Praėjusiais metais Baisogaloje viena iš gatvių buvo pavadinta Juozo Šarausko vardu. Baisogalos bendruomenė su pulkininko J.Šarausko artimaisiais įamžino prieš 125-erius metus Baisogalos krašte gimusio ir augusio Nepriklausomos Lietuvos karininko atminimą.

Savanoriu į Lietuvos kariuomenę

Išskirtinėje tarpukario Lietuvos šeimoje 5 iš 10 vaikų tapo Lietuvos kariūnais ir net 4 iš jų – karininkais. Tokia buvo Viktorijos ir Antano Šarauskų šeima. Pasakojama, kad Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, lankydamasis Baisogaloje, viešėjo Komaro dvare ir aplankė Šarauskus, išskirtinai pagerbdamas šeimą, užauginusią daug garsių Lietuvos sūnų.

J.Šarauskas – turtingos biografijos žmogus. Kariškio kelią pradėjęs 1914 m., lemtingais 1918-aisiais savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose su bolševikais ir bermontininkais. 1923 m. pakeltas į majorus, dalyvavo Klaipėdos išvadavime. Tuo pačiu metu įsijungė į šaulių veiklą, vadovavo skautams. 1930 m. tapo pulkininku. 1941 m. balandžio 26 d. suimtas ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželio 22 d. išvežtas į Minską, o birželio 26 d. sušaudytas Červenėje.

Pulkininkas J.Šarauskas 1941 m. buvo sušaudytas Červenėje.

Per visą gyvenimą J.Šarauskas pelnė gausybę apdovanojimų. 2012 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

Kantrybės mokykla

Pakalbinau pulkininko giminaitį, 35-erių vilnietį, Lietuvos bajorų sąjungos narį, senatorių Aidą Baškį, entuziastingai besidomintį giminės šaknimis. Jis, kaip kadaise jo močiutės brolis pulkininkas J.Šarauskas, prieš aštuonerius metus išėjo savanoriu į kariuomenę, nors buvo ką tik baigęs medicinos mokslus (tapo odontologu) ir prieš jį vėrėsi graži ateitis.

Rodos, ko jam į tą kariuomenę, juk daugelis net šaukiami bando nuo jos „nusiplauti“. „Kodėl savanoriu? Klausimo nekilo, – prabilo vaikinas, – esu nepaprastos giminės palikuonis. Mano močiutė – politinė tremtinė, o jos broliai – Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės savanoriai, karininkai, 1918 m. kūrę Lietuvą, dalyvavę kautynėse. Ką tik Baisogaloje viena iš gatvių buvo pavadinta Juozo Šarausko vardu. Mano senelis (tėvo tėvas) Vladas Baškys – Nepriklausomos Lietuvos karo aviacijos leitenantas. Buvau savotiškai „užsikūręs“, todėl sekiau jų pėdomis – 2012 m. atsisakiau geros algos, nes jau dirbau, paprašiau akademinių atostogų ir išėjau į kariuomenę.“

Tiesa, visi stebėjosi, atkalbinėjo, pradedant draugais ir kolegomis, baigiant gydytojais priėmimo komisijoje: „Na, ką tu ten veiksi? Tavo intelekto koeficientas per aukštas.“ Aidas jautė pareigą tapti savanoriu ir kaip Lietuvos bajorų sąjungos narys, nes bajorai nuo LDK laikų petys petin gynė ir kūrė Lietuvą. Taigi, jis nusprendė neužsidaryti kiaute ir imtis kažko vardan tos... Į kuprinę susikrovė higienos reikmenis, batų tepalą, šepetį, pudrą kojoms, kurios, sako, labiausiai nukenčia, šiek tiek drabužių ir išvyko į Ruklą.

„Kariuomenėje užtrukau 3,5 mėnesių, – prisimena Aidas. – Ar tai vyriškumo mokykla? Greičiau kantrybės. Tenykštėje hierarchinėje struktūroje priklausai žemiausiai grandžiai ir turi su tuo susitaikyti. Neslepiu, buvo sunku, ypač iš pradžių, bet pasiryžau viską iškęsti. Aišku, žeidė aplinkinių primityvios, lėkštos kalbos, žemesni negu žemiški troškimai, instinktyvumas (gal tik 4 iš 120 karių kuopoje turėjo aukštąjį išsilavinimą, kitiems kariuomenė – startas kopti aukštesnį laiptelį gyvenime). Laimė, kariuomenėje jaučiausi reikalingas – net siūlė dirbti gydytoju, bet man patinka laisvė. Panašiai kaip seneliui V.Baškiui, kuris metė kunigų seminariją, nes buvo įkyru gyventi kitų styguojamą gyvenimą – tam tikromis valandomis melstis, miegoti, valgyti...“

Taip Aidas perėjo prie pasakojimo apie senelius – aviatorių V.Baškį ir odontologę Mariją Šarauskaitę-Baškienę. Aidui neteko pažinti senelio, buvo per mažas, liko vienintelė jo nuotrauka su seneliu, kurią jis labai brangina. Metęs kunigų seminariją, V.Baškys 1936 m. įstojo į karo aviaciją – ketverius metus mokėsi, bet 1940 m. su skraidymu turėjo atsisveikinti. Vedęs M.Šarauskaitę, senelis baigė dantų technikų kursus ir kurį laiko dirbo su žmona, vėliau mokytojavo.

V.Baškio vestuvės su gydytoja odontologe M.Šarauskaite. 1943 m. kovo 10 d. Baisogala, Komariškiai.

Aido močiutė Marija dažnai prisimindavo vaikystę Baisogaloje, Komariškių vienkiemyje. Jos tėvai buvo stambūs ūkininkai, todėl į mokslus galėjo išleisti visus 10 vaikų. Giminėje populiarios dvi specialybės: vyrukai rinkosi karybą, merginos – mediciną. Galbūt polinkiu į mediciną vėlesnes kartas užkrėtė Aido prosenelė Agnė Paliulytė-Baškienė, Leono Baškio mama, kuri maždaug 1860 m. tarp žmonių buvo pagarsėjusi kaip puiki pribuvėja... Marija, jauniausia šeimoje, pasirinko odontologiją Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Ją globojo broliai karininkai – Juozas, Bronius ir Vincas Šarauskai. Paskutiniame kurse mergina ištekėjo už tarpukario lakūno V.Baškio. Dar studijuodama ji dalyvavo laisvės kovotojų gretose, tapo partizanų ryšininke. Deja, 1948 m. Kūčių naktį Mariją suėmė, nes rėmė partizanus, aprūpino vaistais. Prie šventinio Kūčių stalo liko vyras su dviem mažyliais – Linu ir Egidijumi. Daugybė bandymų išvaduoti žmoną žlugo – Marija buvo pripažinta politine kaline ir ištremta į Irkutsko sritį (Taišeto r., Ozerlagą). Iš Sibiro ji sugrįžo po 10 metų.

Gydytoja odontologė M.Šarauskaitė-Baškienė. 1946 m. Klaipėda.

Unikalios nuotraukos

Mažas būdamas Aidas dažnai aplankydavo močiutę, tuomet gyvenusią Žaliakalnyje, Žemaičių gatvėje, ir nuolat žiūrinėdavo nuotraukų albumus, klausydavosi jos pasakojimų. Daug nuotraukų išsaugojo senelis – įsiuvo į albumo viršelį, nes tarp jų turėjo ir 1926 m. įamžintą susitikimą su prezidentu A.Smetona, kai šis lankėsi Šarauskų sodyboje.

„Kai kurie močiutės prisiminimai – šiurpūs, – įvykius dėliojo Aidas. – Barakuose būdavo taip šalta, jog net plaukai prišaldavo prie gulto... Tremtyje močiutė dirbo stomatologe, bet jai teko ir rąstus tampyti, ir žemę dirbti. Klausydamasis jos pasakojimų stebėjausi, kad žmonija gali šitaip... Ratas apsisuko, senelių nebėra. Visai neseniai įsigijau butą Žvėryne – rajone, kuriame jie gyveno. Gal mano tėvai gydytojai? Ne. Ir ne karininkai. Tėvas Linijus Baškis – ekonomistas. Manau, kad studijas VU baigė per stebuklą, nes jo motina – politinė kalinė. Mano mama Palmira Varanavičiūtė-Baškienė – dailininkė, studijavo Stepo Žuko dailės mokykloje Kaune.“

Aidas, jo mama Palmira ir tėvas Linijus. 2018 m. Baškių giminės susitikimas.

Mėlyno kraujo beieškant

Būdamas šešiolikos Aidas susidomėjo giminės geologiniu medžiu. Kas, kodėl ir iš kur – šie klausimai nedavė ramybės nuo to laiko, kai aptiko protėvių, bajorų Kušleikų, dokumentus. Puolė juos tyrinėti, skaityti... Žinoma, senoji rusų kalba jaunuoliui buvo sunkiai įveikiama. Pagaliau jis susitarė su dėde Bronislovu Vonsavičiumi, tuometiniu archyvų sistemos vadovu, kad įleistų į fondus paieškoti daugiau dokumentų.

„Sovietmečiu pajuokaudavome, kad esame mėlyno kraujo. Šeimoje tai nebuvo tabu, bet niekas giliau nenardė, neieškojo šaknų, – pasakoja Aidas. – Keista, kad ankstyvuose dokumentuose prie Baškio pavardės buvo įrašyta „bajoras“, o vėliau, po 1863 m. sukilimo, – valstietis... Galbūt iš prosenelio, sukilimo dalyvio, bajoro titulas buvo atimtas? Baškiai sąrašuose figūravo kaip nusigyvenę bajorai, bet bajorystė tarsi atgijo, kai 1898 m. L.Baškys, būdamas 35-erių, vedė turtingą bajoraitę Bronislavą Kušleikaitę... Iš tiesų, man teks peržiūrėti dar daug archyvinių bylų – nemaža painiavos dėl titulo ir L.Baškio, apie kurį norisi sužinoti daugiau. Pasakojama, kad jaunystės metais su draugais jis gabeno lietuviškas knygas iš Prūsijos. Vieni nešė knygas, kiti – spiritą. Jei caro žandarai sučiupdavo, jaunuoliai pakišdavo kontrabandinį spiritą, kad išsaugotų knygas. Taigi, giminėje būta net knygnešių! 2002 m. įstojome į Lietuvos bajorų sąjungą, abu su tėčiu esame aktyvūs bajorai.“

Močiutės Marijos broliai Šarauskai – savanoriai, karininkai: kapitonas Bronius, pulkininkas Juozas ir atsargos leitenantas Vincas.

Šeimai reikia pasirengti

Aidui 35-eri, tačiau šeimos dar nesukūrė. Pasak Aido, dviejų žmonių sąjunga turi trukti iki gyvenimo pabaigos. Šeima – didelė vertybė. Jai reikia pasirengti ir sudėti visa, kas geriausia. „Kol kas bręstu kaip asmenybė, kuriu namus, pradedu gyventi“, – aiškina jis ir priduria, kad jaučiasi gerokai pasikeitęs nuo studijų metų, kai buvo labai uždaras. Tai įveikė daug keliaudamas – kasmet keletas kelionių į svečias šalis! Labiausiai Aidą sužavėjo pasakiški Pategonijos (Argentina) vaizdai, įsiminė Rio de Žaneire patirtas skrydis sklandykle. Aido senelis – lakūnas, todėl ir pats nebijo aukščio, pagauna vėją ir kyla aukštyn...

Ko tik Aidas neveikia... Su tėvu net medžioja Baisogalos miške. Be to, jam, kaip jauniausiam palikuoniui, atiteko Jurkėnų (mamos motinos tėvų) sodyba Vaivadiškiuose. Dabar jis nuolat ten, nes joje gausu darbų. Iki galo nerestauruotoje sodyboje giminė neseniai surengė močiutės iš mamos pusės Onos Jurkėnaitės-Varanavičienės 100-ąjį jubiliejų.

Aidas tyrinėjo ir mamos šaknis. Dar prieš 100 metų senoliai bažnytinėse knygose buvo įrašyti kaip Mackevičiai, paskui Mackevičiai-Jurkėnai, galiausiai tik Jurkėnai. Kas žino, gal tai įvyko po sukilimo, kai dauguma slapstėsi, keitė pavardes... Galbūt kažkuris iš jų taip pat jame dalyvavo? Šeimos genealoginiame medyje slypi dar daug mįslių, kurias Aidas yra pasiryžęs įminti.