LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Rokiškėnams R. Baškys pažįstamas. Jo medžio darbai buvo eksponuojami muziejaus prakartėlių kolekcijose, medžio drožėjų parodose. „Mintyse kalbuosi su medžiu jį droždamas. Garsiai tai ne. Matyt, dar nesu visai išprotėjęs“, – juokėsi pašnekovas. Kai kurie jo kolegos impulsą skaptuoti pagauna naktimis, o jis, sako, drožybai nakties neaukoja, dirba dieną.
Bet galva dirba ir naktimis. Prisipildo minčių, kaip bičių. Ir vizijų, ką iš to ar ano medžio sukurs. Atsikėlęs paslampinėja, nežinodamas, ko griebtis, o kai jau išsijudina raumenys, kimba į darbą. Tiesa, medžio drožyba – tik hobis, ne iš jo skulptorius duoną valgo. Tad savęs nelaiko profesionalu ir nesilygiuoja į šios srities žvaigždes.
Nuo „velniavos“ – prie istorijos
Raimondas nemėgsta užsakymų („man reikia to ar ano, kodėl skulptūros ranka pakelta arba nuleista“), nes nebelieka kūrybos laisvės, ranka prie medžio tampa suvaržyta. Jis neprisimena, nuo ko „medžio liga“ prasidėjo. „Gal nuo šaukšto močiutei… Vaikystėje kišenėje nešiodavausi peiliuką ir vis droždavau. Ar likę pirmųjų darbų, nežinau. Reikėtų paieškoti tėvų namuose, kur brolis dabar gyvena. Aš tai neturiu“, – apie pradžių pradžią sakė drožėjas.
Kodėl jo galvą užvaldė medžio kaukės? Raguotos, emocingos, išraiška pralinksminančios, gąsdinančios, verčiančios susimąstyti… „Gyvenu Kuršėnuose, už tilto, ta dalis nuo seno priskiriama Žemaitijai. Aukštaitijos Užgavėnių kaukės kitokios, o pas mus, Žemaitijoje, – medinės. Bet veido medinių kaukių drožiu nedaug, mano kolekcija – ant sienos kabinamos. Velniai –„ankstyvoji lyrika“, – pasakojo skulptorius. Ir pridūrė, kad velnius dar ir linksma drožti, nes labai daug išraiškos: jie vaiposi, erzina, juokiasi. Kaukėse „užmaskuotos“ gyvenimo blogybės: atsispindi girtuoklių, tinginių, melagių, patyčių bruožų. „Juk niekas nežino, kokie velniai iš tikrųjų, tad ir kritikuoti negali“, – šmaikštavo medžio drožėjas.
Pajutęs, kad velnių kompanijoje per daug, nuo jų atsitraukia. Sako, pajutimas, ką drožti, kinta, drožiniai atspindi kūrėjo amžiaus tėkmę.
R. Baškio didžiulėje drožinių kolekcijoje (turi įkūręs savo darbų muziejų) rikiuojasi istoriniai, bibliniai, religiniai personažai: Lietuvos karaliai, bibliniai pranašai, arkangelai. Tai jau vėlesnio tarpsnio, kaip sako skulptorius, jo gyvenimo brandos darbai. Jiems reikia ne tik išlavintos akies, rankų, bet ir gyvenimiškos išminties, suvokimo, ką darai. Mėgsta jis kurti ir rūpintojėlius, skaptuoja labai atsakingai, kad neatrodytų „kaip beždžionės“, kokių teko ne vienoje vietoje pakelėje matyti. Turi sukūręs keletą bareljefų, bet kūryba medžio plokštumoje jo nesužavėjo. Yra ir humoristinių siužetų, kurių veikėjai – šių dienų politikai. „Turiu ir Gražulį su „vyrai, už Lietuvą“, ir nacionalinę vertybę (buvusią Seimo narę, poetę Dalią Teišerskytę“), ir „valstietę“ Agnę Širinskienę bei nemažai kitų, ryškių savo veikla ar pasisakymais. Atokiau nuo politikų rimtyje susikaupęs Lietuvos klasikas Kristijonas Donelaitis. Kartais, sako skulptorius, nė pats nebežino, ko jo drožinių galerijoje galima rasti.
Ne šablonų kepėjas
Įgūdžių su medžiu R. Baškys įgavo Plungės liaudies gaminių įmonėje. Jos suvenyrų ceche būdavo kūrėjų ir pakartotojų. Kūrėjai kartą per mėnesį pateikdavo kūrinius, juos vertindavo komisija, o įvertintus duodavo pakartotojams. Šie pagal šabloną tikslai štampuodavo originalo antrininkus, po 30 vienetų. Toks „klonavimas“ meniškos prigimties R. Baškio suvokimui – lyg peilis, nes kūryba – laisva galva ir išraiška, be užsakymų kontrolės. Jis pernai nominuotas „Metų tautodailininku“.
„Nežinau, koks mano stilius. Menotyrininkai sako – savitas. Parodose stebėdamas drožėjų darbus dažnai neįžiūriu nedidelėm raidėm užrašytų autorių, bet juos atpažįstu iš darbų stiliaus“, – sakė R. Baškys, nesilygiuojantis į tituluotus profesionalus. O mūsų dievadirbį Lionginą Šepką jis vadina „absoliučiu fenomenu“, peiliuku ir kaltu sukūrusiu nepakartojamos estetikos darbų.
Apie spalvas ir meilę
Liepa. Pagrindinė R. Baškio kūrybos žaliava. Minkšta, šilta mediena. Dirba ir su ąžuolu, bet tik kai drožia gamtai atsparias lauko skulptūras. „Pirmą ąžuolą išdrožiau „fuksiuku“ ir kaltu. Dabar tokio darbo imtis niekaip nebesiryžčiau. Yra technika, greitis. Ir kokybė. Ne taip, kaip anksčiau, kai kaltu lyg dantim medį iškramsnoji…“ – apie technologijų pagalbą svarstė R. Baškys.
Nors skulptorius „susiženijęs“ su medžiu, sako, jog medis – antroji gyvenimo meilė. „Jeigu sakyčiau, kad pirmoji, įžeisčiau žmoną. Žinau, kad moterys myli ausimis… Mintyse jai sakau labai daug šiltų žodžių, bet garsiai ištariu retai. Tokie tie lietuvių vyrai… Kaip medžiai. Jaučia, bet pasakyt negali…“ – santykių filosofija užbaigė pokalbį skulptorius iš Kuršėnų.
Jo medžio kaukių paroda Juodupėje vyks neilgai, tad nesuskubę apsilankyti kultūros centre, gali jų nebepamatyti.
