Užsiėmimo „Tradiciniai karpiniai iš popieriaus“ metu kraštietės mokėsi lietuviškų karpinių iš popieriaus subtilybių ir bandė savo rankomis išsikarpyti tradicinių liaudies užuolaidėlių motyvą bei originalią servetėlę. / Džestinos Borodinaitės nuotr.

Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centras Arnetų name tradiciniams liaudies amatams neabejingus kraštiečius pakvietė į trečiąją Kėdainių rajono savivaldybės finansuojamą Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi programos kūrybinių dirbtuvių ,,Etninio tapatumo ženklai kasdienybėje“ edukaciją „Tradiciniai karpiniai iš popieriaus“. 

Karpė užuolaidėles

Lietuvoje karpiniai daugiau populiarūs buvo kaime, kur įvairių kalendorinių ir šeimos švenčių metu juos naudodavo langų, lentynėlių, kambarių, lempų, veidrodžių ar paveikslų puošybai.

Užsiėmimą, kurio metu kraštietės mokėsi lietuviškų karpinių iš popieriaus subtilybių ir bandė savo rankomis išsikarpyti tradicinių liaudies užuolaidėlių motyvą bei originalią servetėlę (pyragui, keksui ar kitokiam kepiniui), vedė Žaliakalnyje augusi ir vis dar Kaune gyvenanti tautodailininkė, tikra meistrė, viena žinomiausių karpytojų Eglė Dvarionaitė-Vindašienė.

Nepraranda populiarumo

„Karpiniai šiais laikais labai populiarėja. Prieš penkis metus organizavome karpytojų plenerą Paberžėje, Tėvelio Stanislovo namuose.

Šiais metais Adomynės dvare organizuotas pleneras buvo skirtas Juozui Tumui-Vaižgantui.

Na, o šį kartą, besilankydama Kėdainiuose, mieste, kuris be galo mane žavi, bandžiau turimą patirtį perduoti kėdainietėms.

Tikiu, kad kiekviena edukacijos dalyvė gali šito meno išmokti, svarbiausia jokiu būdu nebijoti, juk karpymas – tai tik tradicinė simetrija, perlenktas popieriukas, kuri pagal fantaziją galima lankstyti tiek kartų, kiek tik yra norima.

Svarbiausia, jog pasitelkiant fantaziją, kiekviena moteris pasigamino paprastą, bet originalų ir daug šilumos turintį darbelį, kuriuo galės papuošti ir kartu apsaugoti savo namų aplinką“, – mintimis dalijasi E. Dvarionaitė-Vindašienė.

Pagrindinis baltiškajame mene lietuviškų karpinių motyvas – gyvybės medis, dar kitaip vadinamas kosminiu arba pasaulio medžiu, kuris jungia tris dalis: žemutinę, vidurinę ir viršutinę. / D. Borodinaitės nuotr.

Pagrindinis baltiškajame mene lietuviškų karpinių motyvas – gyvybės medis, dar kitaip vadinamas kosminiu arba pasaulio medžiu, kuris jungia tris dalis: žemutinę, vidurinę ir viršutinę. / D. Borodinaitės nuotr.

Pristatė teoriškai

Iš pradžių tautodailininkė edukacijos dalyvėms pravedė trumpą teorinę paskaitą ir pasakojo apie karpiniuose vyraujančią autentiką, perduotą iš senų laikų, supažindino su gyvybės medžio tema, kuri taip artima meistrei, ir pagrindiniais lietuviškų karpinių motyvais.

Pagrindinis motyvas – gyvybės medis

„Pagrindinis baltiškajame mene lietuviškų karpinių motyvas – gyvybės medis, dar kitaip vadinamas kosminiu arba pasaulio medžiu, kuris jungia tris dalis: žemutinę, vidurinę ir viršutinę.

Mano karpiniuose ant kalno augantis medis jungia tris dalis, tai – požemį (šaknys), žemę (kamienas) ir dangų (šakos).

Šaknyse aptinkami žalčiai, akmenys, jūra, marios. Žemėje gyvena žmogus, jį supa augalai, paukščiai, šakose vaizduojami saulė, mėnulis, žvaigždės. Viską sujungus į bendrą visumą, gauname mūsų pasaulio modelį, kuris tampa tradiciniu gyvybės medžio simboliu.

Svarbu paminėti ir tai, kad gyvybės medžio temą galima aptikti ne tik liaudies karpiniuose. Ji plačiai išsiplėtojusi ir kituose liaudies amatuose: drožyboje, keramikoje, audime, pynime, todėl akivaizdu, kad mums, lietuviams, tai labai svarbu“, – apie prasmingiausią ir labiausiai save liečiančią temą pasakoja jau daugiau nei trisdešimt metų iš popieriaus karpanti Eglė Dvarionaitė-Vindašienė.

Negailėjo patarimų

Prieš pradedant kūrybinį darbą E. Dvarionaitė-Vindašienė negailėjo patarimų, kaip suvaldyti popierių, kad nuo vieno neatsargaus judesio daug kruopštumo ir pastangų įgijęs karpinys nesuplyštų.

Žirklių kerus dar 1981 metais atradusi E. Dvarionaitė-Vindašienė per daugiau nei 30 metų tapo tikra meistre, viena žinomiausių karpytojų iš popieriaus Lietuvoje.

Įsisuko savo noru

Mieste ant grindinio užaugusi tautodailininkė prisipažino, jog išmokti karpymo amato subtilybių jos niekas nevertė, į popieriaus magiją E. Dvarionaitė-Vindašienė įsisuko savo noru.

„Karpyti pradėjau studijuodama pradinių klasių pedagogiką bei muziką Šiaulių pedagoginiame institute, kur su bendraminčiais įkūrėme folkloro ansamblį.

Kartą keliaudama su kitais etnografais gavau užduotį pagaminti sveikinimo atvirukų iš popieriaus. Galima sakyti, būtent nuo tada ir prasidėjo mano draugystė su juo.

Taip pat žinau, jog mano giminėje yra buvę tokių, kurie turėjo meno gyslelę, gal dėl to ir man ta kultūra, amatai, liaudies daina nėra svetima. Pamilusi karpinius, vėliau tradicinių popieriaus užuolaidėlių mokiausi pas garsiąją karpytoją Juliją Daniliauskienę.

Dabar galiu pasidžiaugti, kad turima patirtimi galiu dalytis su tais, kurie taip pat, kaip ir aš, yra neabejingi liaudies menui“, – tikina tautodailininkė.

 

Džestina BORODINAITĖ