Dainininkė Giedrė Kilčiauskienė. Sauliaus Barasos nuotr.

Man labai svarbu, ar pavyks publiką įkvėpti, prajuokinti, pripildyti, susidraugauti ir apsikeisti žvilgsniais. Žmonės mano koncertuose yra mano svečiai“, – sako dainininkė GIEDRĖ KILČIAUSKIENĖ. Prieš pat Kalėdas Giedrė į savo žiūrovus nuo scenos žvelgs dviese. Kartu su Andriumi Kaniava ji dalyvauja geros muzikos ekspertų „Bardai LT“ projekte „Neįtikėtini bardų duetai“.

Giedre, tavo koncertai – labai skirtingi. Ar tokios pat skirtingos mintys ir ritualai, su kuriais žengi į sceną?

Na, vienas iš tų ritualų, jau klasika tapęs – jaudulys. Aš esu prisijaukinusi tą kunkuliavimą širdies plote, nes man svarbu. Kalbu ne apie jaudulį dėl muzikos atlikimo kokybės, nes tai nebekvestionuojama. Man be galo svarbu, kaip mes su publika pajausime vieni kitus. Ar visi būsime geros nuotaikos. Kai lauki svečių, juk pili jiems arbatą į gražiausius puodelius? Taip ir koncerte, žmonės yra mano svečiai, kurių aš labai laukiu.

Manai, žmonės scenoje pasiilgę šilumos ir tikrumo? 

Ko gero, priklauso nuo daugelio dalykų, ko žmonės tikisi koncertuose. Nuo metų laiko, publikos amžiaus, savaitės dienos, jų sėkmių ir nesėkmių, nė nesupaisysi visko. Be to, juk būna klausytojai ir būna – žiūrovai, šiųdviejų kategorijų niekaip negalima suplakti į vieną. Vieniems reikia šilumos ir tikrumo, kitiems – gero apšvietimo ir veiksmo. Abu variantai yra absoliučiai legalūs. Aš nesistengiu atspėti ir įtikti, todėl kiekvieną kartą ir aplanko džiūgavimas, kai pajaučiame vieni kitus. Ir nesvarbu, ar tai būtų šilta akustika, bosanovos, džiazas, ar elektroninė muzika klube.

Kaip tau pavyksta laviruoti tarp elektroninio instrumentų skambesio ir gyvo savo balso galimybių? 

Man vis dar smalsu. Aš noriu ir turiu kuo pasidalinti. Ir ne toks jau didelis skirtumas, kokios muzikinės stilistikos užnugaris bus greta mano balso ir tekstų. Man pasisekė, kad visada dainuoju su pačiais geriausiais muzikantais. Matyt, toks likimas, o gal tiesiog moku pastebėti sutiktus žmones ir nenuvynioju pro šalį. Pasisveikinam, papliurpiam, žiūrėk, jau ir daina gimė.


Dainininkai Giedrė Kilčiauskienė ir Andrius Kaniava. Sauliaus Barasos nuotrauka

Giedrė ir menas yra tarsi surišti nematomu siūlu. Kaip tau pavyko atsilaikyti prieš popscenos blizgučius? 

Žiūrint, kokie blizgučiai, jeigu haute couture, tai dar ir kaip jie man priimtini! Paradoksas, nemažai džiazo muzikantų mane laiko popsiste, o popmuzikai aš dažnai esu per daug džiazova. Man pačiai menas muzikoje asocijuojasi su festivaline akademine ezoterika, kurios aš tiesiog nejaučiu, nors suprantu ir kaip ji sukurta, ir kaip reikia ją klausant išgirsti. Ne, vis dėlto aš savęs menininke nelaikau.

Šventiniuose koncertuose dainuosi su Andriumi Kaniava. Ką tau reiškia dainuoti dviese?

Visų pirma – tai dviguba atsakomybė. Ypač jei duete dainos autorė esu ne aš, o scenos partneris. Taip, kaip ir dvyliktos klasės lietuvių kalbos brandos egzamino teksto suvokime ir analizėje. Velniškai sunkus žanras. Kokiu būdu mes turime suprasti, ką autorius norėjo pasakyti? Be abejo, juokauju, ir palyginimas kiek tiesmukas, tačiau negaliu kolegos tiesiog paklausti: klausyk, apie ką ši daina? Turiu pajausti širdimi ir pamatyti žvilgsnyje.

Su Andriumi esate tokie skirtingi…

Tikrai skirtingi? O man atrodo, mudu esame labai panašūs. Netgi vizualiai. Andrius rašo puikius tekstus, kurie yra man labai artimi. Nuostabi eilėdara ir turinys. Be to, Andriaus muzikinė dalis yra stipresnė nei įprastai dainuojamosios poezijos ar dainuojančių aktorių žanre. Jis turi kuo pasidalinti su kitais, ir man didelė garbė būti drauge su juo vienoje scenoje.

Kaip galėtum įvardyti šiandienį savo kūrybos etapą. Koks jis? 

Labai noriu išlaikyti paslaptį. Galiu tik užsiminti – vyksta galingi ir nuostabūs dalykai. Kitais metais paklausysime kartu.

Išskirtiniai šventiniai koncertai „Neįtikėtini bardų duetai“ – gruodžio 18 dieną VDU Didžiojoje salėje Kaune ir gruodžio 19 dieną Vilniaus kongresų rūmuose. Koncertus ves aktorė Kristina Kazlauskaitė.

Laisvė Radzevičienė