„Tikras Dievo stebuklas, kad mano tėvelio A. Ramanausko-Vanago palaikai buvo surasti Lietuvai švenčiant šimtmetį ir per jo šimtąjį gimtadienį, kai 2018-uosius Lietuvos Seimas buvo paskelbęs Adolfo Ramanausko-Vanago metais“, – pasakė partizano dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė Vilniaus įgulos karininkų ramovėje pristatydama savo sudarytą knygą-albumą „Adolfas Ramanauskas-Vanagas fotografijose“. Tai jau devintasis jos leidinys apie tėvą, legendinį Lietuvos partizanų vadą.

Partizanai prisijaukino vanagus

Naujojoje knygoje-albume Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos signataro, gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago biografija pateikiama ne tik rašytiniais faktais, bet ir autentiškomis istorinėmis fotografijomis. Šį rudenį leidinio sudarytoja A.Skokauskienė jį pristato visoje Lietuvoje.

„Nuotraukas sudėjau į knygą chronologine tvarka, nuo ankstyvos vaikystės, kur ant rankų jį laiko mama Elena Jovaišytė-Ramanauskienė, pasipuošusi tautiniais drabužiais. Adolfas gimė Amerikoje, kai jam buvo treji metukai, jo tėvai grįžo į Lietuvą, tad gimtine jis laiko Lazdijus. Čia jis baigė gimnaziją, – pasakojo knygos sudarytoja. – Toliau sudėjau jo nuotraukas su Klaipėdos pedagoginio instituto bei Kauno karo mokyklos bendramoksliais, fotografijas, kuriose užfiksuotos pedagoginio darbo Alytaus mokytojų seminarijoje akimirkos. Didžiausią dalį nuotraukų sudaro partizaninio karo metai, kur mano tėvelį matome kartu su bendražygiais kovose už Lietuvos laisvę.

Daugelyje nuotraukų partizanų vadas A.Ramanauskas ir jo kovos draugai įamžinti su vanagais, nutūpusiais ant peties, rankų arba ginklų. Šios nuotraukos – ne montažas, jos tikros. A.Skokauskienė paaiškino, kad šių laukinių paukščių jauniklius partizanai buvo prisijaukinę ir globojo. Paukštvanagiai patys nutūpdavę ant jos tėčio ir kitų partizanų pečių. O Vanago slapyvardį Adolfas pasirinko, kai davė partizano priesaiką, dar prieš fotografuojant šiuos kadrus.

„Nuotraukos liudija, kad partizanai tikrai nebuvo kažkokia banditų gauja, kaip juos mėgino vaizduoti okupantų valdžia. Nuotraukose matyti, kad tai buvo uniformuota, ginkluota kariuomenė“, – pabrėžė partizano dukra.

Verta prisiminti A.Ramanausko-Vanago parašytus žodžius: „Visi esame lygūs kovos broliai ir tarp mūsų nėra nei pono, nei tarno, nei buožės, nei berno, nes kovojame ne dėl dvaro ar aukštos ir pelningos vietos. Mes visi teturime vieną troškimą – iškovoti Lietuvai laisvę ir, jeigu Dievo bus leista, su visa tauta dalyvauti toje neįsivaizduojamo džiaugsmo šventėje, su visa tauta kurti tikrai laisvą, kultūringą, demokratijos principais pagrįstą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.“

Knygą-albumą užbaigia nuotraukų ciklas, pavadintas „Paskutinė kelionė“. Tai – Lietuvos valstybės vadovų, bažnyčios hierarchų, tūkstančių Lietuvos žmonių, pagarbos, atsisveikinimo akimirkos per A.Ramanausko-Vanago laidotuves.

Dukra tėvą matydavo retai. Istorinėje nuotraukoje iš naujojo albumo – vienas iš retų Auksutės susitikimų su tėvu.

Palaikų atradimas – Dievo stebukas

Vos metai praėjo, kai archeologai Vilniaus Našlaičių kapinėse aptiko generolo A.Ramanausko-Vanago palaikus.

„Lavonus į Našlaičių kapines atveždavo naktimis, todėl KGB duobkasys juos taip pat užkasdavo naktimis. Kai duobkasys atpažino laidoti atvežtą jo kaimyną politinį kalinį, jis suprato, kad čia laidojami ne tik neatpažinti lavonai, nusikaltėliai, bet ir rezistentai. Mirties valandą duobkasys savo sūnui pasakė, kad Našlaičių kapinėse užkasė politinį kalinį. Tas sūnus ir padėjo tą vietą surasti. Taigi, laimingų atsitikimų virtinės dėka mano tėvelio palaikai buvo rasti, – painią istoriją atskleidė partizano dukra. – Jo palaikų ieškojome seniai, tikrinome visas žinias ir gandus, bet veltui... Kai iš manęs paėmė DNR, vėl atgimė viltis. O kai genetinių tyrimų atsakymas buvo 99,9 – jau neabejojau, kad tai tėvo palaikai. Mane nuvedė prie atkastų tėvelio kaulų – tai buvo sunki akimirka, bet reikėjo ją išgyventi. Tie žmonės buvo supratingi ir, palikę mane vieną, leido atsisveikinti su palaikais. Jo kapo atradimas vėl mus subūrė. Jo iškilmingos laidotuvės parodė, kad Lietuvai jis svarbus. „Ant tėvelio kapo dar nėra paminklo, bet yra vieta, kur per Vėlines uždegsiu žvakutę ir jam nusilenksiu. Man šildo širdį, kad žmonės prie jo kapo ateina su gėlėmis.“

Išdavikas apsimetė herojumi

„Aš nuo vaikystės irgi buvau „nelegali“. Augau slapstoma, neregistruota oficialiose valdžios institucijose tikruoju savo vardu ir pavarde, tačiau pakrikštyta bažnyčioje. Negalėjau augti su savo tėvais, jie mane tik lankė, – prisiminė partizano dukra. – Mano močiutė, mamos mama, paprasta kaimo moteris, buvo partizanų ryšininkė, todėl, saugodama gyvybę, buvo priversta palikti namus ir slapstytis, nes nuolat vykdavo kratos. Ji mane globojo aštuonerius metus. Močiutė buvo labai įžvalgi, kartą ji mane iš enkavėdistų apsupties išnešė tiesiog drobiniame maiše. KGB byloje buvo ir mano nuotrauka su užrašu „Doč bandglavaria Ramanauskasa Auksute“ (banditų vado Ramanausko dukra Auksutė, rus.). Net mane jie sekė, nes buvau jaukas privilioti savo tėvus. Ir aš galėjau būti sugauta, atiduota į vaikų namus kur nors Rusijoje, pamiršti lietuvių kalbą... Ačiū Dievui, taip neatsitiko.“

A.Ramanauską-Vanagą ir jo žmoną Birutę Mažeikaitę-Ramanauskienę išdavė Antanas Urbonas, kurio namuose jiedu slapstėsi Kaune. Partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas, vėliau sušaudytas ir užkastas nežinia kur, o žmona įkalinta ir ištremta. Tuo metu jų dukrai Auksutei buvo devyneri. Mergaitę užaugino svetimi žmonės.

„Tėvelis su tuo Urbonu mokėsi Karo mokykloje, nors jie nebuvo nei kursiokai, nei draugai. Urbonas išdavė ir daugiau partizanų. Nepriklausomybės pradžioje jis bandė apsimesti herojumi, Kauno karininkų organizacijoje gyrėsi, kad paskutinis matė gyvą Vanagą. Tačiau kai buvo atidaryti ir paviešinti KGB archyvai, paaiškėjo, kad jis buvo KGB agentas, slapyvardžiu Žinomas. Jo jau nebėra tarp gyvųjų, – pasakojo A.Skokauskienė. – Močiutė mamai į lagerį siuntė siuntinius ir mano nuotraukas, kurios ją ypač džiugino. Jas irgi sudėjau į šį albumą. Ji grįžo gyva, nors buvo išsilavinusi ir šviesi, dirbo prasčiausius darbus, tačiau visada išliko ori. Laisva Lietuva jai buvo svarbiausias atlygis už tai, kam paskyrė savo gyvenimą. Tokia jausena ir man įaugo į kraują“.

Pristatyme dalyvavo ir Vanago anūkė, A.Skokauskienės dukra, karo gydytoja Inga Skokauskaitė-Jancevičienė.

Dokumentų paieška

Be tėvų augusi, gyvenusi su svetimais dokumentais, nuolatinę baimę ir nepriteklius patyrusi partizanų vado dukra Lietuvai atgavus Nepriklausomybę tapo visuomenės ir politikos veikėja, buvo išrinkta į Seimą, dalyvauja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veikloje. A.Skokauskienė išleido 8 knygas laisvės kovų tema, paskelbė straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje, skaitė paskaitas Lenkijoje, Italijoje, JAV, Kanadoje, Gruzijoje. Jos pastangomis buvo įamžintos atmintinos Laisvės kovų vietos: atstatytas buvęs jos tėvo A.Ramanausko-Vanago bunkeris Dzūkijoje, pastatyti ženklai istorinėse laisvės kovų vietose.

„Tėvelis fiksavo įvykius, faktus dienoraštyje ir kovos draugus ragino rašyti, kad partizanų istorija išliktų ateities kartoms. Tuos užrašus patikėdavo saugoti patikimiems žmonėms. Tėvelio ranka rašyti prisiminimai ir nuotraukos buvo ilgą laiką paslėpti įvairiausiose vietose: bičių aviliuose, šiaudiniuose stoguose, įkasti į žemę, netgi įsiūti į rusiškų knygų viršelius ar net viešai padėti lentynose. Taip didžioji jų dalis išliko iki mūsų dienų, kai kurie – irgi tik per stebuklą atsirado. Daug jų buvo paėmę KGB, dalis žuvo. Su mama važiavome ieškoti išslapstytų tėvo užrašų, prisiminimų, dokumentų, nuotraukų, – prisiminė knygos sudarytoja. – Vienas žmogus, kuris juos užkasė, jau buvo miręs, tačiau sūnui jis pasakė, kur paslėpė. Tas sūnus mane susirado ir atidavė tėvo palikimą. Ir ne tik jis... Keletą nuotraukų man viešint JAV, Kanadoje dovanojo ten gyvenantys žmonės, pažinoję tėvelį, su juo mokęsi ar dirbę. Mano tėvelis turėjo pedagogo talentą ir kartu karininko atkaklumą, pareigingumą. Tačiau buvo labai jautrus, geraširdis, galėjo pasidalyti su kitu žmogumi paskutiniu duonos kąsniu,ir žmonės tai liudijo. Dalį jo užrašų saugumiečiai surado kratos metu po jo suėmimo, bet jie išliko tarp KGB dokumentų, kurių jie nespėjo išsivežti 1991 metais.“

Tarp dokumentų rasti išsaugoti Pietų ir Vakarų Lietuvos sričių partizanų fotografijų albumai dabar laikomi Genocido aukų muziejuje bei A.Ramanauskui-Vanagui patikėti Tauro apygardoje surinktų partizanų dainų, eilėraščių, maldų sąsiuviniai. Anot Auksutės, partizanų dainos yra geriausias įrodymas, kad žmonės juos gerbė, mylėjo ir visokeriopai rėmė.

Partizanų vardas reabilituotas

A.Skokauskienei teko išgyventi tėvelio ir jo kovos bendražygių šmeižtą. Priešiškos jėgos tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų siekia iškraipyti istoriją, sumenkinti Lietuvos nepriklausomybės kovų istoriją, sugriauti partizanų autoritetą. Vanago dukra, puoselėjanti tėvo ir visų Lietuvos partizanų atminimą, pasidžiaugė, kad Lietuvoje padaryta nemažai, kad partizanų geras vardas būtų reabilituotas, kad jie būtų tinkamai pagerbti, kad jų kovos būtų įprasmintos atsiminimų knygose, kad jiems būtų statomi paminklai ir įrengiami kiti atminimo ženklai, kad jų pasiaukojimą Tėvynės labui tinkamai suprastų jaunoji karta.

„Maniau, kad atgavus Nepriklausomybę viskas pasikeis, tačiau tai įvyko ne iš karto. Labai svarbu, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtu sprendimu buvo besąlygiškai pripažinta, kad dalyvavimas Sovietų Sąjungos represijose prieš reikšmingą lietuvių tautos dalį gali būti laikomas genocidu. Šis tarptautinio teismo įvertinimas ypač svarbus ne tik įvykdytų nusikaltimų aukoms, bet ir Lietuvos visuomenei. Tai kartu padrąsinimas ir besąlygiškas patvirtinimas, kad pokario rezistencija Lietuvoje buvo garbinga, teisėta, pripažinta, – pabrėžė A.Skokauskienė. – Be to, tai europinis politinis atsakymas tiems, kurie stengiasi suniekinti mūsų partizanų kovas ir šalies gyventojų didvyrišką priešinimąsi okupantams. Mane skaudina, kad tas melas ir šmeižtas nukreipti ne tiktai prieš vieną asmenį, bet ir prieš visą mūsų valstybę. Šmeižikai turi žinoti, kad Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio deklaracija yra pripažintas mūsų valstybės teisės aktas. Jį pasirašę partizanų vadai yra mūsų nepriklausomybės signatarai. Todėl džiaugiuosi, kad atkurtas teisingumas europiniu lygiu, o atminimo ženklais pažymimos istorinės laisvės kovų vietos ir tų kovų didvyriai.“