Biržų pilyje buvo pristatyta pirmoji kraštietės Rugilės Audenienės knyga. Autorės pasveikinti atėjo gausus giminaičių, buvusių mokytojų, draugų būrys.

Taip verčia „Google“ į esperanto kalbą lietuvišką „Sveika sugrįžus“. Miesto šventė – puiki proga grįžti į tėviškę. Dar smagiau, kai į namus grįžti su kraičiu, kuriuo gali pasidalyti ne tik su namiškiais.

Praėjusį penktadienį Biržų pilies arsenalo salėje pristatyta pirmoji mūsų kraštietės Rugilės Gaidukaitės – Audenienės knyga „Vojaĝo“. Į pristatymą susirinko gausus būrys literatūrai neabejingų biržiečių, Rugilės artimųjų bei draugų.

Susitikimas prasidėjo nuo mįslių spėjimo. Vakarą vedusį muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė parodė vaizdo įrašą, kuriame visus su miesto švente gražiai lietuviškai pasveikino prieš kelerius metus Biržuose savanoriavusi mergina iš Bosnijos ir Hercegovinos.

Ji perskaitė kelis eilėraščius esperanto kalba. E. Lansbergienė pakvietė atspėti, kieno gi eilės skambėjo esperantiškai. Atsakymo ilgai laukti neteko – tai buvo Kazio Binkio „Utos“. Kiek sunkiau sekėsi įminti, kurios „Utos“ buvo skaitytos. Auditorija lengviausiai atpažino „Aguonėlių“ ritmiką bei melodiką, kurių nepajėgė paslėpti net nežinomos kalbos žodžiai.
E. Lansbergienė priminė, kad biržietis Petras Lapienė prieškariu išleido lietuvių poezijos antologiją esperanto kalba, kur ir buvo K. Binkio eilėraščiai.

Po esperantiškosios įžangos buvo grįžta prie vakaro kaltininkės R. Audenienės bei jos knygos „Vojaĝo“, kas esperanto kalba reiškia kelionė. R. Audenienė kalbėjo apie savo šeimos ir giminės patirtis, apie ryšius su knygos personažais. „Tai nebūtinai realios šeimos ar giminės kelionė. Čia yra realūs mano giminės faktai, bet knygos herojai yra iš kito pasaulio, jie gyvena pagal kitus dėsnius, žinia, kiek atspindėdami ir mūsiškių gyvenimą“, – sakė knygos autorė.

R.Lansbergienė sakė mananti, kad labai tikslu yra vadinti knygos veikėjus herojais. Tame istoriniame laike, kada jie gyveno, knygos veikėjų realūs prototipai – Rugilės senelis Juozas Gaidukas, inteligentas ir esperanto kalbos entuziastas, teta Agnietė, močiutė Verutė savo laikysena buvo tikri herojai. E. Lansbergienė knygą „Vojaĝo“ lygino su Agnės Žagrakalytės romanu „Eigulio duktė: byla F 117“ – kaip giminų istorijų sagas, turinčias nemažai bendrumo.

A. Audenienė sakė, kad nuo vaikystės ją labai traukė suaugusiųjų pasakojamos istorijos apie tėčio ir mamos giminę. „Nors kai kas skambėjo kaip pasaka apie žmones, kurių tu nepažįsti, vietas, kurių tu nematei, įvykiai, kurių tau neteko patirti. Ir šeimos legenda – senelis, kuris buvo išvežtas į darbus Vokietijoje, iš ten pateko į Kazachstano lagerius ir gyvas sugrįžo į namus. Mes, vaikai, ją klausydavome kaip herojišką legendą. Augdamas ir bręsdamas imi suprasti visus šių žmonių išgyvenimus. Daugelio šeimose ar giminėse yra tokių herojų, patyrusių didžiulių iššūkių ir lūžių, nebūtinai apkeliavusių pusę pasaulio. Tik mes dažnai apie juos nežinome ar sužinome per vėlai“, – svarstė knygos autorė.

„Mes nuo vaikystės žinojome, kad senelis puikiai mokėjo esperanto, kaip ir kitas penkias ar šešias kalbas. Esperanto kalbos tema knygoje susiklostė natūraliai, perskaičius išlikusius senelio laiškus. Juo labiau  kad totalitarinių režimų – Stalino ir Hitlerio laikotarpiu – ši kalba buvo uždrausta. Esperanto kalba knygoje tampa pagrindiniu tėvo ir dukros ryšiu“, – sakė R. Audenienė.
Romane, paremtame tikra šeimos istorija, pasakojama apie tris keliones. Pirmoji – mergaitės, su mama besistengiančios išgyventi Antrąjį pasaulinį karą Kupiškio apylinkėse.
Antroji – jos tėčio, išvežto į Vokietiją priverstinių darbų, o pasibaigus karui – į Kazachstano lagerius statyti Balchašo miesto.

Trečioji kelionė – esperanto kalbos, kuri iš visuotinio taikos ir bendravimo tinklo tapo uždraustoji. Esperanto į gyvenimą besikabinantiems tėvui su dukra, keturiolika metų atskirtiems vienas nuo kito, yra siejanti vilties gija.

„Rašydama galvojau apie vertybes, apie tai, kas padėdavo žmonėms išlikti įvairiais laikais ir kas galėtų padėti mūsų kartai, kuri neturėjo tokių išbandymų. Ir kartais ji atrodo šiek tiek sutrikusi, šiek tiek nežinanti, kaip elgtis. Tam tikrus atsakymus radau, ir tie atsakymai tie patys: žemė, žemės ritmas tikrai yra būdas išlikti, būdas suvokti prasmę. Turėjimas svajonės ar idėjos, kuri gal niekados nebus įgyvendinta, bet tu paskui ja bėgi. Savo vidinio pasaulio susikūrimas – tai stipri pagalba sau ištikus negandai“, – sakė R. Audenienė.

E. Lansbergienė papasakojo esperanto kalbos istoriją Biržuose. Čia dar 1927 metais buvo įkurtas esperantininkų būrelis ir ne vienas jo dalyvis vėliau tapo žinomu Lietuvos visuomenėje žmogumi. Leido laikraštėlį „Aušra“.

Buvo manoma, kad esperanto taps ta visuotine kalba, kuria žmones susišnekės taikos ir visuotinės gerovės labui. Tai buvo graži, bet nepasiekiama idėja. Net aštuntajame dešimtmetyje sovietinis saugumas dar sekė esperantininkus. E. Lansbergienė citavo saugumo ataskaitą apie Biržų ir Pasvalio rajonuose esančių šios kalbos entuziastų skaičių. Didžiausia jų nuodėmė – bendravimas su esperantininkais užsienyje, net kapitalistinėse šalyse.

Biržuose sovietmečiu taip pat buvo susibūrę esperantininkai. Pasak Rimanto Lėckaus, su esperanto jis susipažino Kaune studijuodamas. Atvažiavęs į Biržus, čia jau rado kelis entuziastus. Vienas jų – meteorologas Bronius Medinis. Anot R. Lėckaus, smagiausia būdavo esperantininkų sąskrydžiai, į kuriuos suvažiuodavo šios kalbos mylėtojai iš daugelio tuometinės Sovietų Sąjungos regionų. „Esperantininkai buvo laisvi, liberalūs žmones, turintys bendrą pomėgį, todėl jų sambūriai buvo smagūs ir vienijantys“, – sakė R. Lėckas.

Žinomas vertėjas ir pedagogas Povilas Gasiulis sakė susipažinęs su esperanto kalbos pradmenimis dar mokykloje, bet jam ji įspūdžio nepadariusi. „Kalba yra sterili, be istorijos, be dviprasmybių, nepajuokausi.

Man labiau imponuoja prieškario Lietuvos kalbininkai, kurie rūpinosi gimtąja kalba, stengėsi ją norminti, rinko žodžius“, – sakė P. Gasiulis.
„Vojaĝo“ autorę su debiutu sveikino draugai, buvę mokytojai, savivaldybės atstovai, prie stalo nusidriekė autografo laukiančiųjų eilė.

Antanas Vaičeliūnas