Birželio pabaigoje architektas Alvydas Šeibokas pasirašė ant Vydmantų bažnyčios pamatų šventinimo akto. Ligitos Sinušienės nuotr.

„Kiekvienas architektas džiaugtųsi gavęs progą parengti bažnyčios projektą“, – sako Vydmantų Dievo Gailestingumo bažnyčią suprojektavęs architektas Alvydas Šeibokas ir pasakoja apie kūrybinius ieškojimus, kaip gimė šio sakralinio statinio projektas, kurio įsikūnijimo su nekantrumu laukia visa Vydmantų bendruomenė.


Vydmantų Dievo Gailestingumo bažnyčios projekcija iš šiaurės vakarų pusės.

– Projektuodamas Vydmantų Dievo Gailestingumo bažnyčią daugiau turėjote laisvės ar užsakovo iškeltų uždavinių?

(atsidūsta) Laisvo architekto turbūt nė vieno niekada nebuvo, nebent architektas pats sau kažką stato, tada tikrai gali būti laisvas. Kita vertus, net projektuodamas ir sau pačiam gali būti apribotas biudžeto ar fizinių galimybių. Tad ir šiuo atveju užsakovas turėjo savo pageidavimus ir teko atsižvelgti į juos.

– Ar darbų eigoje projektas smarkiai kito?

– Pirmąjį pasiūlymą pateikėme gan kuklų, be jokių bokštų ir be varpinių. Tai buvo maža bažnytėlė su kryžiumi šalia. Tačiau idėjos keitėsi ir projektas išaugo iki didesnės bažnyčios. Tada buvo ieškoma variantų, ar šalia statyti bokštą – varpinę ir laikrodį, ar projektuoti kažką panašaus. Vis dėlto kadangi bažnyčios tradicijos yra gan konservatyvios, tad užsakovas pageidavo varpinę ir bokštus sujungti kartu su bažnyčia.
Atvirai kalbant, man gaila pirmojo varianto, buvusio labai arti širdies, kuris viso darbo metu buvo „išnešiotas“ ir išliko tik pati pagrindinė architektūrinė kompozicija. Pati bažnyčia išdidėjo, atsirado stilizuotas bokštas su varpu. Kadangi nenorėjau tradicinio bokšto ir tradicinės varpinės, tad išgavau dviejų iškeltų rankų kompoziciją. Žinoma, ji stilizuota iki minimalizmo. Ir centre atsirado varpas.

– Papasakokite išsamiau, kaip atėjo mintis apie iškeltas rankas?

– Ši mintis atėjo Mišių metu Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Panevėžyje. Dabar neatsimenu, tai buvo Velykos ar Kalėdos, bet būtent bažnyčioje. Pamenu tik tiek, kad tuo metu ilgai ieškojome architektūrinių sprendimų. Jeigu ir kildavo įdomesnė mintis, bet netiko užsakovui. Ir kartą štai sėdėjau Mišiose ir staiga, pamačius kunigo su Ostija iškeltas rankas, tas judesys davė tokią idėją.

– Ar tą kartą į Mišias sąmoningai ėjote būtent ieškoti architektūrinio įkvėpimo?

– Kaip čia pasakius, kiekvieną objektą kurdamas ieškai įkvėpimo, bet šiuo atveju žodis „sąmoningai“ nėra tinkamas. Į bažnyčią ankščiau ar vėliau, dažniau ar rečiau mes visi nueiname. Aš – taip pat katalikas.

– Ką Jums reiškia, kad projektavote bažnyčią? Ar šis projektas Jums kažkuo išskirtinis – galbūt vien dėl to, kad sakralinis?

– Sakralinė architektūra nėra paprasta, reikia ryžtis tam tikrai idėjai. Kadangi Vydmantų bažnyčia – antras mano projektuotas sakralinis objektas (pirmasis – 1997 m. suprojektuotas Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolynas Panevėžyje), nebuvo naujovė. Kadangi yra nusistovėjusi vidaus išplanavimo struktūra – presbiterija, švenčiausia bažnyčios vieta, pati bažnyčios salė. Vydmantų bažnyčios projektas simetriškesnis, lyginant su Panevėžio vienuolynu, tik viena pagrindinio įėjimo fasado kraštinė yra suprojektuota šiek tiekį įstrižai, atsižvelgiant į miestiečių judėjimo takus bei visa kita. Manau, kad kiekvienas architektas džiaugtųsi gavęs progą parengti bažnyčios projektą, nors ir nesakyčiau, kad jis yra išskirtinis savo architektūrine išraiška. Bažnyčioje naudojami tam tikri kompoziciniai dalykai, kurie nepriklausomai gali būti naudojami ir kitur.

– Papasakokite apie bažnyčios spalvų pasirinkimą.

– Mano nuomone, tamsios medžiagos gamtoje visada yra neutralesnės negu šviesios, rėkiančios. Arba, sakykim, kokios nors ryškios grynos spalvos. Niekada nemėgau statyti architektūrinių paminklų tarsi sau, todėl visą laiką man yra svarbiausias sąlytis su gamta su aplinka, o ne tai, kad architektūra šauktų iš toli „čia aš suprojektavau“. Taigi, bažnyčiai buvo pasirinktos natūralaus skalūno čerpės. Yra tokia vadinama antracito (grafito ir anglies) spalva, bet visas vidus numatytas iš klijuoto medžio, vidaus apdaila – medinių lentelių. Taigi, vidaus aplinka – daug šviesesnė, šilta. Tad sukūrėme gražų kontrastą, kai žvelgdamas iš išorės jautiesi vienaip, o įėjęs vidun maloniai nustembi, išvydęs daug šviesos ir šilumos.


Bažnyčios projekcija iš šiaurės rytų pusės.

– Faktas, kad tai – mažos gyvenvietės šalia kelio bažnyčia, projektuojant darė kokios nors įtakos?

– Aišku, visą laiką norisi, kad bažnyčia turėtų savo aikštę, būtų apsupta gyvenvietės. Tuomet ji galbūt ir labiau pritraukia žmones susiburti, bendrauti, būti toje aplinkoje. Šiuo atveju skirtas sklypas tokioje vietoje, tad stengėmės kiek galima maksimaliai atsitraukti nuo kelio ir formuoti trijų pastatų kompoziciją: kleboniją, parapijos namus ir bažnyčią. Taigi, šie trys statiniai ir suformuos savitą vidinį kiemą, kuriame, manau, miestelio gyventojai ateityje gan turiningai galės praleisti laiką.

– Suprojektuotoje bažnyčioje nematyti žmonėms įprastų puošmenų. Ar sąmoningai palikote tiek tuščios erdvės?


Iš paukščio skrydžio matyti trys pastatai, tarp kurių ir bus suformuota bažnyčios aikštė.

– Vykstant statyboms dar kalbėsime apie smulkias detales. Taigi, minimalios puošybos gali atsirasti. Pavyzdžiui, yra idėja ant pagrindinio fasado išrašyti Biblijos tekstus, tik dar sprendžiame, kaip tai techniškai įgyvendinti, kad būtų ir šiuolaikiška, ir ilgaamžiška, ir tikrai turėtų išliekamąją vertę. Aišku, pagrindiniai tūrio parametrai tikrai nekis, bet bus detalizuojama, žvelgiant į detales. Vizualizacijoje to tiesiog neįmanoma padaryti, nes tai – visiškai kiti masteliai.

– O kokie bažnyčios masteliai?

– Bažnyčios bendras plotas siekia 275 kv. m, aukštis – 15,60 m, varpinės bokšto aukštis – 23,20 m. Pirmasis bažnyčios projekto variantas buvo gerokai mažesnis, kuklesnis, bet ir užsakovas pageidavimo, kad bažnyčia būtų matoma ir trauktų žmones.


Bažnyčios projekcija iš pietvakarių pusės.

– Jūsų, kaip architekto, nuomone, ką naujo bažnyčia duos Vydmantams?

– Kiekvienas naujas žingsnis, atsiradus kažkokiam sakraliniam ar kultūriniam objektui skatina plėtrą. Esu įsitikinęs, kad Vydmantų miestelis neliks toks, koks yra dabar, bet dar augs ir keisis, kis ir paties miestelio architektūra ir galbūt atsiras daugiau daugiaaukščių pastatų. Ankščiau bažnyčias statydavo ir šimtą metų, ir daugiau, per tą laiką nuo statymo pradžios pasikeisdavo ir architektai, ir netgi stilistika iki ją užbaigiant. Šiuo atveju tikiuosi, kad projektas bus įgyvendintas man dar gyvam esant (juokiasi). Gal nebepasikeis architektai, o jeigu pasikeis, tad Dieve duok sveikatos jiems ją patobulinti.

–Ar ketinate apsilankyti Mišiose naujoje Vydmantų Dievo Gailestingumo bažnyčioje, pasibaigus statyboms?

– Mane pakvietė į pamatų šventinimo ceremoniją, tad tikiuosi, kad pakvies ir į Mišias, kurių metu šventins pačią bažnyčią. O statybos metu dar ne kartą ten pabuvosiu ir teks spręsti tikrai ne vieną klausimą.

– Ačiū už pokalbį.