„Eimuntas buvo stipriai tikintis žmogus, pačia plačiausia šio žodžio prasme, ir tai perduodavo kiekvienam prisilietusiam prie jo kūrybos, jo gyvenimo“, - sako teatro „Meno fortas“ direktorius Audrius Jankauskas apie legenda tapusį teatro režisierių Eimuntą Nekrošių. Maestro į sceną perkelė vieną iš Išminties knygų – Jobo knygą. Senojo Testamento tekstas – apie tikėjimo išbandymą. Jis režisieriaus perskaitytas ypač moderniai, spektaklis iš esmės yra apie Dievo, Šėtono ir Žmogaus kovą.

Kaip šį spektaklį priims Biržų žiūrovas? Gal tai bus E. Nekrošiaus teatro gyvybingumo išbandymas? Apie tai „Šiaurės rytai“ kalbėjosi su „Meno forto“ vadovu Audriumi Jankausku.

- Kas turi įvykti, kad teatrų festivalyje, kuris rengiamas nedideliame mieste, nutolusiame nuo didžiųjų kultūros centrų, ir kurio žiūrovas veržiasi į greitai sukramtomas vaidinimus, būtų rodomas legendinio režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Jobo knyga“?

- Visų pirma mūsų teatras neskirsto miestų pagal tai, kokio jie dydžio ir kiek ten gyvena potencialių spektaklių žiūrovų. Kiekvienas žmogus, ateinantis pasižiūrėti mūsų spektaklių, teatrui labai brangus. Ir jei pavyksta bent kiek suvirpinti kažką, kas glūdi giliai sieloje, – tai jau daug.

„Jobo knyga“ Biržuose – ne pirmasis mūsų rodomas spektaklis. Žaviuosi Biržų kultūros centro žmonėmis, kasmet organizuojačiais festivalį. Esame aplankę daug festivalių, todėl žinome, kiek reikia įdėti jėgų ir meilės, kad spektakliai atsirastų festivalių programose.

Deja, bet „Jobo knyga“ jau paskutinis Eimunto Nekrošiaus spektaklis, kuris bus rodomas Biržuose. Kad ir kaip būtų gaila – naujų režisieriaus darbų jau nebebus. Todėl jaučiame dar didesnę atsakomybę prieš Biržų žiūrovus parodyti spektaklį tokį, kokį sukūrė Maestro.

- Pagal Bibliją, Jobas patyrė išbandymus, kurie tikrino jo tikėjimo galią. Gal šis spektaklis – išbandymas biržiečiams, kiek jiems iš tiesų reikalingas teatro menas?

- Net jei atsiras trys ar keturi žiūrovai, kuriems Jobo istorija primins kažką, ką jie jau patyrė gyvenime – tai jau didelis pasiekimas. Jobo kančia – tai tik metafora: juk visi mes žmonės, savaip įveikiantys kasdieninius išbandymus, susiduriantys su vienatve, netekimais, kitais skausmingais išgyvenimais. Nekrošiaus spektaklis čia – kaip tam tikras ritualas, kaip sielos apsivalymas. O tokio apsivalymo, ne pramogos, reikia kiekvienam kažkiek mąstančiam, jaučiančiam.

- Kuo šis spektaklis išskirtinis visos E. Nekrošiaus kūrybos kontekste?

- Spektaklis buvo sukurtas Italijoje, Vičencos mieste vykstančio klasikinių spektaklių ciklo programoje. Tai vienas iš keleto paskutiniųjų režisieriaus darbų, kuriuose bandyta atsiplėšti nuo kasdienybės ir priartėti prie to, ką laikome Dievu pačia plačiausia prasme.

Prie Senojo testamento tekstų Nekrošius jau buvo prisilietęs – 2004 metais, pasirodė jo spektaklis „Giesmių giesmė“. „Jobo knyga“ – tai ir puikus aktorinis visos trupės ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Remigijaus Vilkaičio darbas. Po daugelio metų režisierius sugrįžo dirbti su aktoriumi, su kuriuo sukūrė daug fundamentalių darbų jaunystėje.

- Kaip minėjote, E. Nekrošius teatrinėje erdvėje ne sykį siekė įprasminti Biblijos tekstą. Šis spektaklis prisiliečia prie žmogaus galynėjimosi su aukštesnėmis jėgomis temos.

Gal jo statymą lydėjo kokie nors neįprasti įvykiai?

- Kaip minėjau, spektaklį statėme Italijoje, Vičencos „Teatro Olimpico“. Tai – seniausias pasaulyje esantis teatras po stogu, jis statytas 1585 metais. Nieko neįprasto turbūt neįvyko, išskyrus tai, kad dirbome teatre – muziejuje, pritrenkiančiame savo grožiu. Daug tikrai „dangiškų“ idėjų padiktavo būtent buvimas tokioje, sakyčiau, sakralioje erdvėje.

O tikrasis dieviškumas juk turbūt slypi žmonėse, sukūrusiuose tokį grožį.

- Pagal Biblijos tekstą Dievas, įsitikinęs Jobo religingumo nuoširdumu, sugrąžina jam sveikatą, padovanoja ir naujų turtų, naują šeimą. Tačiau spektaklyje Jobas lieka apdovanotas obuoliu – pažinimu, suvokimu? Ką jis suvokė? Ką turėtume suvokti mes?

- Spektaklyje nėra scenos, kuri tiesiogiai primintų, kad Jobas atgauna viską, ką buvo praradęs. Bet yra obuolys, kurį Dievas tarsi grąžina Jobui. O šis obuolys, lyg viso gyvenimo ciklo simbolis, reiškia viską – naują pradžią, pažinimą, meilę. Spektaklis teigia, kad viskas gyvenime kartojasi – didelę gėlą keičia džiaugsmas, šis taip pat nėra beribis, jį pakeis nauja gyvenimiškoji patirtis, galbūt skausmas, netektys.

- Jobo knygoje keliamas žmogaus gyvenimo prasmės klausimas. Kaip manote, ar režisierius turėjo atsakymą (us)?

- Kaip ir kiekvienas žmogus, režisierius ieškojo gyvenimo prasmės kasdien. Jo vertybinės nuostatos buvo labai stiprios: į sielą, į kūną, į Dievą. Eimuntas buvo stipriai tikintis žmogus, pačia plačiausia šio žodžio prasme, ir tai perduodavo kiekvienam prisilietusiam prie jo kūrybos, jo gyvenimo.

Teatrologė Daiva Šabasevičienė gana tiksliai apibūdino „Jobo knygos“ esmę: „Atitraukdamas nuo kasdienybės, šis spektaklis pažadina mus tikrajai būčiai. Teatro erdvė tampa debesiu, ant kurio ne tik Jobas ieško Dievo, bet ir Viešpats kreipias į mus. „Kaip vanduo išgaruoja iš ežero, kaip upė nusenka ir išdžiūva, taip žmogus gulasi ir daugiau nebeatsikelia. Jis pabus tik tada, kai dangaus nebebus, tik tada jis bus pažadintas iš miego. “

Režisierius teigia tikėjimą, jis suformuoja tokias jausmines erdves, kuriose ryškiausia tampa žmogaus elgsena. Žmogus ieško Dievo, kad galėtų atsakyti į jam rūpimus klausimus, ir šis ieškojimas įrodo mūsų egzistencijos prasmę. Tikroji žmogaus būtis įmanoma tik kančios žydėjime?

Eimunto Nekrošiaus režisuotas teatro „Meno fortas“ spektaklis „JOBO KNYGA“ bus rodomas Biržų kultūros centre vasario 20 dieną 18 valandą.