Stiprūs tie, kurie išsaugojo šaknis – savą lopinėlį žemės, namus, tėviške vadinamus, kraštelį žvaigždėto dangaus, po kuriuo gimė. Tą nesunku suvokti, kai šnekiesi su aktoriumi Jonu Braškiu. Kalba nuo Joninių ir Jonų vis nukrypsta prie... namų. Štai ir dabar, prieš pat Jonines, abu su žmona, aktore Larisa Kalpokaite, sugrįžę iš kelionės po Italiją pirmiausia pasuko į namus – sodybą. Čia netruko atskubėti ir jų sūnus, taip pat Jonas Braškys, – trečiasis šeimos aktorius ir scenaristas.

Namais aktorius vadina visą gimtąjį kraštą, sodybą. „Tai – mano namai, net sūnus sako: „Tėvai, važiuojam namo.“ Ne molėtiškis aš, – pataiso mane, – o giedraitiškis, tiksliau – esu iš Piliakiemio kaimo. Kaimas, piliakalnis, senosios kapinės vienoje ežero pusėje, Giedraičiai – kitoje. Kai ežeras užšaldavo, atsiverdavo tiesus kelias į mokyklą...“ – sako aktorius.

Abu seneliai – Jonai

Šiandien mažiau tos tėvų trobos belikę, o kažkada ji buvo pati didžiausia visoje apylinkėje. Pirmos klasės mokiniai mokykliniuose skaitiniuose skaito apie tuos laikus: „Piliakiemyje pas Braškius susirinko daug vaikų, ir daraktorius juos mokė lietuviškai. Pamatę, kad nuo kalniuko palei balą ateina du žandarai, vaikai ėmė kas ką dirbti, – vienas pjaustyti, kitas vyteles pinti...“

„Visko tėvai yra patyrę, net žydų vaiką išslapstė, – prisimena aktorius.– Sykį pasakiau mamai – juk būtų sušaudę. O ji: jauni buvom, nebijojom. Užaugęs „svečias“ tapo gydytoju, išvyko į Izraelį. Ne, nėra jokio ryšio, pasak mamos, mes atlikome savo pareigą, nėra reikalo žmogaus ieškoti.“

Abu J.Braškio seneliai – Saulevičius ir Braškys – Jonai. Senelis Jonas su močiute Veronika jaunystę praleido Vilniuje. Močiutė, kaip Jonas prisimena iš vaikystės pasakojimų, tarnavo pas „geras paneles“, bet, ištekėjusi už senelio, grįžo į kaimą. „Kai įstojau mokytis, ji, jau sunkiai sirgdama, paklausė: „Tai ką, Jonukai, mes tave dabar per televizorių matysime?“ Nesulaukė, po kelių dienų išėjo... O kai gyniausi diplominį darbą, išėjo ir senelis...“ – pasakoja J.Braškys.

Jono didžiosios paslaptys

Nors mokykloje nė vieno neaplenkia pirmoji meilė, taigi ir Jono, savo gyvenimo draugę jis sutiko teatre. Larisą pažinojo dar studentę. Tuo metu jis dėstytojavo. „Ne, aš jai nedėsčiau, – prisipažino, – tik esu parašęs aukščiausią pažymį tais laikais – penketą. Ji – puiki artistė. Metus laiko jos lyg ir nepastebėjau, o paskui kažkas žybtelėjo. Kaipgi be meilės? Jokia meilė žmoguje neišnyksta: nei merginai, nei tėvams, nei žmogui, padariusiam gera... Prisimenu, kai ūkyje aš nemokėjau įkinkyti arklio į traukiamą grėbiamąją, priėjo tėvų pažįstamas žmogus ir parodė – iki šiol jam dėkingas.“

Romantiška teatralo profesija J.Braškį patraukė 9 klasėje, kai pamatė įsimintiną filmą „Idiotas“. Nuo tol jai liko ištikimas. „Kai apsisprendžiau, ką studijuosiu, užsidariau, niekam nė žodžio – labai stropiai saugojau paslaptį. Per stojamuosius manęs, puikiai besimokiusio vaikino, dalyvavusio fizikų olimpiadose, komisijos nariai paklausė: „Ko čia atėjote, jei charakteristikoje parašyta: rekomenduojame studijuoti fiziką...“ – juokiasi J.Braškys.

Meninius gebėjimus Jonas teigia paveldėjęs iš abiejų tėvų. Tėvas turėjo nuostabią klausą ir balsą, mėgo dainuoti, o kai reikėdavo suvaidinti per vestuves ar piršlybas, būdavo pirmas. Barzdą klijais prisiklijuodavo, ir – į žmones, sekėsi jam, ypač mokėjo pasakoti. Bet labiausiai Jonas į tėvą panašus tuo, kad geba stojiškai atlaikyti visas negandas. Įvairiausių gabumų ir mamytė buvo pilna, bet kolūkyje nedirbo, duoną pelnė siūdama. Niekada nėjo po kaimą „pletkavoti“, pas ją moterys sueidavo, sakydamos: „Teta Elena, su jumis daugiau galima pasikalbėti negu su savo mama.“

Rudaakiai Braškiai

Jono vardas visais laikais buvo populiarus, Jonų yra visose kartose. Ypač jų padaugėjo po Atgimimo. Aktorius J.Braškys, tarsi iš pasakos, savo šeimoje yra trečias brolis Jonas. Ką gi, jei jis ir neturi visos karalystės, tai sodybą – taip, o joje – artimą žmogų. Juodu gyvena laimingai, ir gyvens tiek ilgai, kiek Dievas leis. Nei antro, nei trečio sūnaus nelaukdami, jau pirmąjį pavadino Jonu.

„Oi, čia ne mano nuopelnas, – ginasi juokdamasis aktorius. – Anais laikais mobiliųjų nebuvo, nuėjau į ligoninę, man padavė Larisos laišką, kuriame perskaičiau nuosprendį: „Mes turime Jonuką...“ Sūnus gimė juodais plaukais ir giliomis mėlynomis akimis, į kurias net baugu buvo žiūrėti. Greitai jos ėmė tamsėti ir dabar – rudos. Kaip visų Braškių, nerasi nė vieno Braškio mėlynakio.“

Likimo grimasų neišvengė

Aktorių Braškių šeima – Jonas ir Larisa – visada tarsi ant bangos: vaidina spektakliuose, serialuose, yra kviečiami į televizijos laidas, apie juos rašoma. Paklaustas, ar jie laimingi žmonės, aktorius tik nusišypso.

„Yra kaip yra, toks likimas, – sako aktorius ir vardija jį ištikusias rimtas nelaimes – ugnį, smarkiai sužalojusią veidą, elektros šoką. – Nuo likimo nepabėgau, vis dėlto kažkas tarsi diktavo, ką turiu daryti lemtingą minutę. Ėmiau tikėti angelais sargais.“ Dar anksčiau, kai sūnui Jonukui buvo dešimt metų, šeima išgyveno jo traumą (vaikas krito važinėdamasis rogutėmis nuo kalno). Kai išgirdęs apie nelaimę atbėgo persigandęs tėtis, berniukas, vos pajudindamas lūpas, jį guodė: „Tėti, aš nemirsiu...“ O vilties buvo nedaug – 99 procentai pacientų po tokios galvos traumos neišgyvena. Pasibaigus operacijai, chirurgas Jonukui pasakė: „Tu gimei su marškinėliais.“

„Ar tai gyvenimo pamokos? – perklausė pašnekovas. – Nemąstau apie tai, priimu, ką man Dievas siunčia, taikiai, nesipriešindamas, nesiaiškindamas, kodėl.“

Teatro į namus neparsineša

Šeimoje – du artistai po vienu stogu (o dabar dar ir trečias), ar neparsineša teatro į namus, ar būna taip, kad vienas artistas, o kitas – žiūrovas? Pasirodo, ne. Yra tai, kas šiapus slenksčio, ir tai, kas anapus. Teatrinius rūbus juodu nusivelka anapus slenksčio. Apie teatrą jie pasikalba (Kaip aš ten? Ar šitaip, ar geriau taip?), bet „nemėsinėja“, tik pritaria vienas kitam.

Ne viename seriale artisto duoną jau kuris laikas kremta ir sūnus Jonas, pradžioje mokęsis tarptautinės teisės. Perėjęs griežtą aktorystės trenažą pas Oskarą Koršunovą, Jonukas šiandien rašo scenarijus televizijos filmams, juose vaidina. Štai ir šiandien jį galima pamatyti seriale „Laisvės kaina. Sąjūdis“. Kuris iš trijų teatralų yra labiausiai užimtas? Aišku, Larisa, ji, o drauge ir sūnus, šią vasarą filmuojasi net keliuose serialuose.

„Ką jame matau? – linksmai perklausia Jonas. – Dideles rudas Braškių akis, Jono vardą... Gyvena atskirai, bet ateina, kartais – su draugais, ir mano, tėvo, šventas reikalas paklausti: „Valgysit?“ Taip klausdavo Kaštonų gatvėje gyvenusi šviesaus atminimo Gražina Kernagienė, kai aš su Vytautu Kernagiu, su kuriuo bendravau, užeidavom pas ją. Jonukas užaugo uždarokas, bet mes puikiai pasikalbame, tiesa, į užantį nelendu. Mano bendravimo stilius – autonomija. Taip pat bendrauju su studentais. Gerai, kad pasitiki... Iš tolo matyti, kad liūdnas, klausiu: „Meilė nesiseka?“ Palinguoja galvą, suprantu, reikia palikti išsiskaudėti.“

Senelės lėkšte nesidalija

Vasara. Su studentais jau atsiskaityta, tačiau visu tempu vyksta repeticijos, o vakarais spektakliai – „Primadonos“, „Loto“ Domino teatre, dar vaidmenys Mažajame teatre, Vilniaus kameriniame teatre, taip pat – šiuolaikinio šokio teatre. Jam ypač artimas ir patrauklus tėvo vaidmuo spektaklyje emigracijos tematika...

Atostogų, tokių, kokias žmonės įsivaizduoja, lyg ir nebus. „Tik į sodybą parlekiu, – džiaugiasi artistas. – Man labai reikia tylos, ramybės, gal kai kada radijo (klasikos). Mes, teatralai, nuolatiniame triukšme, nes teatras – viešas dalykas. O čia taip gera – atsikeli ryte ir į ežerą. Gamta dar miega – paukščiai tingūs, ežeras kaip stiklas, plauki, plauki į vidurį, užsimiršti... Tik po devintos valandos ima kilti vėjelis, pasirodo bangelės...“

Jonas tėvų troboje nieko nekeitė. Čia stovi mamos siuvamoji mašina, kėdė, atiduota emigravusių giminių, spinta, krėslas, atsivežtas iš draugo, Vytauto Grigolio, namų, etažerė knygoms, nuo jos prasidėjo mažojo Jonuko skaitymai. „Atsitiktinio nieko nėra, – porina namų šeimininkas. – Pats nieko neperku, čia visi baldai su istorijomis – atnešti, padovanoti. Per šventes valgau iš senelės lėkštės ir su niekuo šia relikvija nesidaliju, o kita lėkštė, senelio, atsivežta dar iš prieškarinio Vilniaus. Mėgstu daiktus, turinčius savo istoriją ir gal net vardą. Mūsų sodyboje užaugo ir į platų pasaulį išskrido gal net 80 gandrų, ir visi jie turėjo vardus. Šiais metais perėjo tik viena šeima, o mes pratę prie kelių. Lizde auga du gandriukai. Tėtušis – supergalingas gandras Klemensas, ji – Sofija, vaikams dar nesuteikėme vardų. Gandrai greitai įpranta, aplink namą vaikštinėja, į mane išdidžiai dėbčioja: „Ko tau, čia mano valdos...“

Mama leisdavo tądien nedirbti

„Kaip anksčiau švęsdavome Jonines?– bando prisiminti artistas. – Mama pabučiuodavo, o jei tą dieną kokie darbai išpuldavo, užstodavo: tegu nedirba, šiandien jo diena. Vakare uždegdavome laužą, prasidėdavo linksmybės. Mamai svarbiau atrodė švęsti vardadienius, o ne gimtadienius. Tai buvo neeilinė moteris, net per porą parapijų garsėjo savo siuviniais. O kaip ji kavą mėgdavo, – gerdavo tikrą kavą 13 ir 17 valandą. Tai buvo jos susikaupimo, apmąstymų metas.“

Anksčiau Braškiai Jonines švęsdavo pas draugus prie ežero, bet jau daug vasarų švenčia Jono tėviškėje. Tiesa, net kelerius metus iš eilės nespėjo grįžti Joninėms iš užsienio, bet draugai nedavė ramybės: pasiilgom to tavo didžiulio Joninių laužo, sukrauto iš senų obelų šakų. Giminės, draugai, kolegos – visi atsiveža savo patiekalus. Šventė neapsieina ir be tradicinio Larisos pyrago su kopūstais. Pagrindiniai akcentai – Jonams pinami vainikai, kupolė, vainikėlių plukdymas. Bet svarbiausia, pasak Jono, ši šviesos ir meilės šventė suteikia progą susitikti su draugais, giminėmis. „Ką pats jaučiu savo širdy? – perklausia aktorius. – Man malonu, kad šitaip sujunda, sukrunta draugai. Tai matydamas ir pats džiaugiuosi. Jų linksmumas – ir mano linksmumas. Sveika atsipūsti, nes tas kasdienybės motoriukas taip visus įsukęs... Tą vakarą nė vienas neskuba. Imi tikėti, kad ne laikas valdo žmogų, o žmogus – laiką.“