Kartais tenka susikaupti ir stebėti viską iš šalies… Svarbiausia yra neleisti, kad tavo svajonės pildytųsi kitiems.

Šios dienos „Biržiečių žodžio“ pašnekovė – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Asta Preidytė. Laikui, rodos, nepavaldi moteris su gyvenimo išugdyta kantrybe ir ramuma pasakoja apie tai, kokį metą pandemijos akivaizdoje gyvena ji pati ir koks tai būvis jos kolegoms, scenos žmonėms.
„Du ilgi neveiklos laikotarpiai per metus aktoriui yra sužlugdymas, o nepalūžti yra menas. Aktorius yra tam, kad vaidintų, vynuogynas tam, kad duotų vyną,“ – sako A. Preidytė.
-Miela Asta, pradėkime pokalbį nuo to, kad turite sąsajų su mūsų miestu…
-Aš ten, Biržuose, gimiau. Medicinos personalas išrinko mane gražiausiu savaitės vaikeliu. Tėtis mus su vyresnėle sese vis vadindavo karalaitėmis. Gyvenome miesto centre: prisimenu mūsų kiemą, per gatvę buvo universalinė parduotuvė. Ten kartą buvau pabėgusi ir sesė mane gaudė tarp audinių, sukabintų salėje. Vakarais kartais irstydavomės valtele ežere. Mama, tėtis, sesė ir aš su aukle. Tėtis su mama dainuodavo – pasakiški vakarai. Biržus palikome, kai man buvo treji metukai.

-Šiemet kovo mėnesį atšventėte gražų 60-ąjį jubiliejų, bet metai yra Jūsų sąjungininkas: kokie burtai ar magija padeda išlikti jaunam ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai?

-Taip, metai nepavaldūs, vieni nubėga, kiti ištinka – kaip tas mano jubiliejus. Visiems palinkėčiau užsiimti miela dūšiai veikla, kuo daugiau juoktis – humoras išgelbės pasaulį. Kartas nuo karto pasportuoti, neperlenkt, bet judėti. Kai per karantiną mane prisivijo tas jubiliejus, pagalvojau – jokio triukšmo, jokios pompastikos, gal tyliai praeis ir bus ramu. Mano dukra dabar gyvena Londone, bet kažkaip sugebėjo užsakyti ir pristatyti 60 geltonų tulpių – pilna laiptinė jų buvo! Telefonas net užkaito nuo sveikinimų skambučių. Pasislėpt nepasisekė…

-Labai simboliška – esate gimusi Teatro dieną, kovo 27-ąją…

-Ak, ta diena tikrai simboliška. Iš pradžių norėjau viską viską matyt, pati nebūt matoma, toks tobulas žiūrovas. Paskui fantazuodavau, nes tikėjau, kad už teatro uždangos gyvenimas tęsiasi. Bet paskui užvaldė troškimas padaryt geriau. Tik tą „geriau“ teko išmokti, darbuotis viską aplink užmiršus… Buvo ir ašarų, buvo ir nusivylimo, nugalėdavo užsispyrimas – įveiksiu.

Teatro diena, tas simbolis net įpareigoja. Bet visada žinojau – aš esu ten, kur mano vieta. Ir niekad nesigailėjau.

-Kas aktoriui, teatrui yra karantinas? Kaip praleidote pirmąjį karantiną ir ko iš jo išmokote kaip teatro žmogus? Ir ką karantinas reiškia scenos žmonėms?

-Karantino tyla yra slegianti, ypač meno žmonėms. Užsidaryti, nutilti, nesusitikti su žiūrovais, nebendrauti… Aktoriams tai nuosprendis. Bet aš optimistė. Svarbiausia – nesugriūti buityje. Vėl atradau sau mielas knygas, kurios buvo atidėtos ir laukė savo laiko. Mano premjera „Kastingas, kastingas, kastingas“ (aut. Lucian Baleanu) turėjo išeiti prieš pavasario karantiną, tai turėjo būti aktorinis benefisas. Pilnas miestas plakatų, o ir aš, ir visi – užsidarę… Buvau beruošianti projektą, skirtą Jonui Mekui, tai irgi buvo įšaldyta. Esu įsitikinus, kad šis didis kūrėjas yra neatrastas, net užmirštas. Prieš karantiną buvau įsigijusi keletą naujai išleistų knygų apie J. Meką, tai teikė daug malonumo. Supratau, kad naudos galima rasti visur, todėl visai neliūdėjau.

-Scenoje, Juozo Miltinio dramos teatre, esate 45 metus. Aktorystei tai atrodo labai ilgas laikas. Į kokį teatrą atėjote ir kokiame dirbate dabar?

-Taip, į Panevėžio dramos teatro studiją atėjau vos 15 metų. Teatras Panevėžy visiems buvo lyg šviesos Meka, išskirtinis. Jei premjera, tai visas miestas verda – ar matei, ar buvai? Studija, Juozas Miltinis… Tas laikas buvo karališkas: ir mokėmės, ir dar patys turėjom progų dalyvauti spektakliuose. Stovėti šalia didžiųjų buvo neįkainojama. O kiek spektaklių pražiūrėta salėje ant laiptelių! Būdama 19 metų teatre gavau etatą. Taip ir prasidėjo. Kažkada buvo galimybė pereiti į kitą teatrą, bet likau ištikima savo namams. Niekas kitur ypatingai ir nelaukė. Geriau būti aukštumoj savo teatre, nei masuote svetur.

-Kai 2005 m. buvote įvertinta „Auksiniu scenos kryžiumi“ už Margaritos vaidmenį to paties pavadinimo spektaklyje, buvo publikuotas straipsnis „Moteris ir jos kryžiai“. Kokie dar asmeninio, profesinio gyvenimo kryžiai, be to auksinio, keliauja su jumis?

-Margarita to paties pavadinimo pjesėje (aut. Mara Zalyte) buvo ypatingas vaidmuo. Labai sodrus visom prasmėm. Tai aktorės svajonė ir iššūkis. Savo mamai tiesiog neleidau jo žiūrėti, bijojau, kad jos širdis neatlaikys. Kažkada vėliau ji perskaitė tą pjesę ir mane suprato. „Auksinis scenos kryžius“ už pagrindinį moters vaidmenį buvo labai aukštas ir svarbus įvertinimas. Kartais atrodo, kad visas aktoriaus gyvenimas yra lyg tas kryželis – neši, tai nešk garbingai. Juk kiekvienas vaidmuo – naujas kelias, nauji ieškojimai… Tie, kuriuos įveiki ne iškart, paprastai būna geriausi ir mylimiausi. Nepaprastai daug gyvenimų išgyventa, išvaikščiota, iškentėta…

O kryžiai gyvenime? Jei Dievas duoda tą kryžių, duoda ir jėgų jį panešti. Kiek kelio mums bebūtų skirta, jis visas yra mūsų. Svarbu – nebėdavot (anot J. Meko).

-Prieš keliolika metų esate sakiusi, kad jums Panevėžyje vienintelė šviesos Meka yra teatras. Tai pakartojote ir šiame interviu. Koks šis miestas kultūrine prasme dabar? Atrodo, įvairių kultūros įstaigų ir organizacijų jame nestinga.

-Dabar visa kultūra yra įšaldyta. Bet po pirmojo karantino žmonės pradėjo klausinėti – gal atsigavot, gal pakviesit pažiūrėt ką nors nauja? Ir ėjo išsiilgę. Pasaka! Bet… Kai prieš keletą metų Panevėžys buvo Lietuvos kultūros sostine, miestas net braškėjo nuo renginių. Gal daugiau pinigėlių buvo skirta, bet tada labai linkėjau, kad nesubliukštume, kad eitume į priekį, kad lygis būtų aukštas…

Dabar kultūros sluoksnis retėja. Naujam kultūros sąjūdžiui teks subręsti. Be abejo, yra nepaprastai kūrybingų žmonių, teks išlaukti pandemiją.

Labai tikiuosi, kad atlaikysim ir šį karantiną, išsiilgsim vieni kitų, sugrįšim į teatrus, į sales, į savo dvasios namus.

-Ačiū už pokalbį.

 

Indra DREVINSKAITĖ