LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Erotika žmogaus kultūroje ir kūryboje yra labai senas reiškinys. Vaizduojamoji dailė labiausiai išeksploatavo erotinius įvaizdžius, todėl juos kurti šiandien tampa tiek pat paprasta, kiek ir be galo sudėtinga. Vienas ryškesnių erotikos kūrėjų, gyvenančių Kaune, yra Jonas Kunickas (g. 1978 m.). Tad apie jo kūrybą ir nusprendžiau parengti šį straipsnį.
Nors 1996–2002 m. J. Kunickas studijavo architektūrą ir dirbo architektūros srityje, nuo 2015-ųjų jis yra pastebimas kaip labai aktyvus tapytojas. Per pastaruosius trejus metus dailininkas surengė šešias autorines parodas Vilniuje, Kaune ir Alytuje. Taip pat dalyvavo devyniose grupinėse parodose, kurios vyko Kaune, Plungėje ir net Taipėjuje (Taivanas). 2014 m. J. Kunickas tapo Prancūzijos organizacijos „Mondial Art Academia“ nariu, o po kelerių metų ši akademija tapytojui skyrė 4-ą vietą geriausio kūrinio konkurse.
2016 m. Kauno dailininkų klubų „Sfinksas“ ir „Meno sparnai“ organizuojamoje parodoje „Atgimimas“ dailininkas buvo apdovanotas už produktyvius kūrybos rezultatus. Tais pat metais „American Art Awards“ organizuojamame kasmečiame konkurse J. Kunickui skyrė 3-ią vietą. 2017 m. dailininko piešinys „Drawing 37“ buvo eksponuojamas konkurse „International Grand Prize Competition“, kuriame „International Contemporary Art Association“ dailininką apdovanojo finalininko sertifikatu. Piešinys eksponuotas „Art Revolution Taipei“ meno mugėje ir šiuolaikinio meno galerijoje Taivane.
J. Kunicko tapyba – tai odė moters grožiui. Tai meninis kūrėjo žaismas erotikos įvaizdžiais. Metodiškai formuojama savita erotika yra švelni ir tuo pat pasaulietiškai neagresyvi.
Dailininkas J. Kunickas kūrybos keliu pradėjo žingsniuoti dar vaikystėje. Neišsiskirdamas su pieštuku ir teptuku jis ir dabar nepaliaujamai stebi aplinką, jos daiktus. Savo paveiksluose jis gyvus tikrovės kūnus paverčia mus stebinančiais erotiniais atvaizdais. Kone savarankiškai studijuodamas tapybos meną ir kantriai išplėtodamas savosios kūrybos metodą J. Kunickas užtikrintais potėpiais sluoksniuoja erotinių moters figūrų kontūrus. Kūno paviršiuje žaidžia ir kontrastuoja skirtingos spalvos dažas, netiesiogiai sukuriantis kintančios formos įspūdį. Meistriški teptuko potėpiai – tai lyg šviesos lūžių žaismas, primenantis spalvos raibuliavimą vandens paviršiuje.
J. Kunicko tapyba – tai odė moters grožiui. Tai meninis kūrėjo žaismas erotikos įvaizdžiais. Metodiškai formuojama savita erotika yra švelni ir tuo pat pasaulietiškai neagresyvi. Šį J. Kunicko erotikos savitumą verta aktualizuoti nepažodiškai remiantis Rolfo Duroy ir Günterio Kerneriomintimi: „[…] kaip ir reklamoje mes pirmiausia užkibome ant erotinio stimuliatoriaus meškerės, kad po to sužinotumėme visai ką kita. […] čia ne tik vyksta gundymas mūsų dienų vartojimui, bet tiesiog nuopolis […]“ (Duroy R., Kerner G. (2002). Menas kaip ženklas: semiotinis-sigmatinis metodas. Мeno istorijos įvadas. Vilnius: „Alma literra“, 278).
Galiausiai, dar prieš pradedant žvelgti į J. Kunicko tapybą, pasirodo, kad nuopolio ir erotikos implikacijos yra savaime duotos mūsų vaizduotėje. Dailės kūriniai jas tik sustiprina ir apnuogina dienos šviesoje.
Vis dėlto J. Kunicko tapyboje erotika neturėtų būti aktualizuojama kaip iracionalūs sapnai, liguistos fantazijos ar socialinė kritika. Jo paveikslai neatstovauja šiurkštaus realizmo ideologijos. Tiesa, įtarus žiūrovas, labiau siekiantis įžvelgti ką nors kita, labiau klastotą, socialiai angažuotą, agresyvų ar kitokį pasakojimą, esantį anapus nutapytos moters grožio, gali būti aplankytas dviprasmiškų užuominų, bet vargu ar jos visos bus teisingos…
J. Kunicko tapyboje švelniai erotizuotas kūnas nėra demonstruojamas kaip užsisklendęs ir asmeniškas. Priešingai, jis yra grožėjimosi objektas, kuris gana atvirai demonstruojamas žiūrovui. Perfrazuojant ir tuo pat metu praplečiant prancūzų filosofo Maurice'o Merleau-Ponty pastebėjimą apie kūną ir kūniškumą (kuriame yra pabrėžiama, kad „būti kūnu reiškia būti susietam su konkrečiu pasauliu. […] mūsų kūnas nėra pirminė erdvė: jis yra iš jos“ (žr. Lecht J. (2001). Penkiasdešimt šiuolaikinių mąstytojų: nuo struktūralizmo iki postmodernizmo. Vilnius: „Charibdė“, 46), galima teigti, kad erotinis J. Kunicko tapyboje išplėtotas kūno grožis yra veikiantis tame pasaulyje, kuriame kyla noras interpretuoti, kuriame kūnas būdamas atviras nėra visiškai visuotinas, jis visiškai priklauso nuo žiūrovo intencijos – matyti, suvokti ir grožėtis.
Nors tapyboje pavaizduotas kūnas ir skiriasi nuo kūno aktualiai veikiančiame kasdieniame pasaulyje, kuriame gyvename, mylime, kenčiame ir mirštame, tačiau jis (kūnas) nėra nuo jo (pasaulio) atskirtas. Taip yra todėl, kad dailininkas surenka ir komplektuoja iš pasaulio kilusias kūno vaizdavimo erotines schemas.
Nors žiūrovas ir žino, kad drobėje nėra pavaizduotas jo paties ar jo artimo žmogaus kūnas, nors vaizdinys ir yra tik vaizdinys, žiūrovui dailininkas palieka teisę identifikuotis su atvaizdu. Anot Christiano Metzo, ši galimybė identifikuotis ir yra grynojo suvokimo veikla (žr. ten pat, 101). Tapyboje svarbą išlaiko kūno reikšmė, kylanti iš jo natūralaus ryšio su aistromis ir vizualiniu malonumu.
J. Kunickas drąsiai klodamas kontrastingus atviros spalvos potėpius patvirtina mintį, kad šiuolaikinis dailininkas yra labiau linkęs matyti tai, ką tapo, o ne tapyti tai, ką mato.
J. Kunicko tapyba taip pat signalizuoja XX a. modernistinės tapybos manierą. Juk XX a. tapyba pripratino žiūrovo akį prie ryškesnės paletės, stiprių ar net rėkiančių spalvų. Todėl, kaip pažymi Ernstas H. Gombrichas, šiuolaikiniam Vakarų pasauliui vis dar sunku priimti senųjų stilių tonines gradacijas (Gombrich E. H. (2000). Dailė ir iliuzija. Vilnius, 49). Tad šiuo atveju J. Kunickas drąsiai klodamas kontrastingus atviros spalvos potėpius patvirtina mintį, kad šiuolaikinis dailininkas yra labiau linkęs matyti tai, ką tapo, o ne tapyti tai, ką mato (žr. ten pat, 73).
Galiausiai J. Kunicko erotika sukelia nepasiekiamumo jausmą, kur tikrojo kūno ir atvaizdo atstumas kelis kartus didina žiūrovo geismą. Tai sukelia sentimentalų jausmą, kylantį iš noro patirti santykį su kita realybe. Erotinis malonumas yra pašlovinamas paties tapybos akto metu. Pats malonumo geismas yra tiek intensyvus J. Kunicko tapyboje, kiek erotika prasideda nuo kūrybos akto ir kiek ji apsiriboja pačiu paveikslo apžiūrėjimu. Tapyba šlovina erotinių fantazijų įgyvendinimą.
Moters atvaizdas paveiksluose žymi geismą, kuris neišsipildo vien per žiūrėjimo aktą. Paveiksle eliminavus kūno taktilinių praktikų išsipildymo galimybę yra atidedamas ir pats geismo išsipildymas. Moteris nepasirodo, kaip čia ir dabar esantis tikras kūnas. Tai ir yra atvaizdo galia, kai sužadinamas geismas, bet geismas nepasiekia finalo. Geismas, kuris formuojamas tapybos kūrinyje, veikia kaip niekada neišsipildantis lietimas. Jis yra slankiojantis buvimas, tarp geismo žadinimo ir tarp tikrojo pasitenkinimo.
Pabaigai antrinant Susan Sontag įžvalgoms apie erotiką ir aktualizuojant J. Kunicko kūrybą galima teigti, kad kiekvienas tapybos kūrinys yra unikalus rankų darbo originalas, o tai jau savaime kūriniui suteikia papildomo malonumo svarbos, juk tapyba dažniau ieško grožio ir savojo garbinimo objekto (Sontag S. (2000). Apie fotografiją. Vilnius: „Baltos lankos“, 59, 130, 164). Erotinė tapyba išryškina platonišką meilę, t. y. nuosaikią meilę be prisilietimo prie kūno. Tad J. Kunicko paveiksluose aktualizuoti svarstymai apie erotiką yra taip pat susiję su klausimais apie tą, kuris meilinasi, ir tą, kuriai yra meilinamasi.
