Daug metų Ona dirbo kooperatyve skalbėja.

Onos Jurkėnaitės-Varanavičienės vaikai nelaukė mamos jubiliejinių, 100-ųjų, metinių, surengė šventę šiemet, balandžio 15-ąją, kai jai sukako 99-eri. Ne dėl to, kad garbaus amžiaus žmogus 100-ojo gimtadienio gali ir nesulaukti, greičiau dėl to, kad kiekviena mamos pragyventa diena jiems yra dovana.

Susipažinusi su senole (nors liežuvis sunkiai apsiverčia ją taip pavadinti), buvau sužavėta jos guvumo bei nuoširdaus bendravimo – kiekvienas, patekęs į jos namus Kavarsko miestelyje, yra tikrai lauktas. Kaipgi kitaip – kėdę prie lango prisitraukusi, akimis ieško kelio, vildamasi pamatyti pažįstamą siluetą – greičiausiai kurio nors iš vaikų, dar – laiškininko arba ją nuolat aplankančios felčerės Laimutės, o gal ko nors iš nebesugrįšiančios praeities? Tarsi atspėjusi šią mano mintį, Onutė liūdnai prataria, kad jos kartos žmonės jau seniai smėlio kalnelyje, nebėra su kuo praėjusių dienų prisiminti.

Balandžio 15- ąją kavarskietė O Varanavičienė minėjo savo 99 metų sukaktį.

Balandžio 15- ąją kavarskietė O Varanavičienė minėjo savo 99 metų sukaktį.

Didžiausias troškimas – mokytis

Iki iškilmių dar turėjome šiek tiek laiko, tad panirome į solenizantės vaikystę bei jaunas dienas… Ona gimė Vaivadiškių kaime (Anykščių r.), po sutuoktuvių atsikraustė į Kavarską, čia ir pragyveno visą gyvenimą. Jos tėvai – Matas Jurkėnas ir Antanina Jackaitė, kaip ir daugelis Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių, toli nuo Lietuvos ieškojo geresnio uždarbio. Antanina tarnavo turtingose šeimose Ukrainoje, Matas dirbo Juzovkų (dabar Doneckas) šachtose, ten juodu ir susirado vienas kitą, susituokė. Po ilgų svarstymų jie pasuko atgal į Lietuvą. Grįžę į Vaivadiškius, į Mato tėviškę, atsidalijo su jo broliu žemę ir įsikūrė antrame trobos gale. Spaudžiami mokesčių mažažemiai sunkiai vertėsi. Gimė vaikai. Iš penkių užaugo trys, Ona, vyriausia Jurkėnų duktė, gimė 1920 metais.

„Vaikystė buvo sunki, visi daug dirbome, – pasakoja Ona. –Skaudžiausia, kad neleido į mokslus. Mokytojas įkalbinėjo tėvus, sakė, pradžios mokykloje pasirodžiau gabi ir stropi, tokiai tik mokytis, bet tėvas su mama atkirto: „O kas žemę dirbs?“ Vėliau, jau būdama panelė, ištrūkau su drauge į Kauną. Dirbau vaistininko aplinkoje. Jis irgi gyrė už uolų darbą, bet tėvai rašė laišką po laiško, ragino grįžti prie žemės. Tik svajonėse liko baltas vaistininkės chalatas… Laimė, kaime irgi supo geri draugai – dalyvavau jaunimo pavasarininkų organizacijoje, giedojau Dabužių bažnyčios chore.“

Širdin įkrito jaunas batsiuvys

 Mergaudama Ona ne vienus metus tarnavo mokytojų šeimoje – šėrė kiaules, ginė į ganyklą karves, melžė kelis kartus per dieną, virė valgį, slėgė sūrius, mušė sviestą. Karą ji prisimena kaip vokiečių ir baltaraiščių siautėjimą, žydų gaudynes. Sykį ir prie jos pristojo piktas baltaraištis, pagrasino nusivaryti drauge su žydais, jei užsuks pas juos, bendraus.

Ona ištekėjo 1943 metais. „Būčiau neskubėjusi, bet vokiečiai užrašė į darbus Dabužių durpynan, – pasakoja senolė. – Darbas juodas, sunkus, nuo jo išgelbėjo tik santuoka. Berniokų netrūko, bet širdin įkrito Stasys Varanavičius, batsiuvys, į kaimo gegužinę atvažiavęs su kitais „artistais“ iš Kavarsko. Pašokom, pakalbėjom… Atkakliai piršosi, tik tėvai nesidžiaugė: turtų jokių, kur gyvensim, kas iš to, kad nutekėsiu į miestelį?“

Vietinio fotografo užfiksuota 1943 metais įvykusių vestuvių akimirka.

Vietinio fotografo užfiksuota 1943 metais įvykusių vestuvių akimirka.

Liko gyvas per stebuklą

 Saldu nebuvo neturint savo namų, gimus dukrai Aldonai… O dar sovietų valdžia jaunus vyrus šaukė į kariuomenę – rusų kareiviai gaudė ir šaudė vietoje neklusnius, besislapstančius. Lemtingą Stasio istoriją aprašė rašytojas Rimantas Vanagas knygoje „Akivarai“.

„1944 metų gruodžio 8-osios pavakare, per Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventę, pas Joną Šablevičių prie stalo susėdo keturi jauni vyrai: Stasys Varanavičius, Jurgis Simaška, Alfonsas Jurkėnas ir, žinoma, pats gaspadorius Jonas. Šnekučiavosi, išsitraukė kortas. Kažkas pabeldė į duris, moteriškas balsas išbėrė:
„Pas Pailgių Janulius rusai, miške irgi pilna kareivių ir skrebų, tirštai…“ Visi keturi šoko laukan. Staiga – traškesys, komandos, keiksmažodžiai, atkišti šautuvų ir automatų vamzdžiai…Tik Jurkėnų Alpukas spėjo pabėgti, murktelėti Garliausko linmarkon, tarp sudžiūvusių žolių… Kareiviai visus tris kaimynus susodino palei griovį, iškratė kišenes, tada surikiavo vieną paskui kitą žąsele. Stasys atsidūrė pačiam prieky, antras Jurgis, trečias Jonas… Sprogstama kulka Jonui pataikė galvon, jis parkrito, parkrito ir Jurgis, Stasys; kruvini, be gyvybės ženklų visi trys gulėjo ant žemės… Apalpęs nuo išgąsčio ir skausmo, Stasys sujudėjo, pamažu pradėjo keltis – jo veidas buvo kruvinas, skausmas varstė dešinįjį žandą…“

Ona puikiai prisimena, ką atsipeikėjęs jai pasakė vyras: „Kai kareiviai užtaisė šautuvus, aš pagalvojau: kaip tu gyvensi viena su mergyte?” „Kas žino, gal Marija mane išgelbėjo Marijos dienoj…Tik per stebuklą, tik per mano poterius Stasys liko gyvas, nors su ta baisia, pūliuojančia žaizda labai prisikentėjo“, – prisimena moteris.

Saugu ir gera tarp vaikų : Rimanto (sėdi kairėje) , Palmiros ir Algirdo.

Saugu ir gera tarp vaikų : Rimanto (sėdi kairėje) , Palmiros ir Algirdo.

Varžytuvės dėl mamos pieno

Abu sutuoktiniai pradėjo kabintis į gyvenimą iš naujo. Gimė antra dukra – Palmira. Išliko nuotrauka, kurioje jauni tėvai su dukromis ant rankų tarp artimų giminaičių. 1948 metais gimė sūnus Algimantas, o tuoj po jo – netyčiukas Rimantas, pasak brolio, atėmęs iš jo mamos pieną… Algimantas turėjo tenkintis ožkos pienu.

Laikai buvo neramūs. Daugybė tėvų draugų, pažįstamų išėjo į miškus partizanauti, o stribai, įsikūrę miestelyje ar artimiausiose apylinkėse, vos ne kasdien prie Kavarsko bažnyčios numesdavo nužudytų ir išniekintų partizanų kūnus.

Varanavičiams rūpėjo, kaip išgyventi. Dieną šeimos galva taisydavo batus valdiškoje artelėje, o vakarais po darbų netgi siūdavo batus namie – amžininkai teigia, kad dailiai siūdavo. Daug kas varanavičiukams pavydėjo tėvo siūtų batų. Persekiojamas valdžios atstovų bei visokio plauko skundikų, jis nenuleido rankų – užsibrėžė vaikus ne tik išmaitinti, bet ir išmokslinti.

Dar taip nesenai Ona dainavo, šoko ..

Dar taip nesenai Ona dainavo, šoko ..

Skalbė rankomis, skalavo upelyje

 „Vieni patys vaikus auginome, niekas nepadėjo, – prisimena Ona. – Kol maži, kur tu kokį darbą gausi, o kai įsteigė vaikų darželį, pradėjau dirbti – pinigų viskam reikėjo. Pati mokslų neragavusi, maniau, gal bent vaikai… Jau buvome savo namelį įsigiję, bet… Per valdžios malonę daugybė nuomininkų pas mus gyveno –prievolė tokia buvo. Turėjome priimti už valdišką kainą, nors mūsų pačių buvo septyni (mes du, keturi vaikai ir vyro mama). Kamaraitė mažučiukė, o dar naktimis, langus užsidangstęs, vyras batus taisydavo…“

Pagaliau Ona gavo nuolatinį darbą – kooperatyve skalbėja. Skalbė kepėjų, virėjų, pardavėjų chalatus, prijuostes, kelnes, bufetininkių plisuotas karūnas. Skalbyklos pastato ilgai nebuvo, padalydavo tik ūkiško muilo ir skalbk, kur nori. Skalbdavo namuose, rankomis, mediniame puskubilyje, skalaudavo upelyje, džiaustydavo kieme, o jei lydavo – namuose. Maža virtuvėlė virsdavo vos ne priepirčiu: garai, drėgmė…Lygindavo ketaus „prosu“, pripildytu karštų žarijų, rankšluosčius kočėlu kočiodavo. Kiek buvo sujudimo, kai namuose nušvito elektros šviesa, atsirado elektrinis lygintuvas, valdiška skalbimo mašina „Ryga“, kai trobelėje, kurioje iki tol buvo gaminamas limonadas, valdžia įrengė kooperatyvo skalbyklą. Čia Ona ilgai dirbo –ją gyrė už darbštumą, jos nuotrauka dažnai puikuodavosi garbės lentoje.

„Labiausiai rūpėjo vaikai, – atsidūsta Ona. – Kad tik jie gerai mokytųsi, elgtųsi…“ O vaikai, pasak jauniausiojo sūnaus Rimanto, toldami nuo tėvų paveldo – krikščioniškosios gyvenimo sampratos, neretai „pasišiaušdavo“, nesutikdavo su tėvų pozicija, nuostatomis… Vis dėlto jie visada jautėsi vienodai apgaubti tėvų rūpesčio ir meilės. „Tarsi ir nepajutau, kaip užaugo vaikai, – toliau pasakoja Onutė. – Jiems išsiskirsčius pamažu atsisakėme gyvulių, iš daržo beliko mažas sklypelis, nes aplink dygo nauji namai, darbų namie sumažėjo. Atsirado laiko saviveiklai – abu su vyru šokome pagyvenusiųjų šokių kolektyve, aš dainavau ansamblyje…“

Kiekviena 99-erių mamos pragyventa diena jos vaikams - dovana.

Kiekviena 99-erių mamos pragyventa diena jos vaikams – dovana.

Kasdienybė – kasdienė malda

 Metai pralėkė kaip viesulas – nepastebimai priartėjo pensinis amžius, atšoko deimantines vestuves, o netrukus užklupo našlės vienatvė. Amžinybėn išėjusio tėvo vieton į namus sugrįžo sūnus Algimantas – jis atnaujina namą, rūpinasi mamos sveikata. Anūkas Aidas Baškys (Palmiros sūnus) labai domisi šeimos genealogija, archyvuose atkapstė Onos Jurkėnaitės-Varanavičienės gimines, pasirodo, kilusius iš kilmingų bajorų. Anot jo, močiutei taip pat būdingos įgimtos gero tono manieros, elegancija…

Artėja didysis 100 metų jubiliejus. Ona puikiai prisimena praėjusį , anot jos, „triukšmą“ – 90-ąjį jubiliejų. Bažnyčioje vyko iškilmės, o po jų – gausybės išsirikiavusių kavarskiečių sveikinimai. Savo gyvenimo pavyzdžiu Ona pelnė miestelio žmonių pagarbą, jos vaikai taip pat neužsitraukė gėdos. „Matyt, gyvenau ne veltui“, – tikina senolė ir priduria, kad kasdien padėkoja Dievui už ilgą gyvenimą, gerą sveikatą, vaikus, vaikaičius, provaikaičius…

Sūnus Rimantas, sveikindamas Mamą 99-ojo gimtadienio proga, tarsi apibendrino šį pasakojimą: „Mūsų tėvai savo pavyzdžiu bei patarimais skatino laikytis pagrindinių dorovės taisyklių, surašytų Dievo įsakymuose. Jie ir patys niekada nesigviešė svetimo gero, nemelavo, neapgaudinėjo, piktai neapkalbinėjo, nepavydėjo, nekeršijo. Dėkojo Dievui už tai, ką turi, ką savo rankomis sukūrė, gal dėl to neužgyveno priešų. Stojus Nepriklausomybei, kai kurie žmonės skubėjo pasinaudoti „nukentėjusių“ pokario metais statusu, reikalavo materialinio atlygio. Buvo, kas baksnojo tėvui, neva, ko snaudi, juk nukentėjai nuo rusų! Tėvas atsakydavo: „Likau gyvas ir ačiū Dievui.“ Jis nejautė neapykantos į jį šovusiems rusų kareiviams… Man tėvų gyvenimo istorija yra dalis Lietuvos istorijos, iš kurios mokomės gyventi ir sugyventi. Tik ar mes nesame per silpni? Ar pajėgtume šiandien išgyventi tokį sudėtingą savo tėvų gyvenimą? Nežinia, nes gyvenome ramiai ir taikiai, globojami tokių tėvų, prieš kuriuos garbė atsiklaupti.“