Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Dailės istorikė B. R. Vitkauskienė: sovietmetį nešamės ant savo pečių

Rašytojas Tomas Sakalauskas knygoje „Missa Vilnensis“ yra parašęs tokius žodžius: „Tikrasis vilnietis ne tas, kuris gyvena Vilniuje, o tas, kuris gyvai prisiliečia prie jo, jaučia senojo miesto dvasią – jo genius loci, kuria jį savo darbais ir veiksmais, gina ir saugo nuo užpuolimų.“ Vilnius ne kartą buvo griaunamas, deginamas, vėl iš naujo atstatomas ir kuriamas jį mylinčių žmonių. Tuo šis miestas, turintis ir miesto, ir kaimo bruožų, yra unikalus ir nestereotipinis, žavintis miesto svečius ir turistus. 

Nuomonę apie miesto grožį ir unikalumą turime visi, tik bėda, kad ateinantys dideli pinigai, diktuojantys naujas miesto architektūros madas, yra linkę nutildyti sunerimusiuosius dėl senojo Vilniaus paveldo. Žmonės persekiojami už nuomonę, išspausdintą interneto portale, kaltinami nekompetencija, piketuojantys prieš miesto paveldo darkymo užmačias kaltinami „verslo žlugdymu“. Investuotojas, lydimas advokatų, ateina į gražiausias miesto vietas, kuriose tokia investicija duoda didelį pelną, tad nereikėtų stebėtis, kad atsiranda architektų, kurie neprieštaraudami įgyvendina tokių užsakovų vizijas, o statybų procedūras derinančių institucijų skaičius nepadeda išvengti paveldosaugos pažeidimų ir konflikto tarp visuomenės ir vystytojo.

Apie grėsmes, kylančias unikaliam Vilniaus architektūros paveldui, kalbamės su dailės istorike dr. BIRUTE RŪTA VITKAUSKIENE.

Dailės istorikė Birutė Rūta Vitkauskienė. Asmeninio archyvo nuotr.
 

Gyvename lyg ir ramiais laikais, bet neapleidžia mintis, kad miesto paveldui, kurį saugo bent kelios institucijos, nuolat kyla grėsmių. Kas čia vyksta? Kokios to priežastys? 

Į šį klausimą galima atsakyti taip: dabartinės bėdos glūdi praeityje. Paveldosaugoje dirbantiems žmonėms nebuvo normalių sąlygų dirbti, jos nebuvo sudarytos ir susiformuoti normaliai restauracinei mokyklai. Kai kurių labai žymių architektūros ir menotyros veikėjų, architektų, mokslininkų darbo sąlygos sovietmečio laikais buvo labai dramatiškos – prisiminkime Vladą Drėmą, kuris buvo atleistas iš tuometinio Paminklų restauravimo instituto. Jis jau buvo pensininkas, bet būdas, kuriuo jis buvo atleistas – tai šiurkštus parodymas žmogui, kad jis nieko negali. Liūdna istorija ir architekto Sigito Lasavicko. Taigi mes tą praeitį dabar nešame su savimi ant savo pečių. Tą įkūnija skulptoriaus Lorenzo Bernini skulptūra, vaizduojanti Enėją, nešantį savo tėvą ant pečių.

Mūsų paveldosauga skaičiuoja tik apie 70 metų. Tie tikrieji „mūsų laikai“ prasideda po Antrojo pasaulinio karo. Nebuvo išugdytos teisingos pažiūros, kadangi anais laikai į architektūros restauraciją eidavo patys negabiausi architektai. Kita bėda: neišugdyti teisingi prioritetai, požiūris į praeities artefaktus buvo ir yra selektyvus: čia man svarbu, čia nesvarbu. Nuo tokio požiūrio mes daug ką prarandame.

Enėjas neša tėvą ant savo pečių. Gian Lorenzo Bernini skulptūra.

Kodėl senosiose Vakarų Europos šalyse restauruojant XVII – XVIII a. pastatą ar netgi senesnį išsaugomos senos gegnės, jomis džiaugiamasi? Vertinamos ir saugomos senos, akmeninės aptrupėjusios laiptų pakopos... Tie dalykai neišmetami, jie yra vertybė. O pas mus Lietuvoje daromi euroremontai.

Jei nėra mokyklos, restauracija, kaip specifinis požiūris į palikimą, praktiškai nustoja egzistuoti. Dažnai ji nėra pritaikoma ten, kur turėtų būti. Aišku, tą dažnai reguliuoja valdininkai - paveldą saugo bent kelios institucijos.

Atsimenu Vladą Drėmą, kuris jau nebedirbo institute, o sėdėjo savo namuose, paskendęs tarp popierių ir knygų. Aš kartą pasibeldžiau į jo duris. Norėjau gauti kažkokių žinių, pasikalbėti su žmogumi, turinčiu jų labai daug. O restauratoriams jo žinių nebereikėjo – tu jau pensininkas, tau atleidimo lapelis ir išeik...

Dailės istorikė Giedrė Mickūnaitė yra sakiusi, kad dabar vis labiau įsivyrauja tendencija noro gyventi paveldo apsuptyje, su gražiais vaizdais, vengiant įsipareigojimų patiems tą paveldą saugoti. Kaip tą pakomentuotumėte? 

Galiu paminėti Pšezdzeckių rūmų restauraciją Visų Šventųjų gatvėje, Nr. 7. Dabar ten padarytas daugiabutis namas su uždaru kiemu, džiaugiamasi, kad brangiai parduodami liuksusiniai butai. Tiems žmonėms reikalinga aplinka, bet teko stebėti, kiek visko buvo sunaikinta remonto metu. Tai ne restauracija, o tikrojo pastato sunaikinimas.

Visa tai prasidėjo po 1990-ųjų. Iki tol buvo mažiau šitų dalykų. Senamiestis buvo apleistas, daug kur nebuvo šildymo, pastatuose buvo senos krosnys. Nebuvo įsisiūbavęs vajus keisti langus, daryti vitrinas, platinti angas. Pažiūrėkime, kas vyksta Pilies gatvėje. Po 1990-ųjų pirmasis toks atvejis ir nutiko Pilies g. 4-ajame name. Gražus kapitulos namas su renesansiniu atiku – ir vieną gražią dieną iškapoti didžiuliai langai ir durys, padaryta parduotuvė pirmame aukšte... Galime klausti – o kas leido, pasirašė, kas buvo architektas?

Istorikas prof. E. Gudavičius yra sakęs, kad į Vilnių ateina kitos civilizacijos karta, kuri kitaip supranta grožį, nejaučia jo unikalumo. Stato didelius namus, bet nenori įtikti amžinybei. Ar reikėtų suprasti, kad vienintelis grožio kriterijus tos kitos civilizacijos žmonėms yra nauda? Gal šiuo argumentu galima paaiškinti jau kelias dešimtis metų trunkantį tarpusavio nesusikalbėjimą ir dėl svarbiausių miesto erdvių? 

Manau, kad civilizacija ir grožio kriterijus niekuo dėtas. Nėra gimnazijos ir aukštos kultūros. Kitose šalyse, kur atėjo ta naujoji civilizacija ir plastikiniai langai, restauruojant bažnyčias senieji laiptai paliekami. Kaip simbolis. O pas mus ta garsioji istorija su Aušros Vartų koplyčios laiptais, juos išdaužant per dieną... Kodėl taip buvo padaryta?

Lietuvoje šaltas klimatas, bažnyčiose nebuvo šildymo. Jo negalima įrengti, nes nukentės freskos ir kiti kūriniai. Nebent sukurti specialų klimatą, o tai labai brangu. Vis tiek rengia šildymą. Pas mus susiformavo greitojo maisto restorano supratimas. Daug, greitai ir čia pat. Padarysiu greitai, o jau po to kaip nors...

Turime ir ekspertavimo problemų. Kaip galėjo atsitikti, kad viena ekspertų taryba nustatė vertingąsias savybes Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo projekte, o kita po kelerių metų jas pakeitė, kad tik būtų paprasčiau viską padaryti?

Kas vyksta šalia Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios? Visuomenę sujaudino numatomo „Lords LB“ biurų ir viešbučio komplekso vizualizacija, bažnyčią rengiantis apjuosti stiklainiais. Vilniečiai renka parašus prieš tokį paveldo darkymą, bet kaip reaguos svarbiausios miesto institucijos? Kokia Jūsų nuomonė?

Vyksta „kinetizacija“. Pas mus viskas, kas iš Kinijos, yra pigu. Tai reiškia – viską daryti paprastomis, pigiomis medžiagomis, greitais sprendimais. 2017 m. rugsėjo mėnesį Vilniaus miesto plėtros departamentas savo parašais patvirtino detalųjį būsimosios teritorijos ir pastatų prie Jokūbo ir Pilypo bažnyčios ligoninės planą. Tą patį, pagal kurį buvo suprojektuoti pastatai, kurių vizualizaciją vėliau visi pamatė. Tad gal reikia klausti, kodėl tie žmonės taip daro, nes tai jų parašai.

Kažkokiu stebuklingu būdu išsaugoti Italijos miestai su jų panoramomis, išlaikytas Krokuvos gamtovaizdis. O mums nereikia Misionierių kraštovaizdžio. Galima užduoti klausimą tų institucijų darbuotojams: jūs sėdite atsakinguose postuose, esate tas barjeras, kurio negalima peržengti – tad kodėl jis peržengiamas?

Institucija yra jos žmonės. „Kultūros baruose“ Rimantas Gučas yra rašęs, kad štai žmogus daug metų dirba toje pačioje vietoje, bet reikalai tik blogėja, o visuomenė sukyla, pradeda suprasti ir atvirai sakyti, kad mes šito nenorime matyti. Mes norime matyti Misionierių kalną žalią, sutvarkytą, tad ką galvoja paveldą saugančių institucijų vadovai?

O kas bus su buvusio kalėjimo teritorija – su vizičių vienuolynu? Kaip jie įsivaizduoja senovinių vienuolynų, kurių atvyksta turistai pasižiūrėti, išsaugojimą? Juk ne tų viešbučių ar „tvartelių“ jie vyksta žiūrėti. Bet šių institucijų vadovai deda parašus.

Prieš metus Vilniaus bendruomenė ir visuomenininkai pasipriešino vadinamojo „Misionierių sodų" projekto vykdytojams, parengusiems didžiulių daugiabučių projektą ant Išganytojo kalvos. Iki šiol vyksta teismai, bet, panašu, kad šie namai gali iškilti. Aktyviausi visuomenininkai tampomi po teismus, vyksta susidorojimas, tad neapleidžia mintis, kad tokiu būdu norima atgrasyti nuo bet kokio visuomenės dalyvavimo, svarstant miesto paveldo klausimus. Kaip tokias tendencijas galite pakomentuoti? Gal tokiu būdu siekiama užčiaupti ir išgąsdinti aktyviausius Vilniaus paveldo saugotojus, o po to jau bus galima tvarkytis kaip nori? 

Statybos Misionierių komplekse.Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL © Baltijos fotografijos linija

Yra siekis užčiaupti tuos, kurie drįsta pasakyti savo priešingą nuomonę. Tai man primena Nerono laikus, kai brutaliausiomis priemonėmis buvo šalinami tie, kurie priešinosi beprotybei. Tai, kas daroma prie Misionierių bažnyčios, ir, manau, bus daroma prie Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, yra beprotybė – nebijau tą viešai pasakyti. Naikinama miesto tapatybė, savitumas. Filosofas V. Radžvilas yra pastebėjęs, kad viskas vyksta kaip sovietmečiu, tik kitomis formomis. Tad aš ir sakau, kad tą sovietmetį nešamės ant pečių. Paveldo, gamtos, kalbos ir kultūros naikinimas buvo, o dabar irgi tas pats vyksta, tik kita forma.

Norėčiau atkreipti dėmesį į Vilniaus Pilių valstybinio kultūrinio rezervato veiklą. Yra parašyti projektai dėl vadinamojo Kalnų parko, arba, senoviškai, dėl Altarijos gamtinio darinio sutvarkymo. Ką reiškia jį tvarkyti per metus ar du, įsisavinant 4 milijonus Europos Sąjungos eurų? Kirsti medžius, valyti takus? Ši vieta turi mitologinę konotaciją: anksčiau manyta, kad čia yra supiltiniai didžiųjų kunigaikščių kapai, vėliau suprasta, kad tai yra natūralus geologinės kilmės darinys. Ir čia planuojami kažkokie pakalbinami tiltai? Europa tuos milijonus duoda, galvodama, kad jų įsisavintojai turi supratimą, bet panašu, kad yra ne taip.

Bet mums dažnai sakoma: pasižiūrėkite, kokios tendencijos Vakaruose, imkite pavyzdį iš jų... 

Šiuometinėje Knygų mugėje teko klausytis diskusijos tarp valdininkų ir kultūros atstovų apie paveldą. Buvo pasakyta mintis – žiūrėkite į Japoniją, kur nauju pakeičiama tai, kas supūva ar sugenda. Sutinku, japonai iš tiesų sugeba tobulai pakartoti konstrukcijas. Bet mes esame krikščioniška kultūra, turime relikvijos kultūrą, siekiančią dar Egipto laikus. Senovinis daiktas, originali substancija mums yra vertybė.

Jei pas mus ateina investuotojas su teisininkais ir sako: visiems duosime darbo, apipilsime pinigais, prisimenu Senekos žodžius: „Tik kvailiai pradeda gyvenimą iš naujo.“ Tą jų veržlumą reikia mokėti pristabdyti. Jei mokslo ir ekspertavimo nebus, šita beprotybė eis gilyn. Turi ateiti žmonės išsilavinę, matę pasaulio, kad tose paveldo vertinimo tarybose sėdintiesiems pasakytų „ne“.

Ar matote tokių daigų?

Sunku tokius žmones paruošti. Mes bandome, bet viskas vyksta labai lėtai. Netikiu, kad kažkas keistųsi į gerąją pusę artimiausius 10–15 metų. O per tą laiką gali labai daug kas įvykti. Esu skeptikė. Nebent pasikeistų institucijų požiūris, bet kol kas to nesimato.

Menotyrininko svoris kol kas neprilygsta architekto svoriui. Norint pakeisti šį santykį, turėtų atsirasti valia Kultūros ministerijoje. Humanitarai turi platesnį akiratį, mažiau veikiami didelių pinigų. Turi ateiti žmonės, kurie turi kitokį išsilavinimą. Architektas yra daugiau praktikas, o menotyrininkas yra teoretikas, jo žinios apie istoriją yra gilesnės. Ar tie architektai, kurie projektuoja buvusios Šv. Jokūbo ligoninės teritorijoje, turi apie ją žinių? Labai abejoju.

Rasa Baškienė
Rekomenduojami video