A. Balbieriaus nuotr.

Buvo – išėjo… Kalbėti apie Joną Dagilį būtuoju laiku dar ilgai nebus lengva. Aistringai kvietęs atsigręžti į amžinybėn išėjusius garbius žmones, jų nuveiktus darbus, svarbius įvykius, nuolat raginęs saugoti ir tausoti krašto istorinę atmintį, Jonas persikėlė į kitą gyvenimo upės pusę. Dabar jis stovi vienoje gretoje su didžiais mūsų krašto žmonėmis kaip lygiavertis šios šviesuolių plejados atstovas, jau iš anapus stebintis ir vertinantis mūsų pastangas ir darbus.

Prieš savaitę J. Dagilis paskutinį kartą lankėsi savo tėviškėje Vinkšniniuose. Stebint, kaip Jonas kieme glostė gruoblėtą ąžuolo kamieną ar lietė gimtojo namo sieną, sukapotą per karą sprogusio sviedinio skeveldrų, širdį trumpam nusmelkė šaltis – tai atsisveikinimas. Tik sunku patikėti, kad išsiskyrimas įvyko taip greitai.
Pokalbis su kraštotyrininku, publicistu, ilgamečiu ištikimu „Šiaurės rytų“ bendradarbiu ir bičiuliu Jonu Dagiliu dienos šviesą turėjo išvysti ateinantį šeštadienį.
Laikraščio skaitytojų už ilgametį ir pasiaukojamą darbą garsinant kraštą bei užpildant tautos kultūros pažinimo spragas Biržų Garbės titulu nominuotas J. Dagilis tądien būtų minėjęs 85-ąjį gyvenimo metų jubiliejų. Deja, likimas kartais sudėlioja kitas datas.

Su Jonu ir Vilgelmina Dagiliais kalbėjome gegužės pradžioje jų jaukiuose, knygomis ir kitais spaudiniais užpildytuose namuose.

Apie kraštotyrą

Paklaustas, kaip jo gyvenime atsirado kraštotyra, Jonas parodė bloknoto dydžio vartomą kalendorių. Ant viršelio juodavo data -1942 metai, o kiekvienai savaitei buvo skirtas vienas puslapis su nuotrauka. Geros poligrafinės ir meninės kokybės nuotraukose su lietuviškais užrašais puikavosi besiilsintys vokiečių kariai, Atlanto bangas skrodžiantys vokiečių povandeniniai laivai, dirbantys ar belinksminantys žmones.

„Aš su būreliu vaikų ėjau į Būginių mokyklą. Pralenkė mus kažkokia kariška mašina, sustojo, iš jos išlipo vokiečių karine uniforma vilkintys vyrai. Vienas iš jų kalbėjo lietuviškai. Apdalino mus šiais kalendoriais, atvirukais su A. Hitlerio atvaizdu, mūšių vaizdais.
Atėjus antrą kartą rusams 1944 metais, tėvai degino arba slėpė visokią spaudą, susijusią su lietuvybe ar tautiškumu. Aš neprisimenu, ar išardžiau artilerijos sviedinį, ar radau tuščią tūtą, bet į ją sudėjau visa, kas man, dešimtmečiui, atrodė svarbu – prezidento Antano Smetonos portretą, dar kažkokius smetoniškus lietuviškus popierius – ir viską užkasiau. O šį kalendorių paslėpiau ant namo aukšto, užkasiau į spalius. Taip ir išliko. Jei būtų radę, tai tėvams bėdos būtų buvę“, – sakė J. Dagilis. Anot vyro, tokia buvusi visokių spaudinių rinkimo pradžia.

Ekspedicija

Čia pat Jonui kilo mintis, kad artėjantis jo jubiliejus yra puiki proga pabandyti surasti paslėptą vaikystės lobį. Vyras iškart ėmė organizuoti tikrą kraštotyrinę ekspediciją, kaip pridera žmogui, daugiau kaip pusę šimto metų atidavusiam tokiai veiklai – reikia automobilio, paimsime šaulių vadą Vidutį Šešką su metalo ieškikliu, dar kokį nors žmogų su kastuvu ir – pirmyn.
Tiesa, jis nebuvo visiškai tikras, ar pavyks surasti užkastą gilzę: „Gal kas apsukresnis jau bus radęs. Nors vieta aiški ir akmuo liko savo vietoje, bet daug visokių ieškotojų buvo. Pokariu stribai ir kareiviai kelis kartus sodybą metaliniais strypais badė, užkastų ginklų, o gal bunkerių ieškodami. Jau šiais laikais metalo ieškotojų banga pro visur praėjo“.
Į J. Dagilio tėviškę Vinkšniniuose keliavome keturiese. Be Jono ir Vidučio, drauge vyko ir ištikima Jono gyvenimo palydovė Vilgelmina Dagilienė. „Mano dabartinės kojos ir rankos“, – taip Jonas vadino kiekviename žingsnyje jam padedančią žmoną.

Ligos iškamuotas, sunkiai judantis vyras iš paskutinių jėgų atkakliai ėjo miško taku. Už medžių ir bendrakeleivių prisilaikydamas, Jonas pasiekė ieškomą vietą. Tačiau reikiamą akmenį surasti nebuvo lengva – šlaitą dengė tankus augalijos paklotas, samanos ir pūvantys medžių lapai per dešimtmečius paslėpė paviršiuje buvusius riedulius.
Galiausiai pavyko tankmėje surasti galbūt Jono vaikystės akmenį. Deja, metalo ieškiklis vedžiojant apie jį atkakliai tylėjo.
„Rezultato nebuvimas irgi yra rezultatas. Gal akmuo čia ne tas, o gal tėvai matė, kaip aš kažką užkasu. Dėl šventos ramybės galėjo iškasti“, – santūriai paieškų rezultatus įvertino Jonas. Sutarėme, kad dar kartą pabandysime paieškoti rudenį, kai nukris lapai ir nuvys žolė.

Čia, tėviškėje, tarp kitų medžių, ošia ir du išlakūs ąžuolai, kuriuos tėvai pasodino, gimus Jonui ir seseriai Danutei. Deja, nueiti iki atokiau augančių medžių – jau nebe Jono jėgoms. Vyras ilgai sėdėjo prie trečio, arčiau namo augančio ąžuolo, glostė gruoblėtą medžio kamieną, rulete matavo jo apimtį. Vėliau grįžo prie gimtojo namo, rodė sprogusio sviedinio skeveldrų sukapotą sieną, pasakojo namų statybos istoriją.

Nuo Vinkšninių iki Biržų

Vienkiemyje, prie Vinkšninių, savo gyvenimą ant 16 hektarų žemės nuo 1932 metų kūrė Jono tėvai Jonas ir Olga, čia gimė jis ir jaunesnioji sesuo Danutė. „Tėvai dar jauni buvo, gal būtų ir daugiu vaikų susilaukę, bet užėjo karas, pokaris. Reikėjo žiūrėti, kaip išgyventi ir mus išmaitinti“, – svarstė Jonas.
Kalbėti su Jonu apie jo paties gyvenimą nebuvo lengva. Vyras greitai kalbą pasukdavo apie kitus, jo nuomone, daug vertesnius žmones. „Mano vaikystės atsiminimus išspausdino Biržų muziejaus išleistoje knygoje „Biržų istorijos apybraižos II“. Ten išdėsčiau, ką mačiau vaiko akimis. Deja, liga neleido to rašinio iki galo pabaigti. Gal dar pratęsiu, nes ir sūnus atsiminimus rašyti seniai spaudžia“, – kalbėjo J. Dagilis.

„Buvau paklausus vaikas, – šypsosi J. Dagilis – Medeikiuose kūrėsi vidurinė mokykla, mamos dėdė ten gyveno, kvietė mane ten gyventi ir mokytis. Bet prasidėjo tremtys, tėvai bijojo, kad galime atsiskirti, ir neleido. Kai susikūrė Parovėjos mašinų – traktorių stotis (MTS), mane ten priėmė dirbti prikabinėtoju, nors dar buvau nepilnametis.“

Vėliau buvo tarnyba sovietinėje armijoje, ten Jonas įgijo vairuotojo teises. Tarnavo Vilniuje, 16-ojoje lietuviškoje divizijoje. „Paėmė rudenį, prieš spalio šventes. Pradėjo mus rikiuotėje vaikyti, ruošti šventiniam paradui. Buvau kuprotas, rankos nutįsusios, jokio žingsnio kariško neturėjau. Pamatė divizijos vado pavaduotojas pulkininkas Lunia ir liepė tokius kaip aš „klaustukus“ iš rikiuotės pašalinti. Kadangi buvau mechanizatorius, nukreipė į divizijos automokyklą“, – pasakojo J. Dagilis. Tarnybą Jonas baigė būdamas štabo vairuotoju.
Grįžo Jonas vėl į Parovėjos MTS. Bet tuo metu ją ėmė likviduoti, jungė prie kolūkių. Jonas nuėjo į Rinkuškiuose besikuriančią melioracijos įmonę dirbti ekskavatorininku. „Bet čia gal metus prabuvau. Kadangi turėjau vairuotojo teises, perviliojo mane į darbą Biržų ligoninė. Čia išdirbau keliolika metų“, – mena J. Dagilis.

Darbas ligoninėje buvo lemtingas, čia Jonas sutiko savo gyvenimo moterį Vilgelminą. Tuo metu Biržų vaistinė daug vaistų gamindavo vietoje, ligoninės vairuotojas kiekvieną dieną turėjo pagamintus vaistus išvežioti po ligoninės skyrius, kurie tada, septinto dešimtmečio pradžioje, buvo „išmėtyti“ po visą miestą. Vilgelmina dirbo vaistinėje, taip ir susipažino. Pasak moters, ligoninės vairuotojai į vaistinę veždavo vaistus iš sandėlių, esančių didžiuosiuose miestuose. Tačiau jei prireikdavo stipriai veikiančių preparatų, tokių vaistų vieniems vairuotojams neišduodavo, kartu turėdavo važiuoti vaistininkė. „Taip su Jonu ir susivažinėjome“, – šypsosi Vilgelmina.

Pora susituokė 1964 metais, žmonos paveldėtoje žemės valdoje Vytauto gatvėje pradėjo statyti namą. Anot Jono, jie norėjo statytis mažesnį namą, bet tuometinė valdžia neleido – čia pagrindinė miesto gatvė, namas turi būti dviejų aukštų.

„Su automobiliu įvažiavau ir į kraštotyrą bei muziejininkystę. Ligoninės vadovybė susitarė su muziejaus direktore Regina Drevinskiene, kad ligoninės mašina laisvu laiku gali naudotis muziejus kraštotyros ekspedicijoms rengti. O aš – vairuotojas. Taip ir užsikabinau, su daugybe įdomių žmonių susipažinau“, – pasakojo Jonas.
„Rašyti į spaudą pradėjau iš piktumo. Mačiau, kaip tyčiojasi kaime iš kolūkiečių, parašiau į „Tiesos“ laikraštį straipsnį „Laikini žmonės“. Vienu prisėdimu, per vakarą. Ir išspausdino. Dar vyriausiasis redaktoriaus Genrikas Zimanas padėką atsiuntė. Tada ir kiti laikraščiai spausdinti mane pradėjo. Sakau, kad 1963 metais buvo du dideli įvykiai – JAV prezidentas J. F. Kenedis žuvo ir Dagilį pirmą kartą išspausdino“, – šmaikštauja J. Dagilis.

„Su Algirdu Butkevičiumi buvome įsidarbinę atliekų surinkimo punkte popieriaus presuotojais. Ir po kelis rublius uždirbi, ir grįžti su pilnu sakvojažu visokių knygų“, – apie tai, kokiais keliais spaudiniai keliavo į namus, pasakojo šeimininkas.

Už Dagilienę ir Dagilį

Dagilių namai ilgainiui tapo įvairių kultūros žmonių susibūrimo vieta. Atėjo M. Gorbačiovo „perestroikos“ laikmetis. Jis atnešė ir savo specifiką. Vienas iš tokių reiškinių – griežta antialkoholinė programa. „Vykdavo mieste visokių renginių. Biblioteka bijodavo svečius po renginio pavaišinti, tai pas mus turbūt lankėsi visi rašytojai, kurie buvo atvažiavę į Biržus“, – šypsosi Jonas. Jis rodo poezijos rinkinį „Mano laikas“ su smagiomis eilėmis tituliniame lape: „Už restauruotą Biržų pilį!/Už Dagilienę ir Dagilį!/Už Apaščią – plačiausią upę!/ Už Vilniaus menininkų grupę!“ Anot J. Dagilio, ketureilį ekspromtu užrašė poetė Alma Karosaitė. Greta matyti aktorių Eugenijos Bajorytės – Adomaitienės, Reginos Paliukaitytės ir kiti autografai. „Kiek tų knygų su autografais yra, gyva galybė“, – antrina vyrui Vilgelmina.
Pasak moters, Jonas vėliau sugalvojo kitokį būdą įamžinti namuose apsilankiusius kūrėjus. Vilgelmina atneša storą žinyną „Tarybų Lietuvos rašytojai“. Kone kiekvienas puslapis su rašytojų nuotraukomis išmargintas šių žmonių palinkėjimais Dagilių šeimai. „Kažkaip šovė į galvą, kad taip bus įdomiau, kai visi sudėti vienoje vietoje “, – sako J. Dagilis.

Sūnus Viktoras – diplomatas, ministras patarėjas Lietuvos Respublikos ambasadoje Vengrijoje. „Šiemet bus reikšmingi metai, jei viskas gerai užsibaigs. Anūkė Rūta turi gydytojo diplomą gauti, o anūkas Andrius daktarinę disertaciją gina. Biochemikas. Vieną tyrinėjimų temą aš jam pasiūliau – naminio alaus mielių veikimo procesą patyrinėti. Aš jam parašiau, kaip naminis alus yra daromas, gal dar kažkur papildomai pasiskaitė ir savo mokslo laboratorijoje pradėjo tą alų virti. O studijuoja jis Amerikoje, Ostino mieste. Mažiausias – Lukas, tėvų namuose gyvena“, – dėstė J. Dagilis.

Jonui idėjų niekada netrūko. Sužinojęs, kad Vengrijoje auga agaro riešutas, ragino sūnų atvežti jo vaisių į Biržus, jam kniėjo pabandyti augalą čia užauginti. Sūnus spyriojosi ir nepasidavė. „Visą paskaitą man apie taisykles ir invazines rūšis paskaitė. Panašu, kad su marčia aš lengviau susitarsiu“, – gudriai šypsojosi vilties realizuoti sumanymą nepraradęs vyras.
Simboliška, kad Jonas Dagilis išėjo, pasauliui minint Tarptautinę muziejų dieną. Jis buvo vienas iš tų, kurie po krislą į muziejų sales ir saugyklas sunešė žmonijos istoriją.

Petras Gudas

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“