Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Brandino ekspedicijos ir nekaltų žmonių aukos

Kaunietis Antanas Sadeckas ir jo bendražygis, Mažeikių televizijos įkūrėjas ir operatorius Gintautas Alekna, – vieni iš pirmųjų Lietuvoje ėmė organizuoti ekspedicijas po tremties vietas Sibire. Entuziastus suvedė pirmoji 1989 metais dar komjaunimo CK organizuota moksleivių ekspedicija į Sibirą. Netrukus šių keliautojų, tyrinėtojų iniciatyva susibūrė bendrija „Lemtis“, kuri išsikėlė tikslą –inventorizuoti visas išlikusias lietuvių tremtinių ir politinių kalinių kapines bei užfiksuoti jas foto- ir vaizdo juostose. Šiandien bendražygiai su „Lemties“ vėliava priešakyje garbingai mini savo veiklos 30-metį,o jos buvęs ilgametis vadovas Antanas Sadeckas – dar ir 90-ąjį gimtadienį. Nuoširdžiai sveikiname!

Interviu su „Lemties“ nariu G.Alekna metu buvo smalsu prisiliesti prie jo asmeninės patirties, prie kelių ir kelelių, vedusių į šį kilnų tikslą. Nesunku suskaičiuoti, kiek iš viso Gintautas (labai dažnai su A.Sadecku) yra praleidęs laiko įvairiose Sibiro kapinėse – jis dalyvavo net 51 ekspedicijoje, o jos trukdavo apie mėnesį laiko...

Kaip keitėsi jūsų požiūris, įspūdžiai, palyginti su pirmąja ekspedicija? Juk dalyvaujant ekspedicijose tikriausiai tekdavo ne kartą lankytis tose pačiose vietovėse?

Net po kelis kartus. Į pirmąją ekspediciją išvykau turėdamas gana primityvią techniką, tad vėliau, įsigijęs modernesnę, daugelyje vietų perfilmavau tas pačias kapines, kryžius, kapų kauburėlius. Be to, ėmiausi fotografijos, tuo iki manęs labiau užsiėmė kolega Antanas. Situacija tremtinių kapinėse smarkiai, net katastrofiškai, keitėsi. Buvę tremtiniai ar jų artimieji atvažiuodavo parsivežti artimųjų palaikų ir dažnai, juos išsikasę, palikdavo nesutvarkytas kapų duobes, nuvirtusius kryžius. Pirmosios ekspedicijos metu dar galėjome pasigrožėti vien tik laiko ir gamtos paliestais kapais, o vėliau to neliko. Tomsko srities Asino miesto vietos valdžia, pasipiktinusi mūsiškių elgesiu, buldozeriu sulygino dar likusius kauburėlius bei iškastas duobes, o kryžius išnešė ir sudegino šalia kapinių. Liko tik keli vieniši iš masyvaus metalo suvirinti kryžiai ir žole užžėlusi pieva.

Igarkoje buvo apie 200 tikrų meistrų darytų kryžių, deja, laikas ir nekompetentingi „tvarkytojai“ padaro daugiau žalos nei naudos. G. Aleknos nuotr.

Gal apskritai nereikėtų liesti palaikų, jų pervežti?

Tam tikra prasme tai – kapų išniekinimas. Regėjau ne vieną atkastą kapą. Žmonės išardo karsto liekanas, surenka kaulus (gal net ne visus), perkelia juos į maišą, tada – į konteinerį ir vėliau tokį kaulų kratinį palaidoja. Kruopščiai ir profesionaliai šį darbą atlieka rimti ekspertai. Mačiau, kaip Mažeikiuose archeologai atkasinėjo karo metais žuvusių vokiečių kapavietes. Neskubėdami, atsargiai pravėrė duobę, kantriai, mažais šepetėliais apvalė kiekvieną kaulelį, paskui radinį nufotografavo, tada tokia pat tvarka sudėliojo į karstą, perlaidojo.

Ką pirmiausia stengdavotės nuveikti ekspedicijų metu, koks tai darbas?

Bendrijos „Lemtis“ tikslas – ne vien tvarkyti kapus, kaip buvo pirmojoje ekspedicijoje, kai vykome su moksleiviais. Mes labiau užsiimame kapų paieška ir inventorizacija. Remdamiesi turimais duomenimis arba ekspedicijos metu surinkta informacija, surasdavome kapines – dažniausiai tremtiniai buvo laidojami atskirose kapinėse. Nubraižydavome jų schemą, užsirašydavome vardus, pavardes, jei, žinoma, rasdavome išlikusius. Aš dažniau filmuodavau, o kai ėmiausi fotografijos, padarydavau kiekvieno kapo nuotrauką. Jei kapinėse būdavo palaidota šimtas lietuvių, išeidavo dvigubai daugiau fotografijų, nes būdavo svarbi kiekviena kryžiaus detalė – išdrožta saulutė, o gal užrašas arba cementinis antkapis... Buvo svarbu užfiksuoti kiekvieną lietuvišką kapą, net kauburėlius be kryžių. Tai užtrukdavo ilgai, todėl trumpiausia ekspedicija, kurioje dalyvavau, truko dešimt dienų, ilgiausia – pusantro mėnesio. Trumpam išvykti neverta – kelias tolimas, brangu, be to, per kelias savaites nedaug ką gali nuveikti.

Kur jūsų surinkta dokumentinė medžiaga šiandien?

Mano archyve. Aš turiu labai daug informacijos. Kadangi kiekviena ekspedicija buvo iš dalies finansuojama Kultūros ministerijos, vėliau – Kultūros tarybos arba iš viso nefinansuojama (buvo ir tokių) ar atskirų rėmėjų, visiems pateikdavome tokią ataskaitą, kokios jie paprašydavo (maršrutai, surastų kapinių aprašymai, nuotraukos). Iš rėmėjų niekada nesu gavęs jokios technikos, o savų pinigų išleidau nemažai. Neseniai suskaičiavau – per 30 metų vien tik technikai išleidau apie 40 tūkst. eurų.

Tremtiniai kryždirbiai statė tvirto medžio kryžius, kiekvienas pagal savo krašto tradicijas.

Kokie jūsų planai, ką ketinate daryti su surinkta medžiaga? Antanas Sadeckas išleido kelias knygas tremtinių tematika, abu surengėte ne vieną fotografijų parodą, sukūrėte filmų, kam dar galėtų būti naudinga ši vertinga medžiaga?

Per tuos 30 metų inventorizavome labai daug kapų, neatrastų liko nedaug, tikėjomės, kad spėsime baigti inventorizuoti. Deja, ką bedarytume, nesulaukiame palaikymo, šiemet jau treti metai, kai negauname nė mažiausio finansavimo, nors paramos prašome kasmet. Atsakoma nepateikiant argumentų: „Jūsų projektas neremiamas.“ Jeigu Lietuvai nereikia… Kas iki tol mus rėmė? Vienas kitas privatus rėmėjas, Kultūros ministerija, o nuo 2013 metų – Kultūros taryba. Gaila, kad didžiuliai pinigai atiduodami organizacijoms, neturinčioms patirties, nežinančioms, ką ir kodėl daro, tad norom nenorom kyla įtarimų, kad ne šiaip sau, kad pinigais yra dalijamasi. Juk gana keista, kai tarsi iš po žemių išdygsta organizacija „Mes“, kuri pirmais metais net neregistruota gauna pinigų projektui, o mes, kantriai dirbdami tiek metų, neturime, už ką vykti... Esu buvęs tokiose neva sutvarkytose kapinėse, turiu nuotraukų iki organizacijos „darbų“ ir po jų. Rezultatas graudus. Buvę tremtiniai kryždirbiai statė tvirto medžio kryžius, žinodami, kaip medis pjaunamas, džiovinamas, ruošiamas, o dabar šių kryžių vietoje sukaišioti nedideli, vos dviejų metrų, kryželiai, na, tokie „kuoliukai“. O buvę kryžiai – tikras kultūros paveldas – išvartyti. Gerai bent tiek, kad kapinių vietos pažymėtos, nors net atskirų kapų negalima rasti – žemė sustumdyta, perkasta...

Igarkoje esu lankęsis prieš „Misija – Sibiras“ ekspediciją. Ten buvo apie 200 tikrų meistrų darytų kryžių, mat į Igarką buvo atitremti žmonės iš visų Lietuvos regionų. Meistrai – kiekvienas pagal savo krašto tradicijas – kalė, obliavo, puošė juos ornamentais ir saulutėmis. Kryžius reikėjo tik restauruoti, deja, primityvūs kapų tvarkytojai pristatė savo kryžių. Mediena buvo plukdoma iš Krasnojarsko – kokios išlaidos, kam to reikėjo, juk laidojimo vieta jau buvo pažymėta ilgiems amžiams – pastatytas gražus marmurinis paminklas. Tie kapai galėjo būti pavyzdiniai, reprezentaciniai, o dabar...

Centriniame Chazane buvo labai įdomios kapinės su keturiomis eilėmis medinių kryžių. Vieta palyginti lengvai pasiekiama, todėl irgi galėjo būti reprezentacinė, deja, ten taip pat pasidarbavo „tvarkytojai“.

Gal valstybiniu lygiu yra kokių nors susitarimų dėl tremtinių kapų išsaugojimo? Beje, kaip jums sekdavosi bendrauti su vietos valdžia?

Ne, dėl kapų priežiūros, jų išsaugojimo nepasirašyta nė vieno dvišalio susitarimo, nors Nepriklausomybės pradžioje buvo mėginta derėtis su kita puse, bet nuomonės išsiskyrė... Esu lydėjęs net dešimtį ekspedicijų „Misija – Sibiras“. Kadangi tai savotiškas šou renginys, mus akylai stebėjo, sekė. Nors stengėmės atsargiai laviruoti, nepavyko išvengti kivirčų su migracijos tarnybomis. Kartą toks atvejis buvo Sverdlovsko srityje. Pasipylė priekaištai, net grasinimai, kodėl mes išlipę iš traukinio puolėme į taigą statyti palapinių, užuot pirmiausia užsiregistravę migracijos tarnyboje. Beje, projektas „Misija–Sibiras“ yra per daug atkreipęs Rusijos dėmesį. „Lemties“ žmonės atsargiai, patyliukais daug ką padarė niekam neužkliūdami, o čia, kai pasiafišavo, kad savus kapus tvarko, o į sovietinių karių kapus Lietuva žvelgia vos ne priešiškai, atsirado nereikalingų kliūčių, konfliktų.

G. Alekna apgailestauja, kad bendrija jau treti metai nesulaukia nė mažiausio finansavimo ekspedicijoms. G. Aleknos nuotr.

Ar Kultūros ministerija turi patvirtinusi kokias nors metodikas, kaip tremtinių kapus prižiūrėti, kas Lietuvai yra svarbiausia?

Iš kabineto žvelgiant viskas atrodo šiek tiek kitaip, nei yra iš tikrųjų. Supratimas primityvus, rimtos metodikos nėra, „Lemties“ organizacijos, kuri išvažinėjo Sibirą nuo Komijos Respublikos iki Jakutijos, nuomonės neklausė. O Maskvoje Lietuvos ambasadoje turėjo būti žmogus, kuris užsiimtų (gal net kontroliuotų) ekspedicijas, sektų, kam leidžiami pinigai, kas už juos daroma. Nuo 2002-ųjų iki 2013 metų Kultūros ministerijoje dirbo darbo grupė iš suinteresuotų organizacijų atstovų – skirstė ne tik pinigus, bet ir savotiškai kontroliavo šią veiklą: kasmet surinkdavo potencialius, rimtus kelionių organizatorius, turinčius įgūdžių, žinančius, ką ir kaip daryti, kurie rudenį grįžę atsiskaitydavo. Deja, kai pinigus ėmė skirstyti Kultūros taryba, kur vieni diletantai... Kartą net surašiau visas vietoves, kur nėra lietuvių tremtinių kapų, kur nėra ką tvarkyti. Ir ką jūs manote –organizacija gavo rėmimą į niekur. Kai suvokiau padėties absurdiškumą, pinigų, už kuriuos seniai buvo galima iki galo viską inventorizuoti ir sutvarkyti, švaistymą, nutariau, kad Lietuva iš manęs archyvo negaus. Gal ir neprašys, nes, matyt, nereikia...

Ko negalima pražiopsoti tyrinėjant šį paveldą?

Pirma – reikia surasti visas, kiek įmanoma, tautiečių palaidojimo vietas, nustatyti kuo tikslesnį palaidotų tremtinių skaičių. Antra – labai svarbu įvertinti kapus: kokios tvorelės, kokie kryžiai, antkapiai. Iš pradžių mes net piešdavome, braižydavome tai, ką rasdavome, bet tai labai sunkus darbas. Dabar galima atlikti viską paprasčiau – nufotografuoti, įvertinti kryžiaus medieną, aukštį, storį, išlinkimus, visa tai užrašyti. Juk pagal kryžius galima nustatyti, iš kokio regiono – Dzūkijos, Aukštaitijos ar Žemaitijos – gyveno suvežti lietuviai.

Kryžiai (turiu galvoje meninį jų lygį) turi išliekamąją vertę, Lietuvoje tokio paveldo beveik neišliko, nes buvo laikas, kai neleido statyti medinių kryžių pakelėse, sodybose. Po truputį žmonės perėjo prie betono ir akmens. Taigi, jei ne palaikų pervežimas, o drauge su tuo – ir kryžių griūtys, jei ne darbų spragos, buvo galima išsamiai įamžinti mūsų lietuviškąją kryždirbystę, saugomą net UNESCO.

 

Rekomenduojami video