Rytų Aukštaitijos miestas Rokiškis galerija po atviru dangumi vadinamas pirmiausia dėl namus puošiančių originalių tapytų langinių. Vienos jų – žaismingos ir linksmos lyg vaikiški piešiniai, kitos žavi liaudiško naiviojo meno stilistika bei lietuviškais ornamentais, dar kitos – moderniojo meno pavyzdžiais. Visas šias grožybes nutapė dailininkai, jau 16 metų iš visos Lietuvos ir užsienio kasmet susirenkantys į langinių tapybos plenerus. Idėjos atgaivinti senąją namų puošybos tradiciją autorius ir plenerų kuratorius – tapytojas, keramikas, dailės mokytojas ekspertas Arūnas Augutis. Iš Mosėdžio (Skuodo r.) kilęs menininkas jau 36 metus gyvena Rokiškyje, kur jo pastangomis buvo įkurta dailės mokykla, miesto dailininkų klubas „Roda“.

Pirmosios kabo iki šiol

Pirmąsias Rokiškio langines dar 2003 metais ištapė A.Augutissu savo mokiniais.

„Pagrindinė Respublikos gatvė su aplink ją išsidėsčiusiu mediniu senamiesčiu, tarpukariu statyti vienaaukščiai mediniai pastatai primena gatvinio kaimo „ūlyčią“. Kai atvažiavau čia gyventi, Respublikos gatve kasdien kulniuodavau į darbą. Vaizdelis buvo nykus – išsiklaipiusios šaligatvių plytelės, apšiurę, seniai nedažyti, todėl nublukę mediniai nameliai, suklypusiomis pašiūrėmis bei sandėliukais apstatyti kiemai, nekarpomos gyvatvorės, daržai iki pat šaligatvių. Vienintelis akį traukiantis dalykas– ant kelių namų išlikusios senos medinės langinės. Juk iš visų Lietuvos regionų būtent aukštaičiai langines puošdavo dailiausiai: drožinėtais ornamentais bei tapybine puošyba.

Panemunėlyje užrašyta liaudies daina, kurioje sakoma: „Uošvės gryčia kaip sklėnyčia, maliavota  slunginyčias.“ Pamažu gimė mintis tas senas langines restauruoti, kad seniausiai miesto gatvei jos taptų impulsu atsinaujinti, paskatintų gyventojų norą apsikuopti, – miesto puošimo pradžią prisimena pašnekovas.– Ąžuolų g. 2 name gyvenantis Vaidas Kužiulis maloniai patikėjo savo namo, statyto dar 1929 m., langines man, Rokiškio dailės mokyklos mokytojui ir mano auklėtiniams, pasakęs: „Jei nepatiks, uždažysiu.“ Išdabinome jas tradiciniais pasaulio medžio, saulės, mėnesio ir žvaigždžių motyvais – taip senieji kaimo meistrai „išmaliavodavo“ ne tik langines, bet ir kraičio skrynias, „šėpų“ duris, verpstes, ąsočius. Tos pirmosios langinės tebekabo iki šiol.“

Šiemet vykusiame 16-ajame langinių plenere buvo restauruojamos senos langinės. Dailininkams talkino savanoriai rokiškėnai.

Niekas neatsisakė

Savo idėją papuošti miestą tapytomis langinėmis A.Augutis išsakė tuometinei Kultūros centro direktorei ir folkloro ansamblio „Gastauta“ vadovei NidaiLungienei. Ši palaikė puikią idėją, todėl abu ėmėsi darbo.

„Nida dešimt metų buvo langinių tapybos projekto vadovė, o aš – plenerų kuratorius. Aš juokaudavau: „Nida, pavardė įpareigoja tave rūpintis šiuo pleneru“ („lungas“ – rokiškietiškai langas).Paskutinius šešerius metus plenerus organizuoja visuomeninė organizacija „Tyzenhauzų paveldas“, kurios pirmininkas Sigitas Sirgėdas daug nuveikė, kad 10 metų rengti plenerai nenutrūktų. Su N.Lungiene kruopščiai analizavome prof. Liberto Klimkos ir Etninės kultūros globos tarybos išleistus leidinius apie Aukštaitijos tradicinę kaimo architektūrą, tačiau nenorėjome užsisklęsti praėjusių amžių kaimo žmonių kurtoje stilistikoje, neketinome mėgdžioti senųjų meistrų tapybos. Dailininkams suteikėme kūrybinio eksperimento galimybę, progą atskleisti savo kūrybinį individualumą. Kiekvienais metais sugalvojame skirtingas temas. Jų būta įvairių: geometrinė ornamentika, figūrinės kompozicijos, animalistiniai motyvai, šriftas (tekstas), heraldika, dangaus (astronominiai) kūnai, mitologija, Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo simbolika, natiurmortas, archajiški baltų ženklai, augaliniai motyvai.

Vieno namo langines tuo pačiu stiliumi paprastai tapo 2–4 menininkai. Naudojame akrilinius, vandeniu skiedžiamus dažus, kurie yra atsparūs aplinkos poveikiui. Stengiamės, kad langinės pabrėžtų namo paskirtį, jame gyvenančios šeimos ypatumą, istorinę potekstę, vietines tradicijas. Paisome ir namo savininkų nuomonės dėl temos, siužeto, stilistikos – prieš gražindami Rokiškio parapijos namus, temas aptarėme su dekanu, – langinių tapybos ypatumus atskleidžia dailininkas. – Langines yra tapę per pusantro šimto dailininkų bei medžio meistrų:klubo „Roda“ nariai, dailininkai iš Vilniaus, Šiaulių, Šakių, Panevėžio, Zarasų, Ukmergės, Alytaus, Anykščių, Utenos, Latvijos bei Lenkijos. Štai mano mokinė Emilija Klemkaitė nuo dešimties metų iki pat šių dienų su mamadailininke Sigita Klemkaite dalyvauja pleneruose. Nė vienas mano kviečiamas menininkas neatsisakė dalyvauti plenere, nė vienas nepatyrė kūrybinių nesėkmių. Plenerus kasmet finansuoja Lietuvos kultūros taryba (seniau – Kultūros rėmimo fondas), Rokiškio rajono savivaldybė, „Rokiškio sūris“, privatūs rėmėjai.“

Išgražėjo neatpažįstamai

Tapytomis langinėmis dailininkai papuošė jau keliolika centrinių Rokiškio miesto gatvių (Respublikos, Kauno, Kęstučio, Ąžuolų, Sodų, Vilniaus, Mikėnų), keleto Rokiškio rajono kaimų pastatus: gyvenamuosius namus, įstaigas, parduotuves, kavines. Rokiškėnai entuziastingai palaikė senąją langinių puošybos tradiciją ir džiaugiasi, kad menininkai taip originaliai puošiajų namus. Ir patys pasistengė – atnaujino, renovavo namus, susitvarkė kiemus. Per pastaruosius 15 metų Rokiškis, ypač miesto centras, neatpažįstamai išgražėjo ne tik dėl Europos Sąjungos skiriamų lėšų, naujų trinkelių ir gėlynų – būtent menininkų dėka jis virto unikaliu meniškos dvasios miestu, kokio nėra visoje Lietuvoje. Jį gausiai lanko turistai.

Anot A.Augučio, dauguma langinių nėra vien dėl grožio, ne dekoratyvinės – gyventojai jas naudoja pagal paskirtį. Istorikai teigia, kad lietuviško namo elementas, langinės, atsirado 18 a. pabaigoje. Svarbiausia jų paskirtis – šeimos gyvenimą atitverti ne tik nuo svetimų akių, bet ir nuo vagių, taip pat saugoti anuo metu brangų lango stiklą, žiemą išlaikyti namo šilumą, o vasarą neleisti saulei jo per daug įkaitinti.

Šiemetis 16-asis langinių pleneras buvo skirtas seniau tapytų langinių restauravimui, nes kai kurios langinės per daugelį metų nubluko, išsiklaipė, suskilo. Džiugu, kad šiame plenere dalyvavo ne vien dailininkai, bet ir Rokiškio miestiečiai savanoriai.“

A.Augutis ištapė Rokiškio parapijos namų langines.

Pradžia – Dusetose

„Esu žemaitis, kilęs iš Mosėdžio, akmenų krašto, o daktaras Vaclovas Intas, mano tėvelio draugas, tapo mano krikštatėviu. Mokyklą baigiau Pakruojyje, bet ten nebuvo jokios dailės mokyklos, o piešti norėjau, bet labiausiai – būti dailininku“, – šypsosi menininkas.

Baigęs Šiaulių pedagoginio universiteto Dailės fakultetą,pedagogo ir menininko kelią A.Augutis pradėjo Dusetose (Rokiškio r.), kur gavo paskyrimą dirbti dailės mokytoju. „Dusetų K.Būgos vidurinėje, vienintelėje rajono mokykloje, dailės mokytojo (vėliau – direktoriaus) Raimondo Gapšio rūpesčiu ir iniciatyva buvo dėstomas sustiprintas dailės mokymas. Ten dirbau penkerius metus. Per tą laiką įgavau patirties, kūrybinių impulsų, subrendau ir kaip žmogus, ir kaip menininkas. 1995 m. mano mokinys Arvydas Stauskas su kolegomis Dusetose įkūrė bene pirmąją mažame provincijos miestelyje profesionalią dailės galeriją. Rokiškyje išvis nebuvo dailės mokyklos. Kartą susitikome su muzikos mokyklos direktoriumi Stasiu Davidu ir nusprendėme, kad jos reikia – taip 1984 m. Rokiškio muzikos mokykloje atsirado dailės skyrius, vėliau buvo įkurta mokykla (dabar dailės mokykla veikia Rokiškio jaunimo centre), kuriai keletą metų vadovavau.

Per 35 metų dailės pedagogo karjerą dėsčiau tapybą, piešimą, kompoziciją, grafiką, keramiką. Kiekvieną vasarą su mokiniais važiuodavome į stovyklas, plenerus, kaimuose tapėme senovinius daiktus ir kaimo žmones.

Maži vaikai visi nori piešti. Dailės mokymo pradžioje svarbiausia nesulaužyti asmenybės. Vaiką reikia laistyti kaip gėlę ir žiūrėti, kas išaugs – ar lelija, ar dilgėlė. Bet visi reikalingi, visi saviti, – savo požiūrį į meninį ugdymą atskleidžia dailės pedagogas. –Paauglystės krizei užklupus vaikai keičiasi – nenori piešti, net meta dailę. Išaugę iš paauglystės supranta, kad visko galima išmokti. Tarp mano mokinių yra dailininkų, dizainerių,architektų, dailės pedagogų, kurie yra baigę Lietuvos bei užsienio aukštąsias dailės mokyklas.“

A.Augučio asambliažas „Perlų ieškotojai“.

Įkūrė klubą „Roda“

Menininkas subūrė dešimt Rokiškio krašte gyvenančių dailininkų ir 1997 m. įkūrė klubą „Roda“. Jam priklauso Aušra Viduolienė, Dalia Varnaitė, Ligitas Keraitis,Rimvydas Pupelis, Raimondas Gailiūnas, A.Augučio mokiniai Asta Keraitienė, Eglė Kurilavičienė, Sigitas Daščioras, Žilvinas Vaičiūnas ir Sigita Klemkaitė. „Visi esame skirtingo amžiaus, charakterio ir kūrybos stiliaus, bet mus vienija noras savo kūryba bent kiek pakeisti šį beprotišką pasaulį, kad nuo mūsų meno pasaulis taptų suprantamesnis, įdomesnis ir gražesnis“, – klubo kredo apibrėžė jo įkūrėjas.

Rokiškio dailininkų klubas „Roda“ (iš kairės): S.Daščioras, A.Keraitienė, Ž.Vaičiūnas, D.Varnaitė, S.Klemkaitė, E.Kurilavičienė, L.Keraitis, R.Gailiūnas, A.Augutis.

Rodiečių pastangomis iškart pagyvėjo rajono kultūrinis gyvenimas: ne tik mieste, bet ir visoje Lietuvoje bei užsienyje kasmet rengiamos dailės parodos, meninės akcijos.

Kai lankiausi Rokiškyje, krašto muziejaus galerijoje veikė tradicinė kasmetinė klubo „Roda“ narių paroda, kurią apžiūrėjome drauge su Arūnu. Čia eksponuojama ironiška ir įtaigi jo paties erdvinė kompozicija „Į šviesią ateitį“. Kampe sukrautas kalnas iš Lenino raštų, kurio viršūnėje – bronzinė Lenino galva. Šalia padėtas patefonas ir plokštelės su Brežnevo kalbomis. Ant sienos kabo kūjis ir pjautuvas bei sena rusiška „fufaikė“ – šimtasiūlė, papuošta ordinais ir medaliais.

„Tai priminimas, iš kur atėjome, atliepiantis į įvykius Baltarusijoje, – kompozicijos idėją apibrėžė menininkas. – Seniau tapiau paveikslus, vėliau pradėjau kurti asambliažus – meno kūrinius, kuriuose naudojami įvairūs seni daiktai su savo istorija. Juos mėgau ištapyti.Vienu metu kūriau daug ekslibrisų.Neapleidau ir keramikos.Dabar darau instaliacijas ir meno objektus. Keletą jų sukurti paskatino skandalingi įvykiai Rokiškyje, kuomet konkursą laimėjęs naujasis kultūros centro direktorius Erikas Druskinas pradėjo griauti miesto kultūrą. Jis išvaikė tremtinių chorą „Vėtrungė“, beveik keturis dešimtmečius gyvuojantį folkloro ansamblį „Gastauta“, užrakino ansambliečių rūbus ir muzikos instrumentus. Taip atsirado mano meno objektai „Sūdytos kanklės“ (medinėje geldoje guli kanklės, užbertos druska) ir „Druskos siena“ – iš druskos pakelių sudėliojau sieną, į kurią atsimuša didžiulis kūjis.“

A.Augutis yra surengęs keliolika personalinių dailės parodų Lietuvoje bei užsienyje.

Arūnas pamėgęs ir liaudišką muziką – jau gerus tris dešimtmečius jis groja, dainuoja ir šoka Rokiškio kultūros centro folkloro ansamblyje „Gastauta“. Dalyvauta Lietuvos ir Pasaulio lietuvių dainų šventėse, respublikiniuose festivaliuose, garsinta miestą ir šalį visoje Europoje.