990 m. buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, nemažai skeptikų pasaulyje ir pačioje Lietuvoje abejojo, ar Antroji Respublika ištemps bent tiek pat, kiek Pirmoji, gyvavusi nuo 1918 m. iki 1940 m. Kovo 11-osios Lietuva, pagal išgyventus metus Vasario 16-osios Lietuvą pralenkusi 2012-aisiais, šiemet jau minės savo trisdešimtmetį, nors irgi patyrė tokių situacijų, dėl kokių tarpukariu stalinistinė Rusija nė nedvejodama būtų užpuolusi Lietuvą. Bet tai bene vienintelis mūsų pranašumas prieš Vasario 16-osios visuomenę.

Nekaltas avinėlis

Šiandien Kremlių Lietuvoje labiausiai siutina Sausio 13-osios byla – kaip mūsų valstybė išdrįso nuteisti (kad ir už akių) buvusius Sovietų Sąjungos politikus, kompartijos veikėjus, generolus, kurie 1991 m. sausį Vilniuje tik gynė Rusijos teritorinį vientisumą.

Tikra isterija Rusijoje kilo, kai Lietuvos pareigūnai 2014 m. kovo 12 d. Panemunės pasienio kontrolės punkte sulaikė Karaliaučiaus srities gyventoją, Rusijos kariuomenės atsargos pulkininką Jurijų Melį. 1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariuomenei puolant Vilniaus televizijos bokštą J. Melis vadovavo vienam iš rusų tankų, atriaumojusių prie bokšto.

J. Melis nubaustas labai švelniai, kitąmet bus paleistas iš kalėjimo.

Kremlius skundžiasi net Romos popiežiui, kad Lietuva neteisėtai persekioja nekaltą kaip avinėlį, cukralige sergantį Rusijos pilietį, Lietuvoje ketinusį pirkti vaistų. Bet vėl užpulti Lietuvos Maskva nedrįsta.

Vargšai raudonarmiečiai

O 1940 m. pavasarį Maskva griaudėjo, kad reakcingas Lietuvos režimas iš „riboto, draugiško“ Raudonosios armijos kontingento, išdėstyto Lietuvoje, kareivių bando  išgauti Sovietų Sąjungos karines paslaptis. 1940 m. vasaros pradžioje Maskva  ultimatyviai pareiškė, kad lietuviai piktavališkai pažeidinėja SSRS ir Lietuvos 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutartį. Lietuvos slaptųjų tarnybų agentai esą pagrobė keturis raudonarmiečius, juos žiauriai kankino, dviem, Borisui Pisarevui ir Nikolajui Šmavgonecui, pavyko pasprukti iš Lietuvos policijos nagų, kareivis Piotras Šutovas dingo be žinios, o jaunesnįjį vadą, kaukazietį lezginą iš Dagestano, aktyvų komjaunuolį Hadžibalą Butajevą „privedė prie savižudybės“ – apsuptas Lietuvos saugumiečių H. Butajevas įsikišo belgiško pistoleto „Browning“ vamzdį į burną ir nuspaudė gaiduką.

Apsisuko galvos

Iš tiesų tie Raudonosios armijos palaidinėmis aprengti buvę kolūkiečiai ir angliakasiai, namuose visada pusalkaniai ir ragavę tik dvokiančios naminės degtinės,  nuolat matydami net vykstant karui tiek skanaus ir nebrangaus mais­to Lietuvos parduotuvėse, palyginti pigios pirmarūšės deg­ti­nės ir įperkamo kvepiančio vy­no prabangiuose Kauno restoranuose, pametė galvas ir pabėgo iš kareivinių lėbauti Vilniaus viešnamiuose. Maskva dezertyrų pasigedo tik tada, kai atėjo laikas užgrobti Lietuvą.

Elgėsi kaip stručiai

„Tada mūsų, kaip ir kaimyninių Baltijos šalių, politikai pasirinko neutralitetą. Manė, kad įkišus galvas į smėlį kaip stručiams pavyks išsigelbėti žiauriais Europos žemėlapio perbraižymo laikais. Tai buvo lemtinga klaida, atėmusi iš mūsų regiono šalių, išskyrus Suomiją, nepriklausomybę. 1990 m. pasukome kitu keliu – iškart ėmėme siekti narystės euroatlantinėse saugumo ir ekonomikos organizacijose. Įstojusi į jas, Lietuva tapo atsparesnė pasaulio geopolitiniams sukrėtimams“, –  „Ūkininko patarėjui“ teigė Vytauto Didžiojo universiteto istorikas, profesorius dr. Jonas Vaičenonis.

Turėtų būti gėda

Vasario 16-osios klubo pirmininkas dr. Remigijus Gulbinas galvoja, kad būtent Kovo 11-osios Lietuvai reikėtų stipriai pasimokyti iš Vasario 16-osios Lietuvos.

„Dabar galima teisuolių tonu pamokslauti kapuose gulintiems Prezidentui Antanui Smetonai, generolui Stasiui Raštikiui. Atbuline data visi be galo protingi tampa. Taip, 1940 m. kai ką buvo galima padaryti geriau, elgtis ryžtingiau. Bet mums turėtų būti švelniai gėda, kad per 30 metų pasiekėme mažiau negu Vasario 16-osios karta per 22 metus ir 4 mėnesius“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtino R. Gulbinas.

Informatikos inžinierius R. Gulbinas yra Vasario 16-osios akto signataro Petro Klimo giminaitis – P. Klimo vyresnio brolio, cariniais laikais draudžiamos lietuviškos spaudos platintojo, Lietuvos Didžiojo Seimo 1905 m. Vilniuje dalyvio, agronomo Sergijaus Klimo vaikaitis. R. Gulbino nuomone, ir Vasario 16-oji, ir Kovo 11-oji vienodai buvo didelės Dievo dovanos Lietuvai.

1918-aisiais buvo sunkiau

„Abu kartus laisvę laimėjome kaip loterijoje. Tik 1918 m. buvo sunkiau judėti į priekį. Rusijos imperija valdė Lietuvą 120 metų. 1918 m. jau nebebuvo nė vieno gyvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoro, miestelėno ar valstiečio. Užaugo kelios Rusijos vergų kartos. Lietuva neturėjo nei aiškių sienų (Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašto etninių lietuviškų žemių administracinio suskirstymo (išblaškymo po slaviškas imperijos gubernijas) pasekmė – red. past.), nei normalios sostinės, kadangi Vilniaus gyventojai daugiausia buvo sulenkėję, surusėję arba svetimtaučiai“, – svarstė R. Gulbinas.

Uoliai dirbo tik KGB

Mokslininko ir visuomenės veikėjo R. Gulbino manymu, 1990 m. išoriškai tarsi ir buvo paprasčiau atkurti nepriklausomy-
bę – dar gyveno daug žmonių, gimusių ir gyvenusių Pirmosios Respublikos laikais, jau buvo aiškiai susiklosčiusi sovietinės Lietuvos teritorija, veikė šiokia tokia pramonė.

„Nors ji daugiausia aptarnavo Rusijos karinį pramoninį kompleksą. Todėl Lietuvoje pastatytos sovietinės įmonės, negaudamos žaliavų ir užsakymų, po 1990 m. taip greitai ir nunyko. Apie sovietų Lietuvos žemės ūkį buvo sukurtas trumpas, bet labai taiklus anekdotas: „Kas yra kolūkis milijonierius? Prasiskolinęs milijoną rublių!“ Uoliai dirbo tik sovietų slaptoji tarnyba KGB. Mes,
P. Klimo artimieji, pajutome tai savo kailiu…“ – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo R. Gulbinas.

Pažabojo tautos išsivaikščiojimą

Tarpukario Lietuva pažabojo ir baisiausią šiuolaikinės mūsų valstybės rykštę – emigraciją, dėl kurios, pridėjus dar ir menką gimstamumą, lietuvių tėvynėje sparčiai mažėja.

„Tada gyventojų daugėjo. 1923 m. visuotinio surašymo duomenimis Lietuvoje, tuomet jau neturėjusioje lenkų atplėštos Vilnijos ir ką tik atgavusioje Klaipėdos kraštą, kurio gyventojų dar nespėta suskaičiuoti, gyveno 2 mln. 28 tūkst. žmonių, o 1939 m. – jau 2 mln. 880 tūkst. (reikėtų atsižvelgti, kad 1939 m. dėl prasidėjusių baisiųjų Europos dalybų netekome uostamiesčio ir jo apylinkių (150 tūkst. žmonių), bet atgavome Pietryčių Lietuvą (565 tūkst. 400 gyventojų). Žinoma, ir tada nemaža dalis mūsų visuomenės ieškojo laimės kitose šalyse. Ne tik lietuviai. Vieni žydai grįžo į Pažadėtąją žemę Palestiną, tikėdamiesi atkurti Izraelio valstybę, kiti nuo Hitlerio bėgo į Pietų Afriką ar Jungtines Valstijas“, – tarpukario ir šiuolaikinę demografinę statistiką lygino R. Gulbinas.

Kiaulių daugiau, šernų mažiau

Tačiau, anot Vasario 16-osios klubo vadovo, tarpukario išeivių ryšiai su gimtine buvo nepalyginamai stipresni negu dabar.

„1920 m. iš Pirmojo pasaulinio karo ir Nepriklausomybės kovų nualinto krašto į Ameriką pabėgę jauni ūkininkai, kuriems iš pradžių nepasisekė įsikurti gimtuosiuose kaimuose, sunkiai dirbo Pensilvanijos šachtose, bet susitaupę pinigų su šeimomis iškart grįžo, pamaitino Lietuvą ir daug produkcijos parduodavo užsieniui. Anglai sakydavo, kad lietuviškas sviestas geriausias Europoje. Kiaulių tada buvo auginama keturis penkis kartus daugiau, o šernų miškuose veisėsi gerokai mažiau negu dabar. Maisto produktų eksporto akcinės bendrovės „Maistas“, šviežia kiauliena, gyvomis kiaulėmis ir įvairiais mėsos konservais prekiavusios su daugeliu šalių, prekės ženklas tuomet Europoje buvo taip pat lengvai atpažįstamas, kaip prabangių automobilių „Mercedes“ logotipas. Dabar tik kelios mūsų įmonės gamina pasauliui įdomią, reikalingą produkciją. Daugelis kitų verčiasi primityviai – perka (kuo pigiau) ir parduoda (mėgina pelningiau, bet retai pavyksta)“, – apgailestavo R. Gulbinas.

Nenusileido Berlynui ir Paryžiui

Vis dėlto R. Gulbinas įsitikinęs, kad svarbiausias Pirmosios Respublikos pranašumas – tuometė švietimo sistema labai sėkmingai ugdė jaunąją kartą. „Jaunimas siekė mokslų, išsilavinimo, užsienio universitetuose įgytas žinias sėkmingai panaudodavo Lietuvos pažangai paspartinti. Lietuviškos architektūros pradininkai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Mykolas Songaila, Feliksas Vizbaras apstatė laikinąją sostinę Kauną įspūdingais „Art Deco“ stiliaus gyvenamaisiais namais ir visuomeniniais pastatais, kurie niekuo nenusileido tviskantiems Paryžiaus ir Berlyno bankų, teatrų, pašto, teismų rūmams. O ką mes paliksime ainiams? Standartines dėžutes?“ – liūdnai ironizavo Vasario 16-osios klubo pirmininkas R. Gulbinas.

Neįveikiama epochos dvasia

Laurynas KASČIŪNAS

Politologas, Seimo narys

Prieškario Lietuva visiškai priklausė nuo didžiųjų valstybių geopolitinių žaidimų.  Dabar svarbiausias mūsų skydas – NATO. Ši vakarietiškas demokratijos vertybes ginanti karinė politinė organizacija panaikino vadinamąjį „galių balansą“ (pasaulio pasidalijimą įtakos sferomis), nuo kurio visados labiausiai kentėdavo mažosios šalys.

Vasario 16-osios Lietuva – mūsų valstybės lopšys. Ji nebuvo atsilikusi. Tarpukario iškilieji politikai aiškiai įsivaizdavo tolesnę valstybės raidą. Tačiau iki raudonumo susikomplikavę tarptautiniai santykiai nulėmė 1940-ųjų tragediją. Tai ne A. Smetonos ar kitų tarpukario valstybės veikėjų kaltė. Tokius atvejus XVIII–XIX a. vokiečių filosofas Georgas Hegelis vadino „Der Zeitgeist“ (laikotarpio dvasia): „Nė vienas žmogus, jokia valstybė negali pranokti, peršokti savo epochos, išsiveržti iš to meto aplinkybių.“

Beveik 50 sovietų okupacijos metų paliko sunkiai išdildomus padarinius dabartinei Lietuvai ir trukdo mums suklestėti kaip suomiams, išvengusiems Stalino konstitucijos saulės, ar danams, kuriuos Hitleris buvo okupavęs labai trumpai.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS