LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Lietuvos kariuomenės Ordinariato kurijos kancleriu dirba elektrėniškis, bažnytinės teisės daktaras mjr. Mindaugas Sabonis, rengęs ir palaimintojo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) beatifikacijos bylą. Su kraštiečiu Lietuvos kariuomenės Ordinariato kancleriu, neretai aukojančiu šv. Mišias Elektrėnų ir kitose savivaldybės bažnyčiose, kalbėjomės apie jo vaikystę ir kelią į kunigystę, tarnybą kariuomenėje, šventų asmenybių kanonizavimą ir, žinoma, tikėjimą mūsų gyvenime bei kalėdinius linkėjimus.
Gal pradėkime nuo Jūsų vaikystės. Užaugote Elektrėnuose. Kokie vaikystės vaizdai ypač įstrigo atmintyje?
Nesu tikras elektrėnietis. Nors Elektrėnuose baigiau vidurinę ir muzikos mokyklas, mano vaikystė ir jaunystė prabėgo greta Elektrėnų esančiame Abromiškių kaime. Labai džiaugiuosi, kad augau tais laikais, kai dar nebuvo išmaniųjų telefonų ir kompiuterių. Savo laisvalaikio ir atostogų negalėjau įsivaizduoti be Abromiškių kaimo bendraamžių, dviračių ir futbolo. Iš dvasininkų už mane tikresnis elektrėniškis būtų kunigas Povilas Tekorius, šiuo metu besidarbuojantis Vievyje.
Prisiminkite, koks buvote mokinys. Kaip Jums sekėsi mokslai, kuo ypač domėjotės mokykliniais metais?
Mokiausi Elektrėnų 1-oje vidurinėje mokykloje, nebuvau geriausias mokinys klasėje. Atsimenu, mūsų klasės auklėtoja Ona Rakauskienė, norėdama mane „motyvuoti“ daugiau mokytis, net kelis kartus turėjo lankytis pas mano tėvus Abromiškėse. Kaip ir visi vaikai, turėjau mėgstamus dalykus, kurie sekėsi, ir nemėgstamus. Man patiko matematika, muzika, kalbos. Tačiau labai nepatiko rašyti diktantus, rašinėlius. Galbūt ir dėl to, kad sunkiai įskaitydavau savo paties raštą.
Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo tikėjimas? Juk Jūsų vaikystės metais mokyklose buvo ne religinis auklėjimas, o propaguojamas ateizmas…
Dar prisimenu pamokas, kuriose buvo kalbama, kad bažnyčias lanko išskirtinai neišprusę, tamsūs žmonės; kad Dievas yra „gobšų kunigų išmislas“; o žmogus yra mąstanti beždžionė ir pan. Šį mokyklos „mokymą“ pakoreguodavo šeima, bendraamžiai ar kiti, tikintys, mokytojai. Paskutiniais sovietmečio gyvavimo metais mažai kas tikėjo komunistinėmis deklaracijomis ir lozungais. Atsimenu, kai mūsų klasę turėjo „prirašyti“ į pionierius, pasakiau auklėtojai, kad turiu pamoką muzikos mokykloje ir noriu išeiti. Ši nusišypsojo ir išleido. Yra likusios nuotraukos, kuriose aš, spaliukas (su kaklaraiščiu), stoviu šalia raudonomis pionierių skarelėmis pasipuošusių savo klasės draugų. Labai džiaugiuosi, kad tėvai mane leido lankyti muzikos mokyklą. Ji man pagelbėjo ne vienoje sunkioje situacijoje, buvo labai naudinga įvairiais aspektais.
Kaip tikintis tarp savo bendraamžių nesijautėte balta varna?
Aš ir mano bendraamžis pusbrolis Giedrius Sakalinskas lankėme tą pačią Elektrėnų 1-osios vidurinės mokyklos klasę. Abu patarnavome Vievio Šv. Onos bažnyčioje, giedojome bažnyčios chore, priklausėme parapijos jaunimo grupei. Užaugome su bendraamžiais, kuriems tokios mūsų nuostatos ir tokia veikla netrukdė.
O kaip nusprendėte studijuoti Kunigų seminarijoje? Didelių dvejonių dėl to nekilo?
Aš augau su Bažnyčia, todėl šis sprendimas didelių dvejonių nekėlė. Vievyje priklausiau parapijos jaunimo grupelei, kuri dažnai organizuodavo paskaitas apie laisvės gynėjus, sovietmečiu persekiojamą rezistenciją ir jos atstovus, tremties neišsigandusius dvasininkus. Tai būdavo savitos patriotiškumo ir dvasingumo pamokos. Nemažai įtakos, be abejo, turėjo šv. Jono Pauliaus II vizitas į Lietuvą 1993 metais, naujai susikūrusi Elektrėnų Marijos Kankinių Karalienės parapija ir pažintis su kunigu Jonu Sabaliausku.
Sutikite, Kunigų seminarija yra išskirtinė aukštoji mokykla. Kokių disciplinų joje mokoma? Kokia joje tvarka?
Aš mokiausi dviejose kunigų seminarijose. 1995 metais įstojau į Kauno kunigų seminariją, o po kelerių metų buvau išsiųstas studijų tęsti į Erfurto tarpdiecezinę seminariją Vokietijoje. Studijuojant Kaune su vokišku punktualumu turėjome laikytis iki smulkmenų apibrėžtos dienotvarkės: anksti ryte, 6.30 valandą, liturginių valandų skaitymas, meditacija, 7 valandą – šv. Mišios, po jų – pusryčiai, paskaitos, laisvalaikis, sporto laikas, giedojimas. Po vakarienės – vakarinės pamaldos, dvasinis skaitymas. Erfurto tarpdiecezinėje seminarijoje prioritetu buvo laikoma seminaristo atsakomybė, mokėjimas tvarkyti savo laiką. Studijuojant Erfurte didžiausiu iššūkiu buvo išmokti teologijos studijoms privalomą graikų kalbą bei įvadą į hebrajų kalbą.
Esate bažnytinės teisės daktaras. Kokia buvo Jūsų mokslinio darbo tema?
Mano daktaro disertacijos tema „Bažnytinės teisės koncepsija pagal W. Bertrams“. Nors skamba ir keistokai, tačiau man ši tema buvo labai įdomi. Bažnyčia, kuri kviečia atleidimui, gailestingumui, artimo meilei, kartu turi susikūrusi įspūdingą teisinę sistemą su dekretais, įstatymais, baudžiamąja teise ir t.t. Atsakymai, ar reikalinga teisė Bažnyčioje; kur yra riba tarp teisingumo ir krikščioniškos meilės; ar gailestingumu pakeistas teisingumas yra vis dar teisingas ar gali būti neteisinga meilė ir į kitus panašius klausimus, kuriuos teko nagrinėti, iki šiandienos kone visur sukelia labai įdomių, turiningų diskusijų.
Buvote palaimintojo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) beatifikacijos bylos rengėjas. Papasakokit apie šį darbą.
Skelbimas šventuoju turi du lygmenis. Pirmoji fazė – duomenų rinkimas vyskupijoje. Antroji, dar kitaip vadinama „Romos“ fazė – dokumentų ir liudytojų pristatymas, duomenų susisteminimas (šaltinių analizė, konteksto pristatymas, detalioji Dievo Tarno biografija, materialioji kankinystė; formalioji kankinystė ex parte persecutoris ir formalioji kankinystė ex parte victimae, pamaldumas) ir pristatymas. Palaimintojo Teofiliaus Matulionio byloje postulatoriumi buvau paskirtas Romos fazei. Mano darbas buvo paruošti knygą (dar kitaip vadinama `Positio`) apie T. Matulionį, kurią vėliau skaitė ir vertino Popiežiaus paskirta kardinolų, arkivyskupų komisija. Šis darbas buvo labai panašus į darbą rašant mokslų daktaro disertaciją.
Dauguma tautiečių neįsivaizduoja, koks kelias yra iki paskelbimo palaimintuoju ir šventuoju. Nupasakokite jį.
Svarbiausia ir sunkiausia Teofiliaus Matulionio Positio dalis buvo Fama di martirio, kurioje reikėjo pristatyti, kiek dar „gyvas“ Teofilius Matulionis Lietuvoje. Todėl svarbiausia kiekviename skelbime palaimintuoju (beatifikacijoje) ar šventuoju (kanonizacijoje) – tai žmonių prisirišimas prie būsimojo palaimintojo ar šventojo. Tam, kad prasidėtų šventų asmenybių beatifikacijos procesas, reikia, kad žmonės juos prisimintų, jais domėtųsi, prašytų jų užtarimo. Lietuvoje gyveno daug šventų žmonių. Jeigu su kuriuo iš jų „susidraugausime“ ir neleisime nugrimzti į užmarštį, vyskupui teliks tik malonus dokumentų tvarkymas. Taigi, neperdėdamas galiu drąsiai teigti, kad pagrindiniai veikėjai šiose bylose yra paprasti tikintieji. Papuošto kandidato į šventuosius kapo, gražių renginių, konferencijų, sukurtų maldų ir t.t. negalima nepastebėti. Jeigu tai būtų daroma liepiant „iš viršaus“ – tokių bylų Vatikane nepriimtų.
Esate Lietuvos kariuomenės kapelionas. Kaip nusakytumėte dvasininko vietą kariuomenėje?
Nors kapelionų statusas ir veikla yra apibrėžti įvairiuose tarptautiniuose susitarimuose, konvencijose, reikia pripažinti, kad vis dar yra manančių, kad kapelionai privalo pakeisti sovietų armijoje dirbusius „politrukus“. Pastarųjų užduotis būdavo įtikinti karius, kad Komunistų partijos (valdžios) politika yra teisinga; motyvuoti karius mūšiui; uždegti juos neapykanta priešui. Katalikų kunigo (kapeliono) tarnystę labai aiškiai apibrėžė šv. Jonas Paulius II Petro aikštėje Vatikane 2003 metų kovo 24 d. Kreipdamasis į visus kapelionus, šis popiežius pasmerkė bet kokį karą ir pateisino tik priešinimąsi agresoriui. Šv. Jonas Paulius II priminė, kad ir pačių aršiausių mūšių metu kapelionai turi rūpintis, kad kariai gerbtų priešininko orumą ir visų dalyvaujančiųjų kariniuose veiksmuose žmogiškąjį kilnumą. Šalia sielovados patarnavimų, dvasinės pagalbos, apeliavimo į karių sąžinę ar skatinimo juos kritiškai mąstyti, kapelionai gali būti naudingi įveikiant moralinius karių sužeidimus, potrauminio streso gydyme.
