Lomiuose (pirmoje eilėje iš kairės): Elena Bazinienė, Birutė Baltrušaitytė-Masionienė, Mačiekienė, antroje eilėje iš kairės: Valė Valinčiūtė, Virginija Valinčienė, Venantas Mačiekus, kraštotyrinės ekspedicijos „Ramuva“ vadovas. Fotografuota atsisveikinant Virginijos Valinčienės namų kieme, 1994 m. rugpjūtis. Viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

Tauragės viešajai bibliotekai, kuriai 2011-ųjų rugpjūčio 30-ąją vietos politikų sprendimu suteiktas žymios kraštietės, rašytojos ir poetės, literatūros mokslininkės profesorės Birutės Baltrušaitytės vardas, kraštotyros fonduose sukauptoje gausybėje medžiagos apie šią iškilią asmenybę dėmesį traukia jos atvirukai, laiškai, rašyti ir bibliotekai, ir kraštiečiams lomiškiams, ir kitiems tauragiškiams. Bibliotekai rašytoja siuntė vis savo sukauptą su Taurage susijusią informaciją. Kraštotyros fonduose galima paskaityti ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje saugomus du tauragiškės Petronėlės Orintaitės laiškus poetei Salomėjai Nėriai. Vienas jų datuotas 1929 m. gruodžio 7 d.

Laiškas Almai Mizgirienei

Bibliotekoje saugomas ir itin šiltas profesorės 1992 m. lapkričio 5-ąją rašytas laiškas tauragiškei istorijos mokytojai, kraštotyrininkei, Tauragės garbės pilietei Almai Mizgirienei (1931­–2014).

B.Baltrušaitytės įrašas draugės prisiminimų sąsiuvinyje

„Gerbiama Alma,

negaliu nepadėkoti jums už sveikinimą, už knygelę… Jūsų sveikinimas buvo pirmasis… Ir vasarą jūsų padovanoti šiaudinukai tebestovi ant mano lentynos… O laikas labai pilkas ­– visais požiūriais. Šaltas niūrus ruduo. Kokios tamsios šiemet buvo Vėlinės! Aš važiavau į kaimą prie vyro kapo. Daug sniego, ledo, kai sutemo, kaime nors į akį durk… Gelbsčiuosi visokiais rašymais, o jų, užsakytų ir ne, turiu nemažai. Tiesa, atlyginimai yra juokingi, ir jeigu ne darbas universitete… Gerai, kad jūs spėjote pasistatyti namą. Anksčiau, jaunesnė, aš irgi galėjau pasistatyti, aišku, pigų ir prastą, arba bent nusipirkti kokią trobą kaime, deja, per kvailumą nesusipratau, išmėčiau pinigus kelionėms arba netaupiau jų, o dabar turėčiau tikrą savo kampą. Nors Vilniuje ir išsipirkau butą, bet vis vien gyvenu daugiaaukštėj daržinėj su atsitiktiniais žmonėmis, nuo kurių neišvengiamai esu priklausoma. Taigi viskas pavėluota, ir gyvenimas praėjo, ir nieko nematau ateity.

Šiąnakt sapnavau kadais, tolimoj jaunystėje, mylėtą žmogų, su kuriuo netgi nesikalbėjau, tik mačiau jį netolies, ir to užteko. Deja, realybėje net šito nebus, nors jis yra gyvas ir sveikas… Tiek mažai duodama žmogui.

Dirbkite ir toliau savo kraštotyros darbus. Jie paliks. Netgi mano namiškiai į mano rašymus žiūri abejingai, tai ką čia kalbėt apie tauragiškius. Tiek jau to – nekeiskime tų vertybių, kurias turime.

Likit sveika. Ačiū už dėmesį. Man, dėkodamas už publikaciją, buvo parašęs A.Morozovas. Padėkokit ir jam.

Iki pasimatymo – kada nors.

Birutė

P.S. To lenkiško teksto apie Tauragės dvarą dar nespėjau pažiūrėti. Buvau žadėjus pati versti, bet taip trūksta laiko. Kažką vis tiek padarysiu…“

B.Baltrušaitytės laiškų sulaukdavo ir žurnalistas, literatas Bronislovas Jagminas (1935–2016). Jam skirtas atvirukas.

Laiškas lomiškiams

Lomių krašto istorijos metraštininkė Elena Bazinienė, prakalbus apie kraštietės B.Baltrušaitytės laiškus, pirmiausia paminėjo pirmąjį profesorės laišką, adresuotą Lomių mokyklos kraštotyrininkams.

– Kai mokyklos kraštotyrininkai pradėjome domėtis ir rinkti medžiagą apie žymius krašto žmones, atradome Albiną Batavičių, Birutę Baltrušaitytę. Su jauduliu rinkome mergaitę, kuri gražiai rašė, ir nežinojome, ar sulauksime atsakymo. O atrašė profesorė taip greitai, – prisiminimais dalijosi E.Bazinienė.

1988 m. gruodžio 21 d. B.Baltrušaitytės siųstas sveikinimas tuomet centrinės bibliotekos darbuotojams. Raimondos Alysienės nuotraukos

„Gerbiama mokytoja ir moksleiviai,

ačiū už jūsų gražų laišką. Ten, tolimoj gimtinėje, niekas manęs nebepažįsta ir aš nieko nepažįstu, todėl miela, kad mano buvusios mokyklos mokytoja (ar mokytojai? – pirmiausiai, matyt, jie) ir moksleiviai „atrado“ mane.

Lomiuose paskutinįsyk buvau prieš dvejetą metų vasarą kartu su fotomenininku R.Rakausku. Buvome prie mokyklos. Ten du vyrai darbininkai parodė seną, dar mano mokyklos iškabą, sakė, kad ir seni žurnalai išlikę.

Taip susiklostė, kad gimtinėmis vadinu dvi vietas – Lomius ir Tauragę. Iš Tauragės daugiau atsiminimų – ilgiau ten gyventa. Sąmoningiau. Lomių vaizdai įėjo į mano apysaką „Kas ten Rygoj dunda?“

Džiaugiuosi Jūsų noru rinkt žinias apie gimtinės praeitį. Tai realu ir tikra. Manau, kad tokie darbai anksčiau ar vėliau būna reikalingi ir, žinoma, pasitarnauja mokslui.

Linkiu visiems prasmingo darbo ir poilsio dienų.

Vilnius,

1989.XI.8“

Parengė Raimonda Alysienė