Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
D. Stomienė: esu kultūros vartotoja. Jei jos neliktų, mirčiau

Meno mugės vadovės, Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentės Dianos Stomienės teigimu, ,,ArtVilnius“ – vienintelė meno mugė visame Rytų regione. Per aštuonerius metus išaugo mugę aplankančių ir kūrinius perkančių kolekcininkų ratas, o šiemet įsteigtas pirmasis Lietuvoje meno klubas „ArtVilnius“, į kurį susispietė gausus menu gyvenančių žmonių būrys.

Kokia „ArtVilniaus’“ priešistorė, kaip šovė mintis užsiversti ant savo pečių sunkią naštą – tarptautinę meno mugę?

Esu galerininkė nuo 1993 metų. Iš pradžių įkūriau„Lietuvos aido“ galeriją, vėliau dirbau „Arkoje“, o paskui įsteigiau savo galeriją „Meno niša“. Ji gyvuoja jau 15 metų.

Drauge su kolege Maryte Dominaite ieškojome savo krypties. Anuomet buvo vienokios menų mados, labiau tradicinės – tapyba, grafika, dabar galeriją traukia šiuolaikinis menas, taigi orientuojamės į jaunus menininkus. Man patinka naujos tapybos formos, grafikos išraiškos, piešiniai, videomenas, įvairios instaliacijos, visi meno kūriniai, kurie traukia vaizdu, judesiu. Žinoma, tradiciniai menai eina greta, bet pirmenybė teikiama naujienoms. Vykstame į tarptautines meno muges su galerija „Meno niša“, panašias, kaip dabar rengiame Lietuvoje, – tai Briuselyje, Paryžiuje vykstančios mugės Yia Art, Berlyne – „Positions Berlin“. Norint pristatyti užsieniui savo galeriją, mugės formatas pats tinkamiausias. Ji pritraukia daug lankytojų, pirkėjų, kuratorių, daug menu besidominčių asmenybių, galinčių ko nors pasiūlyti, pakviesti į įdomias parodas. Tai meno birža, kurioje dalyvaudamas nežinai, ką laimėsi. Bet būtinai laimėsi.

Tikriausiai reikia labai plačiai ir kartu giliai išmanyti meno sritį, virti ne vien savame katile, bet ir pasauliniame?

Būtina žinoti dailininkus, kuriuos pristatai, žinoti, kas vyksta dailėje apskritai. Mat žmonės, kurie atvyksta į Lietuvą, yra neblogai susipažinę su mūsų garsiais menininkais. Jei tu nežinosi garsaus pasaulyje menininko Žilvino Kempino, kuriančio Niujorke, ar medijų meno kūrėjo Deimanto Narkevičiaus, pagaliau, Jono Meko, su tavimi niekas nė nekalbės. Atstovaujame ir meno bendruomenei, ir Lietuvai, kurią taip pat norima per mus pažinti.

Šiuo metu žiūrovas gana persisotinęs – jį patraukti nelengva, pasiūlos labai daug. Ką akcentuojate?

Meno mugėje pateikiame įvairovę. Griežta menotyrininkų komisija pirmiausia atrenka pažangias galerijas, būtent per jas arba per parodas, konkursus menininkai (tik vienas kitas yra kviestinis) pakliūva į mugę. Šiandien jie suvokia, kad galerija – tai galimybė atsiskleisti, pasirodyti. Kad meno rinka normaliai funkcionuotų, pirmiausia turi būti gera mokykla, turiningos galerijos, meno mugė, muziejai, kurie pirktų atskirus darbus ar kolekcijas ir, aišku, kolekcininkai. Kai taip kruopščiai atrenkami kūriniai, lankytojams nėra rizikos nusipirkti nereikšmingą kūrinį. Tik nereikia manyti, kad mugėje darbai labai brangūs – nuo 100 eurų iki, aišku, tūkstančių, bet įperkami. O svarbiausias momentas – mugėje galima derėtis.

Nėra geresnio poilsio už atostogas kaime pas mamą. Asmeninio archyvo nuotr.

Augo mugė, augo ir jos lankytojai, kas pasikeitė metams bėgant?

Be to, turint galerijų kontaktus, to ar kito meistro kūrinį galima įsigyti ir vėliau. Žmonės renkasi atsakingai. Perkant darbus iš užsieniečių, reikėtų paskubėti, kol jie čia, kol galima pasiderėti.O kai kūrinį renkiesi galerijoje, gali ramiai pasikonsultuoti, gali net paprašyti leidimo nusivežti kūrinį į namus, pasikabinti, savotiškai prisijaukinti. Mes pačios neretai vežame darbus į namus, padedame juos įkomponuoti į namų erdvę, nors šiuo metu tuo daugiau užsiima namus projektuojantys architektai.

Kokiais menais, dailininkais žavitės? Kas kabo jūsų namuose?

Vaikštinėdama po Luvrą, didžiuojuosi garsiaisiais meistrais, lankydamasi šiuolaikinio meno parodose, džiaugiuosi naujienomis. Aš mėgstu kiekvieno periodo kūrinius, vis dėlto man įdomiausia, ką kuria šiuolaikiniai menininkai. Mat rūpi naujos tendencijos, seku, su kuo teks dirbti. Visiems reikia išgyventi – ir galerijai, ir menininkams. Svarbu, kad kūriniai patektų į geras kolekcijas, pvz., į muziejus. Be to, bet kuri save gerbianti darbovietė galėtų pasikabinti bent vieną originalų kūrinį. Nueini kur nors derybų klausimu, uždaro tave į nedidelį kambarį su ovaliu stalu, bet akių nėra į ką pakelti. O juk viena dvi sekundės žvelgiant į priešais kabantį paveikslą gali nulemti geresnį sprendimą...Mūsų namuose nedaug kūrinių, mat galerijoje gyvenu tarp paveikslų. Turime Algio Skačkausko, Nomedos Saukienės, Lino Katino, Mikalojaus Vilučio, Saliamono Teitelbaumo, Rūtos Katiliūtės darbų, šiek tiek grafikos. Nedaug tų sienų, bet gyvendama senamiestyje matau gražų vaizdą pro langą – Gedimino bokštą.

Koks šių dienų kolekcininkas? Ar meno gurmanas, ar labiau komersantas?

Kolekcininkai šiandien labai įvairūs. Pirmiausia – tai intelektualūs žmonės, o jau paskui juos būtų galima vardyti profesijomis. Gal daugiausia verslininkų, mokslininkų, gydytojų... Daug jaunų žmonių domisi menu, ypač iš verslininkų rato. Galerijoje mes organizuojame verslo vakarus. Žmonės susidraugauja, keičiasi kontaktais, daugelis sugrįžta, jei ne kaip dalyviai, tai kaip žiūrovai. Meno mugėje dalyvavusi ukrainiečių galerija „Tsech“ atidarė meno galeriją Vilniuje.

Dianos anūkės kalba lietuviškai, angliškai,baskiškai. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip sekėsi suderinti menus su šeima?

Mokiausi tuometiniame Dailės institute, kai gimė pirmagimė Laima Marija, o po kurio laiko – ir sūnus Simonas. Tuo metu žavėjausi fotografija, dirbau su senomis technologijomis, bet maži vaikai kai ką pakoregavo.

Dukra, baigusi verslo vadybos ir ekonomikos studijas, su drauge neseniai įkūrė įvairių renginių (tarp jų ir vestuvių) įmonę Maljorkoje, šalia sostinės Palmos, kur ir gyvena. Nuostabus kraštas, palankus oras, puiki virtuvė, o kainos ne didesnės nei pas mus. Draugė gyvena Airijoje, tad kol kas jų dažniausi klientai iš šios šalies.

Maljorkoje su vyru Sauliumi esame atostogavę ir anksčiau, bet dabar jau vykstame pas devynerių metų anūkes Liepą ir Oriją. Pastarasis vardas baskų kilmės, mat mūsų žentas Raulis – baskas iš Ispanijos. Tiksliau sakant, palydime anūkes iš Lietuvos, kur jos praleidžia vasaros atostogas, į namus. Mergaitės veržiasi į Lietuvą.Kalba trimis kalbomis: su mama ir su mumis – lietuviškai, su tėčiu – baskų kalba, mokykloje – anglų. Lietuvoje Saulius jas pavežioja po kultūrines vietoves, visi kartu nulekiame prie jūros, rudenėjant – grybų rinkti, juk mūsų miškai tokie nuostabūs...

Sūnus Simonas irgi dirbo Airijoje, neseniai grįžo į Lietuvą. Jis yra įgijęs grafikos specialybę Dailės akademijoje, užsiima menais – filmavimu, fotografija. Svajoja įsidarbinti Kaune. Šalia Kauno, Lekėčiuose, gyvena mano mama. Nuosavas namas, nuostabi gamta... Svarbu, kad ji dar gyvena savarankiškai, kepa gardžius saldumynus, puoselėja gėles, sodybos aplinką.

Ar jums virtuvė taip pat nesvetima?

Šį polinkį paveldėjau iš mamos, nes ji buvo tituluojama kaip geriausia konditerė. Žinoma, viskam reikia atsiduoti visa širdimi, tad tuo užsiimu, kai atvyksta anūkės, kai man atostogos... Kuo baską lepinu? Paukštieną ir kitokią mėsą moku skaniai pagaminti. Žentui labai patinka blyneliai su varške.

Kaip ilsitės, kai pavargstate nuo kasdienybės?

Skaitau gerą grožinę literatūrą, pasikonsultavusi su leidėja menotyrininke Jurgita Ludavičiene. Ramina kinas, pasivaikščiojimas, koncertas, žodžiu, svarbu pakeisti žanrą. Kultūra – mano duona kasdieninė, jei jos neliktų, mirčiau.

Rekomenduojami video