Vabalninke ir Biržuose 37 metus dirbusi gydytoja odontologė Nijolė Marcikonienė su Biržų rajono savivaldybės poliklinikos odontologijos skyriaus darbuotojais.

Gydytoja odontologė Nijolė Marcikonienė Vabalninke ir Biržuose dirbo 37 metus. Išvykdama gyventi į Šiaulius medikė sako esanti dėkinga žmonėms, kurie gydėsi pas ją. Tai gydytoja laiko savo darbo įvertinimu.
„Esu dėkinga pacientams, kurie manimi pasitikėjo“, – sako gydytoja odontologė Nijolė Marcikonienė.

Padėkos

Susitikusi su „Šiaurės rytais“ gydytoja sako pirmiausia norinti padėkoti padėjėjai Ramunei Baronienei. Su ja kartu gydytoja odontologė dirbo 25 metus.
„Puiki moteris, darbuotoja, tiesiog kaip taikos karalienė. Niekada nesukels konfliktinės situacijos. Taktiška, gražiai bendraujanti. Dirbant kartu labai svarbus tarpusavio supratimas“, – taip apie savo ilgametę padėjėją kalbėjo gydytoja.
R. Baronienė neliko skolinga: anot jos, apie gydytoją ji galinti pasakyti ne ką mažiau gražių žodžių.
Medikės darbas taip pat neliko neįvertintas.

Biržų rajono savivaldybės meras Vytas Jareckas Biržų rajono savivaldybės poliklinikos gydytojai odontologei Nijolei Marcikonienei įteikė padėkos raštą už profesionalumą, ilgametį nepriekaištingą ir pasiaukojamą darbą bei rūpinimąsi žmonių sveikata.

Pasirinko tėvų specialybes

Biržų rajone gydytoja dirbo nuo 1982 metų rugsėjo. Baigė Kauno medicinos institutą, o prieš tai šiame mieste esančią medicinos mokyklą.
Jos tėveliai buvę „paprasti, bet neprasti žmonės“. Iškentę tremtį, sutikę visokių žmonių.
Mama labai džiaugėsi, kai dukra pasirinko aukštosios mokyklos studijas, ją labai palaikė ir rėmė.

Kilusi iš Jurbarko, medikė susipažino su iš Šukionių kilusiu Boleslovu Marcikoniu. Pora atvyko į Vabalninką.
Vyras ilgus metus dirbo žemės ūkio mokykloje bendrabučio auklėtoju.
Marcikoniai užaugino dvi dukras – Emą ir Gabrielę. Turi ir du anūkus.
Viena dukra pasirinko mamos, kita – tėčio specialybę. Odontologė Ema neseniai Šiauliuose atidarė savo kliniką. Gabrielė pasirinko veterinarijos gydytojo specialybę.

Dantis teko traukti ir namuose

N. Marcikonienė sako, kad senoji karta buvo kiek kitokia nei dabartinė. Materialiniai dalykai buvę ne pirmoje vietoje.
Ir mano, kad privačiame kabinete ji nesutverta dirbti.
„Truputį nuskausmindavau valdžią, nes darydavau taip, kad patogiau ir pigiau būtų pacientams“, – prisipažįsta medikė.

Tiek ji, tiek vyras dirbo negailėdami jėgų ir asmeninio laiko. Negaluodami išgerdavo tabletę ir toliau eidavo, stengdavosi neimti nedarbingumo pažymėjimų.
„Mes Vabalninke gydydavom ir tokius žmones, kuriuos paprastai reikėdavo siųsti į Panevėžį“, – prisimena gydytoja.
Ne kartą patarimo tekdavo kreiptis ir į kolegas, kuriems yra labai dėkinga. Ypač – gydytojams Audronei Lesevičenei ir Ričardui Leskauskui. Patarimų negailėdavo ir jaunos medikės Gintarė Matuzevičienė, Laura Čiūdarienė.
Itin gerais žodžiais medikė mini gydytojas, su kuriomis daugiausia teko dirbti – Sigutę Gobienę, Mariją Karpalovą. Tai, jos įsitikinimu, tikros gydytojos.
Per 40 metų odontologija, pasak medikės, labai pasikeitė. Atsirado naujų gydymo metodų, medžiagų.
Medikė supranta, kad viskas turi tobulėti. Tik ji baiminasi, kad nebūtų nukrypstama į komerciją.
„Jei pasirenki tokį darbą, ne viską lemia pinigai“, – įsitikinusi ji.
Gydytoja nesirinkdavo pacientų pagal jų socialinę padėtį. Jai nebūdavo svarbu, ar žmogus geriantis, ar ne, ar tai paprasta kaimo močiutė, ar miestelio inteligentas. Dabar daug odontologų atsisako dirbti su vaikais. O ji priimdavo ir mažuosius.

Ateidavo pacientai ir ištinusiais skruostais. Sutvarkiusi dantį išleisdama prašydavo, kad paskambintų ir pasakytų, kaip jaučiasi. Ir naktimis galvodavusi apie pacientą.
Yra buvę atvejų, kai teko vykti pas nevaikštančius pacientus į namus traukti dantų. Taip buvo Ramongaliuose, Mieliūnuose, Biržuose.
Turėdama tokią patirtį N. Marcikonienė stebisi, kai mato reportažus, kad pas odontologą dėl danties gydymo tenka kviesti gaisrininkus, kurie pacientą gabena iš namų. To jos praktikoje nėra buvę.

Neteisinga nelygybė

Nijolė Marcikonienė negali atsistebėti vyraujančia nelygybe. Medikę skaudina, kad gaunantys pašalpas asmenys atsineša pažymas ir jiems dantys gydomi nemokamai, o pensiją gaunanti močiutė, dirbusi visą gyvenimą, už dantų sutvarkymą turi krapštyti pinigėlius.

Medikės įsitikinimu, šį nelygybės klausimą turėtų išspręsti politikai. Juk tų, niekur nedirbančių ir gyvenančių iš pašalpų, jau trečia karta auga.
Vieni pašalpiniai, anot medikės, būna kultūringi, bet kai kurie labai pikti, nemandagūs, visko gąsdindami, grasindami reikalaujantys.
Būdavo ir tokių atvejų, kai pas gydytoją atėjusių vaikų nepalydi motinos. Vaikui suteikiama pagalba, po to tenka su socialinėmis darbuotojomis ieškoti motinos, kad ji susimokėtų, praneštų, kaip vaikas jaučiasi. Yra tekę ir vaistų pirkti bei duoti jų skolon…
Stengėsi padėti ir pacientams, kurie nedrausti, pinigų neturi, bet kuriems dantį skauda. Tokiu atveju medikė rinkdavosi galimybę padėti žmogui.

Miestelis sumažėjo

N. Marcikonienė sako, kad visi jos buvę mažieji pacientai užaugo, savo vaikus ir anūkus augina. Miestelio ir aplinkinių kaimų žmonės gydytoją gerai pažįsta, čia ji jaučiasi kaip didelėje šeimoje.
Bet medikei gaila, kad Vabalninko miestelyje gyventojų stipriai sumažėjo.

„Vien technikume su neakivaizdininkais mokydavosi per 1000 moksleivių“, – prisimena gydytoja.
Būdavo, kad per dieną jai tekdavo priimti nuo 20 iki 30 pacientų.
Pašnekovė supranta, kad odontologijoje daug kas turi keistis, bet negali išnykti svarbiausi dalykai – nuoširdumas, atsakingumas.
„Svarbu į žmogų žiūrėti žmogiškai. Jei negali padėti jam, tai bent nepakenk“, – svarsto medikė.
Jai keista, kad Vabalninkas vadinamas miestu, o čia nėra nei centralizuoto vandentiekio, nei kanalizacijos. Nors tokius civilizacijos įrenginius beveik visi aplinkiniai kaimai turi.
Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Marcikoniai nusprendė išvykti.

„Bėga visi, kurie nori, kad jų vaikai ko nors pasiektų“, – svarsto ji.
Vabalninkas visuomet išliks jų atmintyje. Juk čia prabėgo didžioji jaunystės dalis.
Medikė džiaugiasi, kad Vabalninko ambulatorijos odontologijos kabinetą, kuriame dirbo, palieka ne tuščią, su nauja aparatūra, rentgeno aparatu. Jais pasirūpino savivaldybės poliklinikos direktorius Leonidas Sologubovas.
Pašnekovė stebisi, kad jauni gydytojai bijo dirbti vadinamuosiuose valdiškuose kabinetuose. Jai gaila, kad odontologijos studijas baigia tiek studentų, o mažuose miesteliuose jų mažai. Ypač trūksta chirurgo.

Palinkėjimai

Ko gydytoja palinkėtų savo kolegoms? Gražių santykių. Nesipykti.
„Visiems visko gyvenime užtenka. Priimkime vienas kitą su pakantumu. Mes kartais ieškome problemų ten, kur jų nėra. Vietos po saule visiems užteks“, – sako gydytoja.

Savo kolegoms ji linki būti sveikiems, gerbti ir mylėti savo pacientus. Ir neatstumti, jei ateina prašantys pagalbos.
„Nė vienas žmogus be reikalo neateina. O jei kreipiasi į tave, reikia džiaugtis, kad kažkam esi reikalingas“, – kalba ji.
O koks linkėjimas pacientams? Aišku, nepamiršti valyti dantų ir laikytis burnos higienos.

Jurgita Morkūnienė

Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai“