Justino Vienožinskio anūkė Nijolė Šiaučiūnienė ir profesorius tapytojas Arvydas Šaltenis. Apie tai, kas iš tikro turi vertę, jie kol kas kalba tyliai. Bet viliasi, kad bus išgirsti. Klaus Leo Richter nuotr.

„Esam suverti karoliukai begaliniam tapybos rožančiuj nuo Džoto per renesansą, Goją, Rembrantą, van Gogą, kitus iki Vienožinskio, Samuolio, Gudaičio, mūsų, kad turim jaust tą giluminę tapybos tradiciją, savo vietą ir atsakomybę joje…“ – sako dailininkas, Dailės akademijos Tapybos katedros vedėjas, buvęs rektorius, o šiandien ir plenero Dačiūnuose organizatorius Arvydas Šaltenis. Be J. Vienožinskio anūkės Nijolės Šiaučiūnienės, jis vienas iš tų, kuriam turėtume sakyti ačiū, kad Rokiškio krašte neužmirštas Justinas Vienožinskis.

Dailininkas, kuris toks pat svarbus kaip literatūroj Maironis, žmogus iš pačių garsiausių aukštaičių kūrėjų genties. A. Šaltenis nuoširdus ir atviras – jis ne vienam mūsų merų yra dovanojęs monografiją apie Vienožinskį. Vis primindamas, kuo Rokiškis turi didžiuotis. Ar po kelerių metų šeštadienį prasidėjęs pleneras J. Vienožinskio tėviškėje bus nauja pradžia? A. Šaltenis palieka kelią vilčiai.

– Kas Jums yra Justinas Vienožinskis? Kodėl Jums rūpi jo atminimas? Visai nežinantiems, kaip pasakytumėte: kuo jo asmenybė svarbi mūsų dailėje ir kultūros istorijoje?

– Man Justinas Vienožinskis visų pirma – didis menininkas – tapytojas. Mūsų moderniosios tapybos tėvas, mūsų aukštosios dailės mokyklos nepriklausomoje Lietuvoje 1922 metais Kaune įkūrėjas ir statytojas, puikus pedagogas, įžvalgus meno kritikas. O ypač, kad – aukštaitis. Tą labai asmeniškai jaučiu. Jis iš tos poetinės lyrinės Vienažindiškos (jo dėdės kunigo), Strazdelio, Baranausko, Biliūno, Zikaro, Tumo-Vaižganto, Vienuolio, Sruogos ir paskesnių poetų, dailininkų, muzikų aukštaitiškos genties.

Žiūrėdamas į jo prieškario, karo metų peizažus, portretus ypatingai šitą dvasią jaučiu. Tuo pačiu jis man, o, manau, ir daugeliui mūsų tapytojų, yra mokytojas. Ne tiesiogine prasme, o per jo mokinius, per aršininkus ir per kūrybą. Antanas Gudaitis buvo mano mokytojas ir dažnai prisimindavo savo mokytoją. Aš tą dažnai kartoju ir savo studentams. Kad esam suverti karoliukai begaliniam tapybos rožančiuj nuo Džoto per renesansą, Goją, Rembrantą, van Gogą, kitus iki Vienožinskio, Samuolio, Gudaičio, mūsų, kad turim jaust tą giluminę tapybos tradiciją, savo vietą ir atsakomybę joje… Ir dar – jo pavyzdys kaip žmogaus-piliečio, suvokusio pareigą tėvynei. Grįžęs iš Ķrokuvos, kur gavo europinę sezaniškos plastikos tapybos mokyklą, ją savo kūryboj pavertė lietuviška, kaip ka kažkada europinė gotika ar barokas virto lietuviškais…

Jis suvokė, kad jaunai, iš naujo prisikėlusiai Lietuvai reikalinga aukštoji dailės mokykla, puolė ją kurt, statyt, nugalėdamas visas kliūtis savo valios ir atkaklumo dėka. Ir kiek nuoskaudų ir nesupratimo, intrigų jam teko išgyvent. Iki studentų streiko už savo mokytoją, iki tremties mokytojaut į Zarasus… Visa tai atspindėta puikioj Dalios Ramonienės monografijoje „Justinas Vienožinskis“, kurią 2004 m. išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla. O minint dailininko 125-ąsias gimimo metines Liudvika Pociūnienė sukūrė filmą „Meistras“. Visi mylintys savo kraštą rokiškėnai privalėtų perskaityt ar bent pavartyt knygą ir pamatyt šį filmą ir, be abejo, aplankyt J. Vienožinskio memorialinį muziejų jo gimtoj sodyboj Dačiūnų vienkiemy prie Obelių.

Ir dar – jaudina, žavi ir moko šio iškilaus žmogaus meilė savo gimtinei, savo kraštui, savo žemei, kurią jis savo rankom dirbo,  išsaugojo ir per Pirmąjį pasaulinį, ir per Antrąjį karus. Per paskutinį į sodybą pas Justiną iš Vilniaus pavalgyt lašinių atvažiuodavo jo kolegos dėstytojai – dailininkai. Jų mieste karo metu nebuvo. Tie patys kolegos negynė Vienožinskio, kai jį metė iš darbo iš Dailės institute. Už jo tiesą, už žodžius, kuriuos pasakė gindamas M. K. Čiurlionį prieš atvažiavusius iš Maskvos sovietinius akademikus. Kitiems drebėjo kinkos… Vienožinskį pašalino ir iš Dailininkų sąjungos, kurią kažkada laisvoj Lietuvoj jis kūrė.

J. Vienožinskis mūsų kultūroj, jos dailėj yra tokios pat svarbos žmogus, kaip kad muzikoj Juozas Naujalis ar literatūroj Maironis ar kitas iš didžių to laiko poetų. Rokiškėnai turi kuo didžiuotis.

– Kur šiandien saugoma didžioji jo palikimo dalis?

– J.Vienožinskio paveikslai saugomi Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje, eksponuojami Nacionalinėje dailės galerijoje, M. K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Prisimenu, depozitu turėjo ir Rokiškio krašto muziejus, šeimos nariai, privatūs kolekcionieriai. O tiksliausiai surašyta D. Ramonienės monografijoje.

– Pernai Rokiškio savivaldybė sulaukė ir Jūsų pasirašyto laiško, kuriame išsakyta mums, rokiškėnams, kritikos, kad per menkai rūpinamės rajone esančia J. Vienožinskio tėviške. Iš esmės rūpesčio iš valdžios pusės jau ne vienerius metus nebuvo jokio. Ar turite viltį, kad tokia kritika valdžią kaip nors veikia?

– Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Vienožinskiai atgavo savo sodybą Dačiūnuose. Ją tarybų valdžia buvo atėmusi iš J. Vienožinskio ir viską suniokojusi. Todėl sūnaus Vinco, jo žmonos Aldonos, jų dukros Nijolės ir kitų šeimos narių svajonės ir pastangos įkuriant J. Vienožinskio memorialinį muziejų autentiškoj vietoj, kur menininkas gyveno ir kūrė, vertos didžiulės pagarbos ir palaikymo. Pastangos išsaugot atminimą tėvo, senelio, prosenelio, o jau ir proprosenelio. Jos svarbios ne tik saviems, bet ir visuomenei, savo kraštui ir visai Lietuvai. Tuomet, kai suvoki jo svarbą mūsų kultūrai. Minint 125-ąsias dailininko gimimo metines šis muziejus buvo atidarytas. Prie to prisidėjo ir Vilniaus dailės akademija. Labai norėjom ir norim, kad ir Rokiškis, savivaldybė, Rokiškio krašto muziejus, prisidėtų, rastų būdą padėt šiai,nesvarbu kad privačiai, iniciatyvai, taip svarbiai mums visiems.

Pernai VDA Tapybos katedra čia, muziejėly, pagerbdami J. Vienožinskį, rengėm parodą „Iš vienos šaknies“. Sužinojom, kad Rokiškis, būdamas Lietuvos kultūros sostine, reklamuodamas savo kultūros vietas, maršrutus turistams, svečiams, pamiršo, kad turi tokį Vienožinskį. Taip ir gimė tas mūsų laiškas ir rūpestis ar priminimas. Juk man teko ne vienam ankstesnių kadencijų merui dovanot  J. Vienožinskio monografiją, primenant, ką Rokiškis turi ir kuo galėtų didžiuotis. Aišku, kad turi turėt viltį ir nevilty būdamas.

– Šeštadienį prasidėjo pleneras J. Vienožinskio sodyboje. Po penkerių metų pertraukos berods. Kokios Jūsų emocijos?

– Čia emocijos visada geros ir gilios. Kažkada, kai dar nebuvo muziejaus, organizavau dvi studentų tapytojų praktikas. Miegojo jie ant grindų, ant „matracų“ šitam dar neįrengtam J. Vienožinskio salone. Pritapė gerų paveikslų. Daugelis jų – geri menininkai.

– Plenere kurs Jūsų buvę studentai. Papasakokite šiek tiek, pagal ką juos atrinkote? Aptarėte, ką jie turėtų sukurti šiomis dienomis? 

– Nereikėjo atrinkinėt. Visi nori čia atvažiuot. Tapybos katedra kiekvienais metais teikia J. Vienožinskio vardo premiją vienam studentui. Ir dabar tarp atvažiavusiųjų į plenerą, man rodos, yra keli. O dalyvauja trys jau baigusios studijas tapybos magistrės, viena iš jų rokiškietė, dar studijuojančios trys magistrantės ir vienas magistrantas menotyrininkas. Neaptarėm, ką jie turėtų sukurt. Negalima menininkui nurodyt. Tik apie J. Vienožinskį pasišnekėjom. Labai trumpas laikas – keturios dienos. Ir viena – ekskursijai po Rokiškio kraštą. Dar dvi – atidarymas ir uždarymas. Nežinau, kas čia gausis. Įspūdžiai, eskizai, etiudai ir vėliau gali atsirast rimti paveikslai ir paroda…

– Jei nuo Jūsų priklausytų, pasvarstykite, kaip atrodytų šiandien J. Vienožinskio tėviškė?  

– Mano galva, privačiam J. Vienožinskio memorialiniam muziejuj galima būtų padėt sudarant  panaudos sutartį. Tarkim, Rokiškio krašto muziejus ją pasirašo su privataus muziejaus savininkais. Numatytų sąlygas ir abiejų šalių funkcijas (ekskursijos, eksploataciniai kaštai – elektra, šildymas žiemą). Obeliuose yra Rokiškio muziejaus filialas. Būtų galima viską daryt per jį. Vilniaus dailės akademija būtų patikimas partneris veiklos turinio atžvilgiu. Išlaidos būtų minimalios. Lietuvoj tiek  rašytojų memorialinių muziejų. Padėkim šiam vieninteliam įžymaus rokiškėno – Lietuvos dabarties dailės tėvo Justino Vienožinskio – muziejui jo tėviškėje!