LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Šią vasarą, kasinėjant Gedimino kalną, netikėtai buvo atkasti, kaip spėjama, garsaus 1863 m. sukilimo vado Zigmanto Sierakausko palaikai. Atpažinti juos padėjo ant dešinės rankos rastas vestuvinis žiedas su įrašu vidinėje žiedo pusėje: „Zygmund Apolonija 11 Sierpnia / 30 Lipca 1862 r.“ Ši svarbi detalė sujaudino ir sudomino ne vieną, besidomintį Lietuvos ir Lenkijos laisvės kovų istorija.
Lemtis skyrė mažiau nei metus Zigmanto ir Apolonijos bendram gyvenimui. Nuo vestuvių praėjus vos daugiau kaip pusmečiui, kilo sukilimas, į kurį įsitraukė Zigmantas Sierakauskas ir visa Apolonijos Dalevskytės šeima: motina, broliai ir seserys.
Dalevskiai
Istorikas Vytautas Merkys savo knygoje „Dalevskių šeima“ cituoja senuosius istorikus, teigusius, kad Lietuvoje nebuvo nelaimingesnės šeimos už Dalevskius, kurių likimai buvo paženklinti kova už laisvę, tremtimi ir sušaudymais. Keturi sūnūs ir šešios dukterys, gimę neturtingų bajorų Domininko Dalevskio ir Domininkos Dalevskienės (Narkevičūtės) šeimoje, klausydamiesi tėvų ir senelio Narkevičiaus prisiminimų apie viltis, sudėtas į Napoleoną ir apie vėlesnį nusivylimą juo, nuo vaikystės gyveno svajonėmis apie laisvą Tėvynę. Šeimos istoriją vėliau aprašė Apolonija, kurios atsiminimai yra tapę neįkainojama versme ne vienam istorikui, tyrinėjusiam XIX amžiaus politinius procesus.
Beveik visi vaikai, išskyrus pirmagimį Pranciškų, gimė Kunkulkos vienkiemyje, ant Visinčios upės kranto, netoli Šalčininkų. Šeima gyveno kukliai, tačiau visi vaikai – net ir mergaitės – buvo leidžiami į mokslus. Vyresnieji Pranciškus ir Aleksandras anksti išvyko į Vilnių mokytis. Su pagyrimo lapais baigę pirmuosius mokslo metus bazilijonų mokykloje, vėliau mokėsi gimnazijoje, kurios nebaigė dėl konfliktų su Rusijos imperijos režimui atsidavusia gimnazijos vadovybe.
Palikę gimnaziją broliai vertėsi privačiomis pamokomis. Netrukus kartu su bendraminčiais jie įkūrė „Brolybės sąjungą“ – organizaciją, siekusią „darbu, tiesa ir teisingumu siekti vieningumo ir nepriklausomybės“. Pasak Apolonijos, pirmiausia siekta dvasinio tėvynainių atgimimo, skiepijant ir platinant dorovę, siekiant sielos ir kūno tyrumo, pagarbos visų – net ir priešų – atžvilgiu. Organizacijos pradžioje jos nariais buvo moksleiviai ir studentai, davę priesaiką jos neišduoti, vėliau prie jų jungėsi tarnautojai ir amatininkai. 1848 m. pradėta ruoštis sukilimui Vilniuje ir aplinkiniuose kraštuose. Tačiau, kaip ir dažnai nutinka tokiais atvejais, „Brolybės sąjungą“ išdavė vieno nario pažįstamas, buvęs baudžiauninkas, negalėjęs įsivaizduoti gyvenimo be caro.
„Brolybės sąjungos“ nariai buvo suimti ir teisiami. Iš pradžių paskirta mirties bausmė vėliau buvo pakeista rykščių bausme, pravarant kelis kartus pro rikiuotę ir išsiunčiant į katorgą. Pranciškus gavo 15 metų katorgos Nerčinsko rūdynuose, Aleksandras – 10 metų. Šeima apie juos sužinodavo tik iš svetimų žmonių žinučių, kadangi susirašinėjimas buvo uždraustas.
1856 m. mirė caras Nikolajus I. Į sostą įžengęs Aleksandras II savo manifestu suteikė laisvę katorgininkams ir kaliniams. Broliams Dalevskiams katorga buvo pakeista ištrėmimu. Kurį laiką gyvenę Užbaikalėje, po kelerių metų grįžo į Vilnių. Aleksandras grįžo 1858 m., Pranciškus – 1860 m. Caro valdininkai manė, kad broliams politikos jau gana. Grįžę iš tremties Pranciškus ir Aleksandras įsidarbino prie geležinkelio tiesimo darbų. Tačiau 1862 m. Aleksandras mirė nuo plaučių tuberkuliozės ir buvo palaidotas Rasų kapinėse.
Ištrėmus vyriausiuosius brolius, motinai Domininkai Dalevskienei teko rūpintis šeima. Vyresniosios seserys Teklė, Zuzana ir Julija mokėsi privačiuose pensionuose, skirtuose bajorų dukterims. Baigusios tokius pensionus jų auklėtinės net negalėjo įsidarbinti valdiškose įstaigose. Geriausią išsilavinimą gavo Apolonija: 1849 m., sulaukusi aštuonerių, ji pakliuvo į valstybinį pavyzdinį pensioną, kuriame gavo valdžios išlaikymą. Pirma laiko baigusi pensioną vėliau lankė kursus, papildydama išsilavinimo spragas. Šie kursai buvo slapti, juos organizavo vietinė inteligentija, tokiu būdu protestavusi prieš caro politiką.
Dalevskytės mokytojavo, o motina rūpinosi jaunesniųjų sūnų – Konstantino ir Tito – ateitimi. Konstantinas mokėsi gimnazijoje, tuo tarpu Titui buvo numatyta karininko karjera. Tokią Dalevskienės užmačią karštai palaikė generalgubernatorius I. Bibikovas, troškęs bent vieną Dalevskį padaryti caro tarnu. Apolonija apie šį planą rašė taip: „Mums motina su ašaromis akyse pasakojo, kaip ji, gubernatoriaus ir draugų įkalbėta ir pirmą kartą gyvenime nesiskaitydama su savo įsitikinimo balsu nutarė mažąjį Titą atiduoti į kadetų mokyklą. Buvo manoma, kad ten vaikelis vis šio to išmoks, bent sistemingai gyventi ir mokytis, o motina bet kada savo nuožiūra galės jį atsiimti ir pasiųsti, kur norės.“
Tokius planus sutrukdė pats Titas, tyčia pademonstravęs prastas rusų kalbos ir aritmetikos žinias. Konstantinas ir Titas mokėsi toje pačioje gimnazijoje, tačiau Titas jos nebaigė. Jaunėliai, persiėmę vyresniųjų brolių idealais, augo fiziškai stiprūs ir tvirti. Apolonija savo atsiminimuose aprašė, kaip jie gelbėdavę skęstančius Vilnelės pavasariniuose potvyniuose žmones. 1859 m. broliai išvyko studijuoti į Maskvos universitetą. Netrukus mokslus universitete metęs Konstantinas baigė matininkų kursus, o Titas įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, tačiau netrukus pasiprašė atgal, į Maskvos universitetą. Maskvoje Titas įsijungė į lenkų studentų pusiau legalią bendriją, kurios viduje veikė slapta organizacija „Judėjimo šalininkų sąjunga“. Šios organizacijos, panašios į prieš kelis dešimtmečius Vilniuje veikusius Filomatus ir Filaretus, rengėsi sukilimui.
„Laimingai, bet trumpai...“
1861 m. Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo politinės manifestacijos, dažnai vykdavusios bažnyčiose. Jų metu būdavo giedami himnai, giesmės. Seserys Dalevskytės aktyviai dalyvavo tokiose manifestacijose. Grįžusi namo iš vienos manifestacijos Apolonija susipažino su Rusijos generalinio štabo kapitonu, slaptu rengiamo sukilimo organizatoriumi Zigmantu Sierakausku, aplankiusiu jos brolius. Štai kaip ji pati aprašo tą lemtingą 1861 m. liepos 21 d. susitikimą: „ sunerimusi sustojau tamsiame prieškambaryje, nes greta brolio pamačiau viduryje kambario stovintį kažkokį vyriškį. Kariškiai pas mus nesilankydavo. Susidomėjusi žiūrėjau ir galvojau – nuostabus veidas, šį veidą išskirčiau iš tūkstančio inteligentiškiausių žmonių. Stebino jo išraiška, rodanti protingumą, energingumą, ryžtingumą, o be to, nuostabiai spinduliuojančios didelės tamsiai pilkai žydros akys atspindėjo kiekvieną mintį, kiekvieną jausmą. Šio žmogaus visa išvaizda nuo pirmos valandėlės mane sudomino ir patraukė. Įėjau. Brolis pristatė svečią – tai buvo Zigmantas Sierakauskas.“ Vėliau Apolonijos seserys pasakys, kad ji, eidama sunėrusi rankas virš galvos, tarė: „Įvyko!“
Zigmantui Sierakauskui švietė puiki karjera, jis buvo priimtas caro rūmuose, aukščiausiuose elito sluoksniuose. Iki pat sukilimo pradžios niekas nenutuokė, kad dažnos Z. Sierakausko komandiruotės buvo susijusios su sukilimo organizavimo reikalais. Broliai Dalevskiai, bijodami sukompromituoti Z. Sierakauską pažintimi su Apolonija, kilusia iš nelojalios carui šeimos, ją išsiuntė į Kėdainius. Tačiau Z. Sierakauskas siekė tęsti tokią brangią jam pažintį. Apolonija vėl pradėjo su juo susirašinėti, o netrukus buvo susitarta ir dėl vestuvių.
Vestuvės įvyko 1862 m. rugpjūčio 11 d. Kėdainiuose. Apolonija savo atsiminimuose rašė, kad diena buvo apniukusi, lietinga, tačiau žengiant į bažnyčią nušvito saulės spinduliai. Žmonės kalbėję, kad jaunieji gyvens „laimingai, bet trumpai“. Vestuvėse dalyvavo visi būsimojo sukilimo vadai: Antanas Mackevičius, Konstantinas Kalinauskas, Jokūbas Geištoras. Po vestuvių jaunieji netrukus išvyko į užsienį, kur Z. Sierakauskas turėjo susitikti su sukilimą ruošiančių organizacijų atstovais. Jie lankėsi Krokuvoje, Vienoje, Leipcige, Berlyne, Paryžiuje. Kelionėje pašlijo Apolonijos sveikata, tad jai teko grįžti į Lietuvą. O Z. Sierakauskas vyko į Alžyrą, pakeliui užsukdamas į Kaprio salą, kur susitiko su italų didvyriu D. Garibaldžiu tartis, kokios pagalbos iš jo galėtų tikėtis Lietuvos ir Lenkijos sukilėliai.
1863 metus jaunavedžiai sutiko Peterburge, tarp bendražygių. Laiške motinai Z. Sierakauskas rašė, kad yra laimingas turėdamas tokią žmoną kaip Apolonija, kuri „pasiruošusi kiekvieną momentą viską aukoti Tėvynei...“
Sukilimas
1863 m. sausio 22 d. sukilėlių vadovaujama Laikinoji Tautinė vyriausybė išplatino manifestą, kuriuo kvietė sukilti prieš Rusijos caro valdžią. Prie manifesto pridėti du dekretai baudžiavos ir žemės klausimais skelbė, kad už žemę nereikės mokėti jokios išpirkos, tik nustatytus žemės mokesčius, o bežemiai gaus bent po tris margus žemės. Sukilimui Lietuvoje ir Baltarusijoje vadovavo Lietuvos provincijos komitetas. Vidurio Lietuvoje sukilimui vadovavo Antanas Mackevičius, Rūdininkų miškuose kovojo istoriko Teodoro Narbuto sūnus Liudvikas. Pranciškus Dalevskis, įsitikinęs, kad sukilimas prasidėjo per anksti, vėliau vis tik įsitraukė į kovą kartu su Titu ir Aleksandru, kovojusiais vadovaujant Zigmantui Sierakauskui.
Balandžio viduryje Sierakauskai grįžo į Lietuvą. Po kelių dienų Z. Sierakauskas, atsisveikindamas su žmona, lyg nujausdamas pasakė jai tokius žodžius: „Stipriau apkabink kaklą, kad tą valandą, kai smaugs kilpa, galėčiau prisiminti tavo rankų spaudimą! Lengviau man bus mirti!“
Sukilimas plėtėsi visoje Lietuvoje, carui teiktoje ataskaitoje pažymėta, kad jame dalyvavo 15 000 sukilėlių. Balandžio 21 d. įvyko pirmas didesnis Genėtinių mūšis, kurį laimėjo Zigmanto Sierakausko vadovaujami sukilėliai. Gegužės 7–9 d. vyko Biržų kautynės, kurių metu buvo sužeistas Z. Sierakauskas. Caro armija užtiko jį miško vienkiemyje ir išgabeno į Vilnių. Buvo suimti kiti sukilėlių vadai, o likę sukilėliai Lietuvoje buvo priversti pereiti prie partizaninio karo taktikos.
Z. Sierakauskas buvo du kartus operuotas. Nežiūrint sunkios būklės jis buvo nuolat tardomas. Gegužės 26 d. į Lietuvą atvykęs Muravjovas Korikas, išgirdęs apie gandus, jog ruošiamasi Z. Sierakauską išlaisvinti, jo apsaugai palatoje ir laiptinėje skyrė po 6 kareivius. Tardomas Z. Sierakauskas nieko neišdavė, reikalavo viešo teismo ir advokato. Karo lauko teismas nuteisė jį sušaudyti.
Laukiančiai kūdikio Apolonijai buvo paskirtas 15 minučių pasimatymas. Ji atvyko nieko nežinodama apie nuosprendį. „Davė ketvirtį valandos. Tas trumpas ketvirtis mano atmintyje įspaudė visam ilgam sunkiam gyvenimui be galo iškankintą mylimo žmogaus veidą – kakta, delnai ir skruostai degė kaip ugnis, tik akys švietė laime ir lūpos šypsojosi džiaugsmu. Pasisveikindamas, pirmus žodžius tardamas, jis nekreipė dėmesio į dalyvaujančius priešus, lyg nematė, nežinojo jų. Klūpojau prie lovos. „Polce, – tarė jis pusbalsiu, – vakar pasirašiau mirties nuosprendį, taręs: nieko nežinau, bet jeigu ir žinočiau, jums nepasakyčiau.“ Kas man pasidarė, nebežinau. Paskutiniai žodžiai, kuriuos girdėjau, buvo: „Dieve! Tavęs neparuošė, tavęs neperspėjo, kad tai paskutinis mūsų pasimatymas.“
Birželio 27 d. Lukiškių aikštėje buvo įvykdytas nuosprendis. Muravjovas nuosprendį pakeitė, savo ranka jame prirašęs: „Pakarti.“ Tokia mirties bausmė bajorams – o Z. Sierakauskas buvo bajoras – nebuvo taikoma. Skaitant mirties nuosprendį jis protestavo, o pasibaigus skaitymui sušuko susirinkusiai miniai: „Ponai, viso pasaulio ir Europos akivaizdoje protestuoju!“ Protestavo taip pat, kai rengė pasmerktojo mirti marškiniais ir rišo rankas, neleido užrišti akių. Kaip teigia mačiusieji, jam sudavė per neužgijusią žaizdą ir užtempė ant ešafoto.
Sušaudymai ir tremtys
Apolonija po vyro mirties sunkiai susirgo, tačiau Muravjovas Korikas sukilėlių vado žmonai nerodė jokio gailesčio. Iš ligos patalo ji buvo kone jėga ištraukta ir spalio 6 d. išsiųsta į tremtį Naugarde. Apie pasibaisėtiną Muravjovo elgesį su nėščia A. Sierakauskiene buvo rašoma netgi užsienio spaudoje. Tremtyje gimusią dukrelę ji pavadino Zigmante. Į tremtį Muravjovas išsiuntė ir motiną bei visos dukteris: Teklę, Juzefą, Zuzaną, Ksaverą, Juliją. Pranciškus Dalevskis gavo 20 metų sunkiųjų darbų katorgos. Titas Dalevskis buvo sušaudytas 1864 m. sausio 11 d. Vilniuje. Konstantinas pabėgo į Prancūziją, kur keistomis aplinkybėmis 1871 m. buvo sušaudytas Liuksemburgo laukuose Paryžiaus komunos įvykių metu.
Vėliau Apolonijai buvo leista gyventi Peterburge, tačiau po narodniko D. Karakozovo pasikėsinimo į caro Aleksandro II gyvybę jai teko persikelti į Samarą. Samaroje Apoloniją ištiko skaudus smūgis – mirė dukrelė Zigmantė.
1866 m. Dalevskienė su dukromis Zuzana, Juzefa ir Ksavera atvyko į Samarą, kur gyveno Apolonija su Tekle. 1867 m. caras paskelbė dalinę amnestiją sukilimo dalyviams. Pranciškus apsigyveno Irkutske kaip politinis tremtinys, motina ir seserys išvyko į Varšuvą. Netrukus jas aplankė Pranas, kuriam buvo leista apsigyventi europinėje imperijos dalyje. Naugarde jis sukūrė šeimą ir susilaukė keturių dukterų. Vyriausioji Z. Sierakausko garbei buvo pavadinta Zigmante.
1883 m. įtakingų draugų pastangomis Pranciškui su šeima buvo leista apsigyventi Varšuvoje. Mirė jis 1904 m., palaidotas Varšuvoje. Varšuvoje palaidota ir sukilėlių motina Domininka Dalevskienė, seserys Teklė ir Ksavera. Apie kitas nėra likę žinių.
Apolonija vertėsi pamokomis. Apie ją viena Varšuvos ponia savo atsiminimuose yra parašiusi: „Smulkutė, dar jauna ir dailutė, tą vakarą maloniai pagyvėjusi, buvo tarsi kontrastas savo sukrečiančiai tragedijai...“ Apolonija mirė Varšuvoje per Pirmąjį pasaulinį karą.
* * *
Ant Aleksandro Dalevskio kapo Rasose iškaltas šūkis: „Usque ad finem“ (liet. „Pasiekti viską“), skirtas tiems, kas nesitenkina pusiniu gyvenimu. Tokie buvo Dalevskiai.
Parengta pagal Vytauto Merkio knygą „Dalevskių šeima“, VAGA, 1967 m.
