Autoportretai – stiprioji brolių dailininkų Gataveckų pusė.

Su broliais dailininkais – Algirdu ir Remigijumi Gataveckais – susitikome pasikalbėti prieš MO muziejaus parodos „Kodėl taip sunku mylėti?“ atidarymą. Vaikinai dar nežinojo, kurie jų ankstyvosios kūrybos darbai bus atrinkti ir pristatyti žiūrovams. Greičiausiai, manė, piešiniai, kuriuose jie vaizdavo vienas kitą. Klausydamasi jų šnekos, girdėjau šiltai skambantį kreipinį „broli“… Algirdas sėdėjo man iš dešinės, Remigijus – iš kairės. Taip galėjau būti tikra, kad dvynių nesupainiosiu. Kai Algirdas užsiminė apie piešinį „Spalio trečioji“, paklausiau, kuo įsimintina toji diena…

Paveikslas „Spalio trečioji“

Algirdas. Tai diena, kai tėvai mus nuvedė į Alytaus globos namus ir paliko. Atrodo, ėjome į trečią klasę… Ne, tas įvykis jau nebeskausmingas. Susigyvenome, jautėme, kad kartu tai – perspektyva. Plėstis nenoriu, tik pasakysiu, kad kiekvieną, net pačią blogiausią, patirtį galima panaudoti. Ypač norint suprasti panašaus likimo žmones – juk daugelį kitų vaikų taip pat paliko. O jei vėliau kažką pasiekėme, ta nauja patirtimi galime pasidalinti su kitais.

Remigijus. Klausiate, ar pasiteisino meninis projektas „Poveikis“, kai piešėme vaikus globos namuose, kuriuose ir patys užaugome? Dabar tie vaikai jau suaugę, dirba, turi šeimas, dažnai parašo ir padėkoja už tą laiką drauge: mes piešėme, tapėme, jie pozavo. Buvo daug pokalbių ir psichologinių patarimų. Jau vien tas tapymo procesas daug duoda: jie mums svarbūs, įdomūs, gali keistis ne tik jų, bet ir mūsų gyvenimas.

Paveikslų kalba mums pavyko paveikti visuomenę, politikus, net įstatymiškai buvo daug padaryta dėl beglobių vaikų – nuo esminių dalykų, pavyzdžiui, teisės augti šeimynose, iki paprastų buitinių sprendimų. Mes netgi tapome prezidentės ambasadoriais „Už saugią Lietuvą“, gavome ne vieną apdovanojimą, nors be spaudos pagalbos ir viešumo mūsų kūryba nebūtų prasitęsusi. Kaip žinome, iš lūpų – į galvas ir širdis. Iki šiandien daug kas prisimena, aptarinėja, o mes likome stebėtojai su savo mini džiaugsmais.

Su brolių dailininkų Algirdo (kairėje) ir Remigijaus Gataveckų ankstyvąja kūryba galima susipažinti MO muziejaus parodoje.

Su brolių dailininkų Algirdo (kairėje) ir Remigijaus Gataveckų ankstyvąja kūryba galima susipažinti MO muziejaus parodoje.

Algirdas. Tie vaikai mums tapo labai artimi, žinome jų kelius. Neseniai vienas nupieštas berniukas, Ignas, per feisbuką paskambino iš Anglijos, pasidžiaugė darbu, šeima. Jis buvo pasukęs klystkeliais, bet dabar susitvarkė, vedė, augina vaikus. Gal visi to projekto dalyviai parašo, paskambina. Ir juos, ir mus užlieja pasididžiavimas, kad gerai praleidome laiką… Ypač, kai MO muziejuje pasirodė paroda – vaikų paveikslai visu ūgiu. Na, toks lengvas „šaršalas“ prasidėjo.
Remigijus. Tas projektas galbūt pažadino vaikų kūrybiškumą, jie pajuto, kad turi šansą kaip ir mes kadaise.

Algirdas. Mums šis projektas prišaukė kitą, kurį vykdome jau ketvirti metai. Vėl piešiame globotinius, kurie tuomet buvo per maži, bet nuoširdžiai stebėjo mūsų darbus. Išsirinkome du jaunuolius – vienas studijuoja Vilniaus dizaino ir technologijų kolegijoje, kitas – Vilniaus dailės akademijoje (brolis jam dėstė anatomiją). Įdomu, kad jaunuoliai mokykloje buvo nurašyti, atseit, jų lauks įstaiga su grotomis. Mokyklai vis dar norisi visus suvienodinti… O jaunuoliai studijuodami lyderiauja, yra gabūs ir įdomūs žmonės. Globos namuose užaugę, aišku, jie kitokie, turi savitą požiūrį į pasaulį. Beje, ir tarpusavyje skirtingi: vienas labai savimi pasitikintis, užtikrintai einantis į kontaktą, kitas, priešingai – jautrus, tylus, akis į žemę nunėręs, su amžinu kaltės jausmu. „Kitokie“ vaikai dažniau patiria patyčias, bet kaip tik tas jų unikalumas mus ir įkvėpė.

Piešiniais kėlė savivertę

Remigijus. Kokia buvo pradžia? Lankėme Alytaus savaitinį darželį – viena iš auklėtojų gerai piešė. Buvo keista, kad su mažais pieštukais galima išgauti tokį tikslų vaizdą! Mes, nenuoramos, nemiegodavome pietų miego, todėl ji mums padėdavo popieriaus, pieštukų. Prisimenu, imu pirmą kartą pieštuką ir nesuprantu, ką su juo daryti, o kai auklėtoja parodė, tai buvo stebuklo vertas įvykis! Mes abu nėrėme į šį neištirtą pasaulį.

Algirdas. Abu į tą pačią sritį? Pamatęs, kad broliui geriau sekasi, pavydėjau, ėmiau stengtis. Prisimenu, tėvai visai vasarai išvežė mane vieną pas močiutę. Toks išsiskyrimas su broliu – tikras gedulas. Po vasaros grįžęs pamačiau, kiek daug ir kaip gražiai mano brolis iš to streso per dienas pripiešė! Iš pavydo puoliau piešti… Ar tu prisimeni, broli?

Remigijus. Kaip pro rūką. Visą laiką galvojau, kad brolis geriau piešia, o jis – kad aš geriau, ir iki šiol mudu ginčijamės. Piešimas mums – vienintelis išsigelbėjimas norint gauti dėmesio. Esi žeminamas, bet turi įrankį, galintį pakelti savivertę – mes tuo naudojomės. Piešiniai traukė dėmesį, mus girdavo tai auklėtoja, tai klasiokės, o jei vertina klasiokės, tai tik pasipūti… Geografijos, biologijos mokytojos dažnai paprašydavo ką nors nupiešti, pasijusdavome išskirti, įvertinti. Vaikui tai svarbu – jausdamasis vertingas, jis dar labiau tobulėja toje srityje. O kaip profesionalūs dailininkai buvome įvertinti, rodos, 2011 metais. Galerijos „Meno niša“ vadovė Diana Stomienė mus pakvietė pristatyti personalinę parodą „Situacija“ savo galerijoje. Šioje parodoje autoportretais ir tėvo atvaizdu viešai prašnekome apie vaikystę. Jau nebuvo skaudu, nebepykome ant tėvų, suvokdami, jog jie taip ir liko ligoniai, priklausomi nuo alkoholio. Paroda žmones jaudino.

Piešimas broliams – vienintelis išsigelbėjimas norint gauti dėmesio.

Piešimas broliams – vienintelis išsigelbėjimas norint gauti dėmesio.

Algirdas. Mes dar buvome studentai, o D.Stomienė patikėjo mumis, leido pasirodyti savo erdvėje. Per Panoramą išgirdome puikų menotyrininkų atsiliepimą, perskaitėme pozityvų straipsnį „Septyniose meno dienose“… Na, jei apie mus rašo menotyrininkai, kurie rašo tik apie meno kūrinius, vadinasi, esame įrašyti į menininkų sąrašą. Tai buvo labai svarbus įvykis. Netrukus ir vienoje iš „Art Vilnius“ parodų laimėjome geriausių jaunųjų menininkų titulą.

Autoritetai vienas kitam

Algirdas. Mus pristato kaip realizmo, akademinio meno atstovus. Esame sukūrę realistinių darbų, kurie galbūt neturi didelio meninio svorio, vienas tokių – prezidentės D.Grybauskaitės portretas. Tokius darbus, atspindžius, mes vadiname rankdarbiais. Tai kaip išaustas kilimas ar mezginys, kaip pratimas prieš rimtą darbą, įrankis kūriniui sukurti. Mėgstu klausti kitų, kas norėta pasakyti kūriniu. Jei kūrinys nekalba, jis tėra interjero detalė, na, kaip užuolaidos, puošiančios erdvę. Mes tuo portretu papuošėme prezidentūros posėdžių salę…

Algirdas. Kas mums yra autoritetai? Galiu pasakyti – mano brolis, šimtu procentų. Nors jau turiu menų daktaro laipsnį, o jis save kukliai vadina „paprastu docentu“, jis man yra didelis autoritetas.
Remigijus. Ir aš tą patį galiu pasakyti brolio atžvilgiu. Šiaip yra daug autoritetų, priklauso nuo laikotarpio, negalėčiau išskirti vieno ar kelių. Sekame, kas vyksta meno pasaulyje, bet kartu jaučiamės tarsi adata šieno kupetoje, visko neaprėpiame. Nesilaikome aklai vien tik realizmo, esame sukūrę daug abstrakčių kūrinių. Realizmas mums nusibosta. Čia kaip meilėje – myli vieną žmogų, esi jam atsidavęs, bet kitu atveju, jei koks konfliktas, imi nekęsti, reikia pauzės, kad ta meilė sugrįžtų. Su mėgstama veikla tas pat. Mėgstame piešti, bet kartais nekenčiame, kartais mums per ankšta. Štai po prezidentės portreto nutapėme tris abstrakčius kūrinius. Kad atsigautume, tapome daugiasluoksnius paveikslus, kuriame interjero darbus, kurie būna gerai perkami, arba pereiname prie konceptualių autoportretų – homonimų, laisvų darbų. Idėja turi įtakos rezultatui, realizmas eina greta, bet aklai jo nesiekiame.

Breikas padėjo menui

Algirdas. Daugeliui keista, kad dviese tapome tą patį paveikslą, pateikdami darbą brolių Gataveckų vardu. Štai vakar dirbau vienas, bet darbas yra mūsų abiejų. Lengva atpažinti tam tikras piešimo stadijas: aš žinau, kokioje jis stadijoje, jis žino, kokioje aš – net kalbėti nereikia. Ar tai stebuklas, kaip jūs sakote, ar tai galima paaiškinti tuo, kad mes dvyniai? Ne, keli dėstytojai mus išmokė įvaldyti tam tikrą programą, kurią mes išplėtojome. Panašiai kaip sporte, juk krepšininkai irgi labai „susigroję“, kam kalbėti, kai reikia tiesiog susižaisti.

Kažkada buvome puikiai „susižaidę“ piešdami grafitį ar šokdami breiką, kuriam atidavėme gal 14 metų. Nedaug kas žino, kad šioje sporto šakoje esame pasiekę daugiau nei mene. Gyvendami Alytuje, priklausėme vienai iš geriausių Lietuvos breiko komandų „Banzai“, su kuria nuskynėme daugybę pergalių šalies bei tarptautiniuose turnyruose. Užsienis pripažino mūsų originalumą, priklausėme elitiniams pasaulio breikeriams… Ar šokis turi sąsajų su menu? Menas kažkada padėjo breikui, visai kaip jis dabar padeda menui – taip gimė mūsų homonimai…

Broliui trūksta ferario?

Remigijus. Algirdas kol kas vienas, o mudu su Evelina, „susirišę“ žiedais jau ne vieneri metai. Taip, ji domisi menu, bet nėra menininkė, nors į paveikslus parodose žiūri įdėmiau nei aš…
Algirdas. Aišku, atsiradus trečiam asmeniui mudviejų su broliu santykiai pasikeitė, jau nesame sulipę. Ar aš patenkintas, kad brolis vyksta į Kupiškį, žmonos tėviškę? Ne, nes tada piešiu be jo. Tam tikri dirgikliai, matyt, mums reikalingi kaip reguliatoriai…

Remigijus. Padėtis pasikeistų, jei atsirastų kas nors šalia Algirdo. Bet kaip jam padėti? Gal trūksta tik ferario? (juokiasi) Tada ir vėl visur eitume kartu, jau keturiese.

Algirdas. Ar susapnuojame ką nors iš vaikystės? Sapnuoju košmarus iš mokyklos. Tai ne pati geriausia vieta, nors buvo ir puikių mokytojų. Per sapnus persiduoda tas buvęs spaudimas, stresas. Iš globos namų košmarų nesapnuoju.

Remigijus. Aš dažnai sapnuoju tokį sapną: grįžtu į mokyklą toks, koks esu dabar, rodos, mane gerbia, bet vyksta matematikos pamoka, reikės parodyti, kaip išsprendžiau uždavinius. Deja, jų nesupratau, tada pasijaučiu bejėgis. Tokį bejėgiškumą ir susapnuoju, nors tikrai turėjome puikių mokytojų: vieną iš matematikių, geografę, prancūzų kalbos mokytoją, direktorius buvo šaunus… O ryšys su tėvais? Tėvas miręs, o su mama bendravimas trumpas: „Kaip sekasi?“ „Gerai.“ „Ką reiškia gerai?“ „Televizorių žiūriu.“ „Kaip sveikata?“ „Gera.“ Nors žinau, kad yra bėdų…