Muziejus įkurdintas namuose, kuriuose V. Šleivytė gimė ir užaugo.

Su dailininkės ir fotografės Veronikos Šleivytės (1906–1998 m.) kūriniais patogiausia susipažinti jos gimtinėje – muziejuje Viktariškių kaime, Kupiškio rajone. Lankytojus, net nieko anksčiau negirdėjusius apie šią asmenybę, iškart sužavi švelni, moteriška tapyba ir tapybiška fotografija. Muziejus įkurdintas namuose, kuriuose Veronika augo.

Apie šimtą metų stovintis gimtasis Veronikos namas su akmeniniu numindytu slenksčiu – toks pat, kaip ir tuomet, kai ji čia gimė ir augo su keturiomis sesėmis ir penkiais broliais. Autentiška molio asla ir virtuviniai bei ūkiniai rakandai mena XIX a. pradžią. Čia kabo viena iš pirmųjų Šleivių nuotraukų (1907 m.), kurioje maža baltai vilkinti Veronika sėdi ant vyriausiosios sesers Onos, kuri labai rūpinosi mažyle, rankų… Veronikai pradėjus lankyti Kupiškio gimnaziją, mama kas savaitę atnešdavo jai maisto, kad dukra išgyventų. Mat abi svajojo, kad gabi mergaitė taptų dailininke, nors ir tam labai priešinosi tėvas.

V. Šleivytė

V. Šleivytė

Tėviškės sodyba virto galerija

V.Šleivytės paveikslų galerija – Kupiškio etnografijos muziejaus filialas. 1985 m. Antašavos kolūkis tuomečio pirmininko Albino Vaižmužio iniciatyva į gimtąją dailininkės sodybą atkėlė du gyvenamuosius namus ir šešias klėtis. Jose eksponuojama 270 V.Šleivytės muziejui dovanotų grafikos darbų ir pastelinės tapybos kūrinių. Pirkioje, kurioje ji gimė ir augo, eksponuojami namų apyvokos daiktai.

Galerijos lankytojus stulbina gėlių paveikslų ir natiurmortų gausa. Gėlių karaliene vadinama dailininkė augalus tapė ne vien todėl, kad žavėjosi jais. Gėlės – tai savotiška bendravimo su pasauliu ir savimi priemonė. Veronika, talentinga ir labai sudėtinga asmenybė, turėjo ką pasakyti žmonėms.

V.Šleivytė dar ir puikiai fotografavo. Sodyboje saugomas jos fotoaparatas ir didžiulis fotografijų bei negatyvų archyvas. Kupiškėnė fotografavo savo šeimą, draugus, keliones, mokinius, jų darbus, parodas, vestuves, laidotuves, Kauną, taip pat reprodukavo savo kūrinius, spausdino juos laikraščiuose ir žurnaluose.

Menininkė savo darbuose vaizdavo tėvą, motiną, pažįstamus.

Menininkė savo darbuose vaizdavo tėvą, motiną, pažįstamus.

Fotografija išduoda homoseksualumą

Ji, padedama fotografijos, prisipažino esanti homoseksuali. „Kalbėjimas šia tema – gana retas atvejis pasaulio moterų fotografijoje, o Lietuvoje jis iki šiol nežinomas“, – rašė dailininkės fotografijas tyrinėjusi menotyrininkė Agnė Narušytė. Tiesa, intymesnes fotografijas V.Šleivytė kūrė ne viešumai, vis dėlto didelė menininkės archyvo dalis susijusi su jos draugystėmis. Dėmesį patraukia neįprastas autoportretas: Veronika nedrąsiai šypsodamasi stovi gimtuosiuose Viktariškiuose apsirengusi vyrišku kostiumu, pasirišusi kaklaraištį, su vyriška berete ant galvos, dešinę ranką įkišusi į kelnių kišenę, o kairiąja pasirėmusi lazdele riestu galu. Čia ji trumpam persikūnijusi stebi, kaip vyriški drabužiai ir elgsena keičia jos išvaizdą ir kaip pakitusi išvaizda keičia ją pačią. Kita vertus, tai nebuvo tik žaidimas, nes Veronika mylėjo moteris, buvo šiek tiek vyriška ir kartu, kaip liudija fotografijos, – moteriška ir elegantiška. Draugysčių su moterimis tema fotografė nieko specialiai nekūrė – ji tiesiog fotografavo prisiminimui bendras keliones, portretus.

Daugelis tokių vaizdų atrodo kaip įprastos kelionių fotografijos, vis dėlto nelieka abejonių, kad Veros ir jos draugių santykiai yra homoseksualūs – jos glaudžiasi veidais, susikabinusios rankomis… Vienoje tokių kompozicijų – Palangoje prie jūros Vera susikabinusi su drauge dangaus fone – ji dėvi tuos pačius drabužius, kaip ir fotografijoje „Ant meilės tilto.“ Ši niekur neeksponuota fotografija leidžia suprasti, kad autorei tai buvo meilės kitai moteriai tiltas. Su kita mylimąja – seserimi Felicija (ir kartu su kitomis vienuolėmis) – V.Šleivytė apkeliavo Europą. Nemažas negatyvų archyvas liudija, kad įspūdžiai iš įvairių miestų persipina su dviejų moterų meilės istorija. Menininkė sukūrė ne vieną įspūdingą sesers Felicijos portretą, pabrėždama jos impozantišką stotą ir griežtą abitą. Tačiau yra ir tokių fotografijų, kuriose ji ir sesuo Felicija meiliai susikabinusios rankomis, kur sesuo Felicija maitina Verą vynuogėmis. Įdomiausia, kad šalia stovinčios žiūrovės – taip pat vienuolės, regis, pritaria žaidimui…

V. Šleivytė

V. Šleivytė

Pasiekdavo, ko norėdavo

Galbūt geriau suprasti šios menininkės kūrybą, jos prieštaringą asmenybę gali padėti kupiškėnės biografijos faktai.

V.Šleivytė pirmiausia buvo dailininkė. Ji svajojo būti menininke, nors šeima vos galėjo prasimaitinti. Šis noras gimė stebint gamtą ir vyresniosios sesers Onos rankdarbius. „Ganydama prie Pyvesos turtuolių karves, svajojau būti piešimo mokytoja. Tada mane žavėjo gamtos grožis: medžiai, pievos, gėlės, sruvenantis vanduo, debesys. Norėjau viską piešti. Žiemos vakarais aš mačiau, kaip mano vyriausioji sesutė Ona mezgė raštuotas pirštines, siuvinėjo ir ruošė piešinius audiniams. Tuo laiku motina dainuodavo. Taip jų „menas“ kūrėsi balanos šviesoje. Jos man įkvėpė grožio ir meno troškimą“, – teigė dailininkė.

Gimnazijoje ji labai mėgo piešti, o ją baigusi septyniolikmetė Veronika kartu su Kadarų kaimo valstiečiais 1923 m. įsteigė mokyklą, taip pat kursus suaugusiesiems. Kadangi mokyklos neparėmė valdžia, Veronika dirbo tiesiog už maistą – ją pakaitomis maitindavo vaikų tėvai.

Kiekvienas V.Šleivytės biografijos faktas liudija, kad ji buvo užsispyrusi, tvirto charakterio moteris, kuri pasiekdavo to, ko norėdavo. Užsispyrimas jai padėjo įstoti ir į Kauno meno mokyklos grafikos studiją. Ten dėstė garsūs to meto menininkai profesoriai J.Šileika, J.Janulis, K.Sklėrius. Sunki finansinė padėtis ją privertė susirasti braižytojos darbą Žemės ūkio ministerijoje. Dėl nuolatinės įtampos ji pervargo, susigadino sveikatą, paskui ilgai gydėsi, vėl mokėsi. Mokyklą ji baigė po dešimties metų –1934-aisiais. Įsidarbino piešimo mokytoja Vaikelio Jėzaus draugijos našlaičių amatų mokykloje, iš kurios ją atleido už tai, kad ji viešumon kėlė našlaičių skurdą, jų patiriamą neteisybę. Lietuvą okupavus sovietams, 1940 m. ji buvo paskirta tos pačios Vaikelio Jėzaus amatų mokyklos direktore. Vis dėlto jau 1946 metais, nors gyveno kukliai, V.Šleivytė pasuko kūrybos keliu.

Gėlių karaliene vadinamai dainilininkei gėlės - savotiška bendravimo su pasauliu priemonė.

Gėlių karaliene vadinamai dainilininkei gėlės – savotiška bendravimo su pasauliu priemonė.

Peizažai, gėlės, natiurmortai

Menotyrininkai dailininkės kūrybą –grafikos darbus ir pastelinę tapybą – skirsto į dvi dalis – sukurtuosius tarpukario ir pokario metais. Grafikos darbuose ji vaizdavo savo motiną, tėvą, kaimynus, pažįstamus, valstiečių gyvenimą, išgyveno dėl jų skurdo.

Tapybos kūriniuose labai daug gamtos. Ji tapydavo peizažus, gėles, natiurmortus. Menininkė aktyviai dalyvaudavo parodose įvairiuose Lietuvos miestuose, tarp jų ir Kupiškyje. Dailininkė dažnai kviesdavosi savo kraštiečius pasisvečiuoti į savo butą Kaune, visi kartu apžiūrėdavo tuo metu veikiančias parodas, aplankydavo muziejus ar tiesiog pasivaikščiodavo po miestą. V.Šleivytės bute su dideliu balkonu tilpdavo apie pusšimtį žmonių. Susėdę prie stalo jie vaišindavosi, aptardavo krašto aktualijas. Dailininkė buvo dažna viešnia ir savo vardo galerijoje. Lankytojai galėdavo pasigrožėti jos kūriniais ir pabendrauti su kūrėja. Ji norinčiuosius pamokydavo tapyti.

Pasak menotyrininkės A.Narušytės, gėlių, gamtos motyvai V.Šleivytės kūryboje ypač pradėjo dominuoti tarybiniais metais. Dailininkei, tarpukario Lietuvoje kentusiai skurdą ir pažeminimus, tarybinis gyvenimas galėjo pasirodyti teisingas ir gražus. Tuomet ji daugiausia dirbo pasteline technika. Kita vertus, V.Šleivytės laiškai rodo, kad gyvenimas jai vis dėlto nebuvo lengvas. Nuolat trūko pinigų, ji dažnai sirgo.

IMG-3485

Fotografija tarsi podukra

V.Šleivytę išgarsino tapyba, o fotografija buvo, kaip ji pati tikino, – tik pomėgis. Menininkė Lietuvos dailininkų sąjungos anketoje, grafoje „specialybė“, užrašė: „Grafikė-tapytoja“ ir nieko apie fotografiją. Vienintelė užuomina apie fotografavimą rasta laiške Olgai po V.Šleivytės sesers Onos laidotuvių: „Jūsų gerumu ir šioj nelaimėj pasinaudosiu. Jūsų poperių Nr. 7 gavau. Dabar jis man padės padaryti ir sesutės laidotuvių fotografijas.“ Nors menininkė beveik nekalba apie fotografiją, tai nereiškia, kad ši veikla jai nebuvo svarbi. Ji gana kruopščiai žymėjo savo fotografijas spaudu „Foto Vėros Šleivytės,“ rašė vietas ir datas, nepamiršdama pakomentuoti ir vaizdo turinio. 1933 m. dailininkė ir fotografė dalyvavo pirmojoje Lietuvos fotomėgėjų sąjungos parodoje Kaune, Žemės ūkio rūmų salėje. Čia jos fotografija „Prie jūros“ užėmė aštuntąją vietą.

Jos nuotraukas galima suskirstyti pagal tam tikras funkcijas: atminimui, dailei, menui ir sau. Pirma funkcija: dailininkei fotografija buvo priemonė įamžinti savo ir artimųjų gyvenimą. Antra: nuotraukos – eskizavimo įrankis ieškant idėjų, formų tapybai. Trečia funkcija: galimybė reikštis fotografijos žanre, rasti naujų saviraiškos formų. Ketvirta: fotografija – tai jos pačios gyvenimas. Daugelyje fotografijų yra įsiamžinusi ir pati V.Šleivytė. Fotografuodama kitus žmones, ji paskutinę akimirką pribėgdavo prie jų, kad patektų į objektyvą.

Daugelyje fotografijų yra įsiamžinusi ir pati V. Šleivytė.

Daugelyje fotografijų yra įsiamžinusi ir pati V. Šleivytė.

Išliko daug nuotraukų, kuriomis galėtų pasinaudoti istorikai, rekonstruodami tarpukario organizacijų gyvenimą. Dažnai žmonės pozuoja priešais kokį norspastatą ar gamtoje. Visi gerai nusiteikę, juk fotosesija – tai reta, ypatinga proga. Kartais galima pastebėti, kad autorė stengėsi surežisuoti vyksmą, „sukomponuoti“ pozuotojus. Pavyzdžiui, fotografijoje „Per Velykas“ keturios pasipuošusios moterys ne šiaip pozuoja – kairėje dvi ragauja kažkokį gėrimą, dešinėje motina pila Veronikai gėrimą iš ąsočio. Sukurta šilto, šventinio bendravimo scena, visos detalės apgalvotos, surežisuotos. Pirkia tampa tamsiu fonu, padedančiu išryškinti baltas moterų palaidines, dešinėje vartai tarsi atveria fotografiją žiūrovui. Taigi, fotografija „atminčiai“ tampa fotografės surežisuotu spektakliu, nedidele drama, atskleidžiančia kaimo žmonių gyvenimo būdą, jų santykius.

Pasak menotyrininkės A.Narušytės, galbūt galima nupiešti ir kitokį dailininkės V.Šleivytės portretą, nes jos kūryba labai turtinga ir įvairialypė. Didelė dalis menininkės kūrinių yra Viktariškių dailės galerijoje.