais gyvais jo bendraamžiais. Į mano rankas pateko dėdės įdomus raštas, į Ameriką rašytas prieš mirtį, 1959 m., apie tris Karalių genties šaknis, kilmę. Perskaitęs daug ką supratau… Kad yra tarp girdėtų pasakojimų ir tikrovės skirtumų. Ėmiau klausinėt, rinkt, dėliot ir pasidarė Karalių kryžiažodis: virtinė Lingėnų kaimo, buvusio labai draugiško, istorija. Pagal bažnytines knygas, XIX a. kaime buvo 25 santuokos iš to paties medžio, tik skirtingų atšakų. Po truputį, laisvalaikiu, ėmiau giliau žiūrinėt giminės istoriją Lietuvos istorijos archyve. Radau 50 Karalių. Bet reikia sustatyt viską į atitinkamas lentynas, kaip šachmatus lentoje: suprasti įrašus, liudytojus, kas iš kur kilęs ir su kuo tuokėsi, su tam tikrom prielaidom atsekti ir logiškai sudėlioti. Daug grandinėlių sujungti jau pavyko, pagal laikotarpius pradėjo „kabintis“ žmonės, kaimai. Penkerius metus tuo užsiminėjau ir pakankamai storą albumą apie Bliūdžių, Lingėnų giminę išleidom. Ir dabar vis atsiliepia žmonės. Bet darbus atidėjau. Iki pensijos, kai galėsiu  pasinert…

– Simboliška: kalbamės kovo 19-ąją, Jūsų gimtojo Juodupės miestelio vardo pirmojo paminėjimo 330-ųjų metų sukakties išvakarėse. Kol neatkapstėte šio fakto, visi tikėjo, kad Juodupei vos per 100 metų.  

– Kai miestelis šventė šimtmetį, kiek nustebau… Buvau pavartęs knygų, žinojau, kad šis vietovardis buvo minimas gerokai anksčiau. Surašiau Juodupės vardo istoriją ir kur bei kaip man sekėsi ją rasti, pristačiau per Mažosios kultūros sostinės atidarymą.

– Keli dešimtmečiai gyvenate Vilniuje, nemažai prisidėjote prie to, kad jis būtų toks, koks yra šiandien. Kokia sostinė Jūsų akimis?

– Po mokyklos atvykus į Vilniaus universitetą studijų iš mažo miestelio iš karto sukilo patriotinis jausmas. Pamačiau įspūdingą senamiestį, greitai meilė Vilniui gimė. Miestas labai išgražėjo, susitvarkė, tapo modernus. Žinoma, kai kur yra per daug reklaminio glamūro, bet ir labai gerų tendencijų, dėl kurių vis „lojau“. Prieš gerą dešimtmetį miesto tvarkybos darbai smarkiai pajudėjo.

– Viena Jūsų pasiūlytų idėjų – pertvarkytas eismas senamiestyje, kad neužsikimštų automobiliais…

– Kilpinis važiavimas. Tai Vilniaus planavimo skyriaus, kuriame dirbau, tema. Kiekvienas senamiesčio gyventojas turi turėti galimybę privažiuot automobiliu. Bet važiavimas neturi būti skersai išilgai. Beveik pusė automobilių senamiestyje – pravažiuojantys. Taigi sostinės svečiai turi susimokėti arba naudotis viešuoju transportu. Kad senamiestyje būtų saugu pėstiesiems, riedutininkams, dviratininkams.

Buvo ir metro, tramvajaus sostinėje idėja. Prieš 30 metų gimė. Tada, 1990 m., Vilniaus rajono taryboje dirbau, siūlėme eismo draudimus senamiestyje, bet Vyriausybė atšaukė. Mintys apie metro dar nuo sovietmečio, savivaldybėje bent du kartus buvom grįžę prie metro ir tramvajaus idėjos. Žinoma, tai labai brangu ir maža tikimybė, kad atsipirktų. Paskaičiavom, dar litais metro bilietas kainuotų 5–10 litų. Be to, tokių projektų galimybė vertinta ir pagal poreikį, ir pagal ekonomikos prognozes.

– Turite sostinėje kampelį, kuriame Jums jaukiausia būti?

– Viena, kai buvau studentas, kita – dabar. Žaliųjų ežerų rajonas, parkas, Pavilnio parkas, prie Vilnelės. Belmontas… Yra ir negerų tendencijų. Belmonte užtvanką išgriauti norėta, atseit baisūs griuvėsiai. Ir istorinį Barbakaną, jei tik leistų, vadinamieji „naujieji lietuviai“ pertvarkytų, padarytų „perlu“. Taptų išglostyta, nušlifuota. Nebeliktų romantikos, istorijos pėdsakų. Pavyzdžiui, Onuškio dvaras, vadinamas „Lietuvos akropoliu“. Įspūdingi griuvėsiai, pasakojantys buvusią didingą istoriją.  Žinoma, juos reikėtų konservuoti, kad išliktų..

– O sostinės istorijos svarbiausias objektas – Gedimino kalnas – ar išliks?

– Neabejoju. Nesu šios srities specialistas, manau, yra tiesos, kad pakenkta nupjovus medžius, kurių šaknys kalno šlaitus laikė. Kuriamas kalno įvaizdis su lygia žalia veja nebelabai istoriškas. Kai pilis buvo pastatyta, kalnas tikrai nebuvo toks lygus…

– Gyvenimas istorinės architektūros gausiame Vilniuje pakeitė Jūsų požiūrį į Juodupės vaizdą? Ką jaučiate, kai grįžtate į gimtinę?

– Sunku vienareikšmiai vertint. Širdyje tebėra prisiminimai, nostalgija. „Nemuno“ fabriko pastatai,  nors labai apšiurę, kaminas… Bet juk kokie šilti prisiminimai! Kai augau, mokyklon ėjau, miestelis koks gyvas buvo, kiek jaunų žmonių, kokie festivaliai pušyne, namai statėsi, gatvės gražėjo. Vilniuje vaikišką vežimėlį sukrypusiu šaligatviu sudėtinga buvo stumti, apylinkėse didelė netvarka, o Juodupėje, tada man atrodė, daug geriau… Jeigu žiūrėt ne kraštiečio akimis, miestelio vaizdas  dabar liūdnokas. Bet labiausiai mane skaudina šiukšlės miške, tame pačiame pramogomis garsėjusiame pušyne. Ypač vaizdai, matyti prieš 10 metų. Labai gaila, kad Juodupė negali atsigauti, apnyko tradicijos. Reikia verslo, kad pakiltų…

– Šiemet Juodupei – geras šansas. Mažoji kultūros sostinė. Turite vilties, kad ši proga įžiebs didesnės gyvasties?

– Drąsiai prognozuot perversmą sudėtinga. Bet gerų pokyčių, tikiuosi, bus. Senų pastatų sienų tapyba, kaip planuojama, gali sušvelninti niūrų dabarties foną. Gal tai bus žingsnis turizmo kryptimi, papildomų maršrutų atsiras. Juk yra gerų pavyzdžių. Svarbu, kad gimnazija, pirmoji Lietuvoje kaimo vietovėje, išliktų. Kai mokiausi, buvo dvi vienuoliktokų klasės po 31 mokinį.

– Kas Jums šiandien yra Juodupė?

– Jeigu turėčiau antrą gyvenimą, tikrai jį gyvenčiau Juodupėje. Yra svajonė sulaukus pensijos į ją grįžti. Nedrąsi tokia kol kas.

Juodupės vardadienio sukakčiai – 330 metų

Krašto istorija besidomintiems žmonėms senieji archyvai ir bažnytinės knygos – kaimų, vietovardžių ir tautos gyvenimo faktų ir liudijimų lobynas.

Jubiliejus – tris kartus didesnis

2007 m. Juodupė šventė 100 metų jubiliejų, miestelio centre pastatytas šią datą įamžinęs akmuo.  Dešimtmečius manyta, kad Juodupės miestelio kūrimosi ištakos siekia dvidešimtojo amžiaus pradžią. Nuo pramonininko Oskaro Trėjaus, įkūrusio vilnonių audinių fabrikėlį. Po Pirmojo pasaulinio karo miestelis tapo valsčiaus centru. Čia veikė vandens malūnas, pieninė. Sovietmečiu miestelis suklestėjo, plačiai išgarsėjo vilnoniais audiniais, audžiamais fabrike „Nemunas“, garsiais šalies tekstilės pramonės festivaliais, namų statybomis ir infrastruktūros plėtra. Tačiau neseniai paaiškėjo, kad Juodupės, kaip vietovės, vardas turi kur kas gilesnę praeitį.

Juodupės vardo pirmąjį paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose aptiko krašto ir giminės istorija besidomintis Juodupėje gimęs ir užaugęs vilnietis Alvydas Karalius, laisvalaikiu studijuojantis krašto istoriją. Jis surastą gimtojo krašto istoriją ir daug ką nustebinusį Juodupės vardo pirmojo paminėjimo raštu faktą „suguldė“ į ieškojimų ir atradimo pasakojimą.


Alvydas KARALIUS

Juodupei tapus Lietuvos mažąja kultūros sostine – geriausias laikas ir pareiga visiems kraštiečiams pasidomėti jos istorija.

Juodupė – iš Pajuodupio?

Kada Juodupė pirmą kartą paminėta kaip gyvenamoji vieta Juodupės vardu? „Vikipedijoje“ galima paskaityti, kad yra 1769 m. dokumentas. Jame rašoma apie Pajuodupio muitinės posto įsteigimą  Abiejų Respublikų (Lenkijos–Lietuvos) valstybės šiaurės pasienyje. Žinoma, tas muitinės postas iš tiesų buvo įkurtas Juodupėje. Tačiau kalbama ne apie Juodupės vardą, o apie Pajuodupio.

Ar tikrai Juodupė buvo vadinama Pajuodupiu? Ir kada gi mūsų kraštiečiai ėmė naudoti Juodupės pavadinimą? Gal iš tiesų pradžioje Juodupė buvo vadinama Pajuodupiu?

Vartant senas krašto bažnyčių rankraštines krikštynų, santuokų, mirties metrikų knygas Juodupės vardą teko matyti ne kartą. Kilo idėja: kodėl gi nepaieškojus seniausioje rankraštinėje krašto knygoje žinių apie Juodupės istoriją?

Raktas – bažnytinėje knygoje

Seniausia žinoma mūsų krašto knyga – Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios gimimo ir santuokos metrikų knyga, rašyta 1680–1740 m. Ji dabar saugoma Lietuvos istorijos archyve (fondas – 1299, apyrašas – 1, apskaitos vnt. – 12.). Šios 134 lapų rankraštinės knygos skaitmeninę kopiją galima matyti Lietuvos kultūros paveldo internetiniame puslapyje (epaveldas.lt).

Seniausia Onuškio parapijos rankraštinė knyga rašyta lotynų kalba, nuo amžiaus pageltusiais, parudavusiais lapais, aptrupėjusiais kampais. Kažkada ji buvo išardyta, vėliau vėl surišta. Tačiau  lapai supainioti, įrišti ne chronologiškai. Pirmieji įrašai apie krikštijamus vaikus, daryti 1684–1688 m., įsiūti knygos pabaigoje. Įrašų iki 1684 m. nėra išlikusių.

Vardų variacijos

Prisėdus prie šios knygos tapo aišku: norint rasti pirmą įrašą apie Juodupę, reikia skaityti nuo metrikų įrašų knygos galo – 1684 m. Pradžia buvo labai sunki. Pirmasis Onuškio kunigas, pildęs metrikus, nesirūpino būsimais skaitytojais, ypač tais, kurie dokumentą vartys po daugiau nei 300 metų. Įrašų rašalas gerokai išblukęs, braižas beveik neįskaitomas, dažnai net neaišku, kur žodis baigiasi. Teko ilgai dešifruoti: studijuojant kiekvienos raidės rašymo ypatybes, perrinkti po keliolika galimų variantų. Įrašyti vardai ir pavardės dažnokai skamba keistai. Neabejotina, kad rašyta buvo iš klausos, be norminimo taisyklių. Pavyzdžiui, Jurgis įrašuose varijuoja: Jurgius, Jorgius, Jeorijus, Georgijus. Džiugu radus pažįstamas, dar ir dabar mūsų krašte žinomas pavardes: Deksnys, Gaidys, Keliuotis, Liuga, Lingis, Norvaiša, Čeičys, Raišis, Milaknis, Baršys, Alekna, Raupys, Remeikis, Ginotis, Bliūdžius ir t. t. Bet knygoje daug ir nepažįstamų pavardžių. Tą galima paaiškinti, nes praėjo daugiau nei 300 metų, pasikeitė daugiau nei 12 žmonių kartų. Dar karai, maras, migracija – bažnytinėje knygoje minimų vietovių geografija taip pat labai plati. Daugiausia krikštijamų vaikų – iš Onuškio parapijos: Onuškio, Naujasodės, Kraštų, Ažubalių, Bryzgių, Jutkių, Remeikių, Ginočių, Pasodnikų, Raupių, Aleknų, Aknystos, Raišių, Didsodės, Lingėnų, Prūselių, Maineivų kaimų.

Registravo, iš kur krikštatėviai

Gerai, kad knygoje klebonas dažnai užrašydavo ne tik krikštatėvius, bet ir iš kur jie pakviesti. Dažniausia krikštatėviai – tėvų broliai, seserys – iš to paties kaimo. Bet yra įrašų, kad krikštatėviai pakviesti iš toli: Rokiškio, Pandėlio, Panemunėlio, dažnai iš kaimyninės Kurliandijos (dabartinės Latvijos teritorijos).

Nuo 1688 m. spalio Onuškio metrikus pradeda rašyti kitas kunigas. Po pirmojo dvasininko įrašų naujasis kunigas – dailyraščio, beveik kaligrafijos meistras. Nuo jo įrašų ir bažnytinę knygą jau reikėjo skaityti, kaip turi būti – nuo pradžios…

Aleksandro krikšto įrašas – raktas mįslei įminti

Ir štai, devintajame lape – ilgai ieškotas žodis „Juodupė“ (de Jodupe). Ne tik juodupiečiams svarbus įrašas. Jis liudija, kad pirmą kartą paminėtas Juodupės vardas – 1690 m. kovo 19 d. Tą dieną  Onuškio bažnyčios kunigas Dovydas, Kazimieras Podubrinavičius (Podubrinovič) krikštijo Kristoforo Kišo ir Margaritos Bykaitės sūnų iš Aknystos. Kišų sūnų pakrikštijo Aleksandru.  Krikšto tėvu buvo kviestas Aleksandras Gudelis, krikšto motina – Elena Bučiūtė (Helena Buczinska). Juodupės vardas yra nurodytas kaip Elenos Bučiūtės gyvenamoji vieta.