Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos Bibliografijos ir informacijos skyriaus vedėja Virginija Rakevičė praėjusią savaitę pristatė įspūdingą atvirukų su knygų atvaizdais kolekciją „Skaitantis žmogus“. / Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos Bibliografijos ir informacijos skyriaus vedėja Virginija RAKEVIČĖ pristatė įspūdingą atvirlaiškių su knygų atvaizdais kolekciją „Skaitantis žmogus“.

Jau daugiau nei penkerius metus atvirukus renkanti V. Rakevičė šiuo metu savo namuose talpina daugiau nei 2 tūkstančius atvirlaiškių iš įvairiausių pasaulio šalių.

Kolekcionierė neslepia, kad jei ne internetu atrastas 2005 metais susikūręs tarptautinis keitimosi atvirlaiškiais judėjimas „Postcrossing“, kažin ar kolekcionavimas būtų taip patraukęs.

Dabar V. Rakevičė kasdien patikrina ne tik elektroninį paštą, bet ir pašto dėžutę, kurioje labai dažnai atranda siuntinuką su atvirlaiškiu iš vieno ar kito pasaulio krašto.

O plačiau apie tarptautinį keitimosi atvirukais judėjimą, padėsiantį sujungti bendram tikslui viso pasaulio šalis, ir įsiliejimą į jį – iš pačios atvirlaiškių kolekcionierės lūpų.

Dar ne pabaiga

Pirmąją savo kolekcionuojamų atvirlaiškių parodą surengusi V. Rakevičė tikina, jog tai – tikrai ne pabaiga. Dabar atvirlaiškių kolekcionierė svajoja apie didesnę parodą.

„Prieš pradėdama kaupti atvirlaiškių kolekciją niekada neturėjau tokios intencijos ar ketinimo surinkti didžiulę kolekciją ir ją eksponuoti.

Niekada nebūčiau pagalvojusi dar ir apie tai, jog tokio pobūdžio paroda taip sudomins žmones.

Atsižvelgdama į tai prižadėjau parodos eksponatus karts nuo karto keisti ir ilgainiui pristatyti žmonėms kitokiomis technikomis sukurtus, šiek tiek kitokios tematikos atvirlaiškius.
Parodoje eksponuojami atvirlaiškiai – gauti iš įvairiausių pasaulio šalių. Kas įdomiausia, jog kiekviename iš jų ta pati tematika atsiskleidžia vis kitaip. Pagrindinis visus atvirukus jungiantis bruožas – knyga žmogaus rankose.

Be to, parodos atidarymo metu gavau pasiūlymą šiuo metu bibliotekoje eksponuojamus atvirlaiškius rugsėjo mėnesį perkelti į vieną iš Kėdainių miesto mokyklų. Tai tarsi įrodymas, jog mano kelionės pradžia – dar ne pabaiga“, – savo pasiekimu pasidžiaugė V. Rakevičė.

Knygynuose ar sendaikčių turguose nevengiančios apsilankyti Virginijos akys jau įpratusios ieškoti netradicinių atvirukų. Anot kolekcionierės, atrasti reikiamos tematikos atvirlaiškių Lietuvoje – nemenkas iššūkis.

Knygynuose ar sendaikčių turguose nevengiančios apsilankyti Virginijos akys jau įpratusios ieškoti netradicinių atvirukų. Anot kolekcionierės, atrasti reikiamos tematikos atvirlaiškių Lietuvoje – nemenkas iššūkis.

Kolekciją kaupia 7 metus„Atvirlaiškių kolekciją pradėjau rinkti prieš septynerius metus. O viskas prasidėjo labai netikėtai…

Kartą naršant internete akis užkliuvo už 2005 metais dienos šviesą išvydusio Postcrossing.com projekto, kurio pagrindinė idėja yra nemokami atvirlaiškių mainai tarp žmonių iš viso pasaulio.

Pradėjau plačiau juo domėtis ir net nepastebėjau kai prabėgo beveik septyneri metai vis siunčiant ir gaunant atvirlaiškius. Dabar ši veikla man – pabėgimas nuo rutinos, padedantis atsipalaiduoti po įtemptų dienos darbų“, – į atsiminimus nusikelia V. Rakevičė.

Užplūsta emocijos

Pasiteiravus, ar tik smalsumo vedina atvirlaiškių mėgėja ryžosi prisijungti prie vykdomo projekto, kolekcionierė pabrėžia, kad šiam tikslui ją pastūmėjo dar ir darbo pobūdis.

V. Rakevičės teigimu, atvirlaiškių siuntimas ar jų gavimas nėra vien tik paprastas mainų procesas.

„Siuntėjai atviruke dažnai pasakoja apie savo šalies kultūrą ar apie vietą, kuri pavaizduota atvirlaiškyje.

Pasitaiko, kada užsimena ir apie savo gyvenimą, savo interesus, mėgiamas veiklas, užsiėmimus, dalijasi įspūdingu dienos nutikimu, trumpu pasakojimu apie save, pasidžiaugia, kada įsimylėjo ar baigė universitetą, pasiguodžia ištikus nelaimei.

Visa tai skaityti būna taip įdomu. Tuo metu užplūsta įvairiausios emocijos. O mano mėgiamiausia – kai gavusi atvirlaiškį suprantu, jog savo rankose laikau ne tik paprastą atviruką, bet kartu ir dalelę tos šalies kultūros ar dalelę nepažįstamojo žmogaus gyvenimo“, – apie įdomius žmonių išsipasakojimus atvirlaiškiuose pasakoja V. Rakevičė.

Pristato save

„Jei žmogus nori tapti vadinamuoju „Postcrosseriu“ – oficialiu atvirukų siuntėju, jis turi užsiregistruoti specialioje interneto svetainėje, susikurti savo profilį ir trumpai save pristatyti.

Tai padaryti tikrai nėra sudėtinga. Taip pat narių profiliuose būtina informuoti, kokios tematikos atvirlaiškius norima gauti. Na, o tada prasideda smagumynai.

Visų pirma, gausite nepažįstamojo adresą ir unikalų identifikacijos kodą, kurį turite užrašyti kitoje atvirlaiškio pusėje. Išrinkę atvirlaiškį, jį turite nusiųsti nurodytu adresu.

Kada atvirlaiškis nukeliaus į vietą ir bus užregistruotas sistemoje, į savo el. paštą gausite pranešimą su gavėjo padėkos laiškeliu.

Ir tik tada jūsų adresas bus automatiškai pateikiamas bet kuriam kitam tinklui priklausančiam žmogui iš bet kurio pasaulio kampelio, kuris bet kurią dieną gali jus nustebinti.

O pašto adreso savininkas gali būti bet kas – nuo anglų kalbos mokytojo iš Vokietijos iki avių augintojo iš Danijos ar senjoro iš Kinijos“, – prisijungimo prie tinklo subtilybėmis dalijasi V. Rakevičė.

Kolekcionierė neslepia, kad jei ne internetu atrastas 2005 metais susikūręs tarptautinis keitimosi atvirlaiškiais judėjimas „Postcrossing“, kažin ar kolekcionavimas būtų taip patraukęs.

Kolekcionierė neslepia, kad jei ne internetu atrastas 2005 metais susikūręs tarptautinis keitimosi atvirlaiškiais judėjimas „Postcrossing“, kažin ar kolekcionavimas būtų taip patraukęs.

Trūksta laisvo laikoNesunkiai sistemoje savo profilį valdančiai kolekcionierei mainų proceso metu jokių sunkumų nekyla.

Sudėtingiausiu uždaviniu V. Rakevičė įvardija laisvo laiko, kurio užimtoje dienotvarkėje ji labai dažnai pasigenda, trūkumą.

„Penkerius metus „Postcrossing“ judėjime dalyvavau pakankamai aktyviai. Po to mano gyvenime įvyko nemenkų pasikeitimų. Teko keisti darbo vietą, kiekvieną dieną važinėti iš Kauno ir atgal, todėl savo pomėgiui nebegalėjau skirti tiek laiko, kiek norėčiau, ar tiek, kiek skyriau iki šiol.

Iš pradžių gautus atvirlaiškius kruopščiai skaičiavau, rūšiavau, klijavau į albumus. Vėliau, vėlgi dėl laiko stokos, pradėjau dėti juos tiesiog į dėželę.

Tačiau norisi, kad turimą kolekciją pamatytų kuo daugiau žmonių, kuriuos ji sudomintų ir galbūt jie patys pradėtų siuntinėti tikrus atvirukus, todėl vasaros pabaigoje planuoju visą šitą reikalą atnaujinti“, – pabrėžia kolekcionierė.

Kolekcijoje – 2 tūkstančiai atvirlaiškių

Jau daugiau nei penkerius metus atvirukus renkančios V. Rakevičės kolekcijoje – kuo įvairiausi atvirlaiškiai.

„Kadangi esu bibliotekininkė, mane labiausiai domina atvirlaiškiai su knygomis, bibliotekomis. Taip pat traukia ir su džiazu susijusios tematikos atvirukai ar tiesiog įvairiausios meno reprodukcijos juose.

Kas įdomiausia, jog tos pačios tematikos atvirlaiškiai, gauti iš skirtingų pasaulio kampelių, esti skirtingi.

Vieni jų – romantiniai, kiti daugiau religinės tematikos, kituose vaizduojami žymūs žmonės. Pasitaiko atvirukų su užrašais“, – savo kolekciją pristato atvirlaiškių kolekcionierė.

Daugiausia iš Japonijos, Taivano

V. Rakevičė pabrėžia, jog daugiausia kolekcionierės atvirlaiškių gauta iš Japonijos, Taivano, Honkongo, Brazilijos, Argentinos, Islandijos, Kinijos ar Europos šalių.

„Pastebėjau, jog mažiausiai prie mainų prisijungia posovietinės šalys, tokios kaip Kazachstanas ar kitos.

O sužinoti, kaip toje šalyje, iš kurios gavote atvirlaiškį, paplitęs „Postcrossing“ judėjimas, galima pagal ant atvirlaiškio esančio specialaus numerio, kuris nurodo mainų populiarumą tame krašte.

Jei skaičius didelis, paplitimas taip pat, jei mažas – „Postcrossing“ judėjimo populiarumo šioje šalyje nėra“, – akcentuoja V. Rakevičė.

Mėgsta džiuginti ir kitus

Pasirodo, nemenką atvirlaiškių kolekciją sukaupusiai Virginijai smagu ne tik gauti. Ne ką mažiau kolekcionierę džiugina ir atvirlaiškių išsiuntimo procesas.

„Ypatingo azarto suteikia vyraujančių temų įvairovė. Moteris fermerė auginanti karves prašė atsiųsti viską apie karves. Pamenu, jog tokio atvirlaiškio teko ieškoti kone užsimušdamai.

Vyrus dažniausiai traukiančios temos: tiltai, švyturiai, motociklai, mašinos. Tai jau šiek tiek lengvesnė užduotis“, – apie į kitas pasaulio šalis siunčiamus atvirlaiškius pasakoja V. Rakevičė ir pabrėžia, jog siunčiami ne tik atvirukai.

Paprašė lipdukų nuo vaisių

Dažnai iš siuntėjų gaunama itin originalių ir šokiruojančių prašymų atsiųsti arbatos maišelių, cukraus pakuočių ar kokių kitokių įdomybių,

„Labiausiai mane nustebino ir pralinksmino, kada vienas vokietis paprašė atsiųsti lipdukų nuo vaisių.

Dar dabar prisimenu, ėjau, ieškojau, pirkau, rinkau, siunčiau, o maloniausia, kada gavau nuoširdžią padėką iš to žmogaus ir pasisakymą, jog gauti lipdukai jam dar nebuvo iki šiol matyti“, – įsimintiną įvykį nupasakojo kolekcionierė.

Atrasti nelengva

Knygynuose ar kokiuose sendaikčių turguose nevengiančios apsilankyti Virginijos akys jau įpratusios ieškoti netradicinių atvirukų. Anot kolekcionierės, atrasti reikiamos tematikos atvirlaiškių Lietuvoje – nemenkas iššūkis.

„Kaip ir man pačiai, taip ir kitiems, pasitaiko atvejų, kada nėra lengva atrasti būtent tokios tematikos, kokios žmogui reikia, atvirutės.

Todėl besilankydama knygynuose ar kokiuose sendaikčių turguose niekada nepraleidžiu progos akis pagainioti ties atvirlaiškiais.

O koks būna džiaugsmas, kai juos vartant, atrandu tai, ko, rodos, tiek laiko ieškojau ir kai pagalvoju, jog tai kuo puikiausiai tiks tam ar kitam žmogui, apima nuostabus jausmas.

Tiesa, kartais atvirlaiškio paieškos tampa savotišku detektyvu. Dažnai atvirukus tenka medžioti ir internete ar knygų mugėse, užsienio kalbų ar meno knygynuose.

Būna atvejų, kai nepavyksta atrasti. Tuomet su gražiu atsiprašymu išsiunčiu savo šalį ar mūsų kultūrą atspindintį atviruką“, – apie džiaugsmo ir nevilties akimirkas beieškant atvirlaiškių pasakoja V. Rakevičė.

V. Rakevičė: „Kadangi esu bibliotekininkė, mane labiausiai domina atvirlaiškiai su knygomis, bibliotekomis. Taip pat traukia ir su džiazu susijusios tematikos atvirukai ar tiesiog įvairiausios meno reprodukcijos juose.“

V. Rakevičė: „Kadangi esu bibliotekininkė, mane labiausiai domina atvirlaiškiai su knygomis, bibliotekomis. Taip pat traukia ir su džiazu susijusios tematikos atvirukai ar tiesiog įvairiausios meno reprodukcijos juose.“

Išskirti nelengvaPasiteiravus, ar kolekcionierės kolekcijoje yra atvirlaiškių, kurie brangesni, arčiau širdies, labiau mėgiami, pašnekovė vienareikšmiškai patvirtina, kad ne. Virginija džiaugiasi visomis gautomis atvirutėmis.

„Išskirti pačią pačiausią – sunku. Juk kiekvieną atvirlaiškį siuntęs žmogus paskyrė savo laiko, pinigų ir dėmesio, renkant būtent jį ir kažką rašant būtent į jį.

Na, o brangiausi vis tik yra tie, kurie gauti vieną vienintelį kartą iš tos vienos vienintelės šalies. Mano kolekcijoje toks atvirlaiškis – iš Albanijos.

Kiekvieną kartą gavus atvirlaiškį pakyla toks interesas ir noras, jog jis būtų iš ten, iš kur dar niekada nebuvau gavusi.

Ir aišku, artimi širdžiai tie, kurie šiandien kaba parodoje“, – brangiausius atvirlaiškius įvardija V. Rakevičė.

Bus svarbu

Nors virtualėjančioje visuomenėje vis rečiau gauname ranka rašytus atvirukus, tačiau V. Rakevičė mano, jog visuomet atsiras žmogus, galbūt kažkoks savotiškas atvirukų estetas, kuriam tai dar ilgą laiką bus svarbu.

„Tikiu, jog ilgainiui tai nebus toks masiškas siuntimas ar naudojimasis, tačiau apie to išnykimą kalbėti dar sunku.

Juk visais laikais buvo žmonių, kurie skaitė, kurie rašė ir kuriems tai patiko, patinka iki šiol ir patiks.

Laimei, dar ir dabar yra žmonių, kurie mėgsta skaityti tą tikrą tradicinę knygą, siųsti atvirlaiškius, atvirutes ar laiškus.

Ir kol taip yra, turime vertinti tokius žmones“, – nuomonę dėsto V. Rakevičė.

 

Džestina BORODINAITĖ